Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-06-02

NMA parama, žemės ūkio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-06-02. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Pakoreguoti tiesioginių išmokų reikalavimai

Gegužės 31 d. žemės ūkio ministro įsakymu buvo pakoreguotos Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius ir tiesioginių išmokų administravimo, ir kontrolės taisyklės. Patvirtinti pareiškėjams palankesni šienavimo reikalavimai, pratęstas paraiškų priėmimo terminas sertifikuojantiems auginamą produkciją, saugantiems nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulius.

Šienavimo reikalavimai laikant mažiau kaip 0,3 SG pievos hektarui

Jei laikomų sutartinių gyvulių vidurkis laikotarpiu nuo sausio 1 d. iki birželio 30 d. sudaro mažiau kaip 0,3 SG pievos hektarui, padengti SG plotai (1 SG padengia 3,33 ha) arba pievų plotas, sudarantis 3 proc. pareiškėjo deklaruotų I–III klasifikatoriaus grupių žemės ūkio naudmenų plotų sumos (ariamosios žemės plotas, išskyrus ganyklas arba pievas iki 5 metų), turi būti sutvarkytas, kaip aprašyta žemiau.

Tokiu atveju ne vėliau kaip iki rugpjūčio 1 d. deklaruojamuose plotuose (taikoma pareiškėjui palankesnė sąlyga – arba SG dengiamame plote, arba pievų plote, prilygstančiame 3 proc. ariamosios žemės) būtini gyvulių buvimo lauke požymiai – ekskrementų liekanos, išguldyta žolė arba laukai turi būti nušienauti, t. y. nupjauta žolė laukuose turi būti sutvarkyta (išvežta iš lauko arba supresuota, arba šienas sudėtas į kūgius, arba susmulkinta ir tolygiai paskleista).

Tuo tarpu likęs pievų plotas ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1 dienos turi būti sutvarkytas, t. y. nupjauta žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) turi būti iš lauko išvežta arba supresuota, arba šienas sudėtas į kūgius, paskleisti lauke susmulkintą žolę draudžiama.

Pavyzdžiui, pareiškėjas deklaruoja 100 ha javų plotą, 10 ha pievų plotą ir laiko 1 karvę (karvė prilyginama 1 SG, jei ji išlaikyta nuo sausio 1 iki birželio 30 d.). Kadangi 1 SG padengia 3,33 ha, o 3 proc. nuo deklaruotų I–III grupės pasėlių sudaro 3 ha, kad būtų palankiau pareiškėjui, 3,33 ha plote leidžiama susmulkinti ir tolygiai paskleisti žolę. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo SG kiekis būtų lygus 0, t. y. jis nelaikytų jokių žolėdžių ūkinių gyvūnų, 3 ha pievų plote jam būtų leidžiama susmulkinti ir tolygiai paskleisti žolę.

Kiti pakeitimai

Taisyklės papildytos ekologinių ūkių valdytojams aktualia nuostata: jei laukai deklaruojami sėklai ir įsėliui (požymiai ESĖ ir ĮS), tai šiems laukams netaikomi šienavimo reikalavimai.

Pratęstas paraiškų priėmimo sertifikuoti ekologinę gamybą ir pagal nacionalinę žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemą užaugintus vaisius, uogas ir daržoves, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ terminas. Paraiškos bus priimamos iki birželio 21 d.

Šaltinis: nma.lt, 2021-06-01

Tinginiais praminti ūkininkai neatsidžiaugia tausojamąja žemdirbyste

Šį pavasarį Lietuvoje vis plačiau taikoma neariminė žemės dirbimo technologija. Ją pasirinkę ūkininkai vardija, kokie yra jos privalumai ir trūkumai. Šiuo metu tausojamosios žemdirbystės pavyzdžių Suvalkijoje toli ieškoti nereikia. Tačiau į tokios žemdirbystės krypties asociaciją vienijasi toli gražu ne visi.

Įsėjo javus, rapsus ir pupas

Apie 20 metų neariminę žemdirbystę savo ūkyje Klausučių seniūnijoje (Vilkaviškio r.) taikantis ūkininkas Vincas Mačiulis dėl šio pasirinkimo nesigaili. Tuo jau užkrėtė ir savo šeimos narius – sūnų bei dukrą. Iš viso šiemet Mačiuliai apsėjo apie 1 tūkst. ha žemės.

Tėčio V.Mačiulio teigimu, jų šeimos ūkiai naudoja įvairią žemės dirbimo technologiją – dalį žemės aria ir sėja, o kitoje dalyje, kuri jau yra didesnė, naudoja neariminę tiesioginės technologijos sėją bei taip pat visko užsiaugina. „Mes daugumos laukų jau neariame“, – prisipažino jis.

V.Mačiulis aiškino, kad suaria tik atsėliuotus laukus, kuriuose tas pačias kultūras augino ne vienerius metus. „Jeigu atsėliuojame – auginame kviečius po kviečių, tai po jų auginimo žemę ariame. O jeigu neatsėliuojame, naudojame sėjomainą, tokių laukų neariame, sėjame tiesiogiai“, – trumpai drūtai ūkio taisyklę patikslino Vincas, neslėpdamas ir kylančių rūpesčių – taip darant yra gana sunku suvaldyti piktžoles, susitvarkyti su augalų ligomis.

Šiemet neariminės žemdirbystės laukuose pas Mačiulius augs apie 90 proc. pasėlių. Įterpė javus, rapsus ir pupas. Tuo tarpu ūkyje auginamų cukrinių runkelių, kurių plotai sudaro beveik 100 ha, jau negali auginti tokiu būdu – jiems dirvą aria. Vinco teigimu, neariminėje dirvoje būtų įmanoma išauginti ir cukrinius runkelius, tačiau to dar nedaro.

Ateityje, pasak ūkininko, dalį žemės vis tiek ars, tačiau jis neatmeta galimybės, kad jeigu sėjomainą susidėlios taip, kad nereikės atsėliuoti, tai galbūt arimo iš viso neprireiks. „Sėjomainą galima susidėlioti taip, kad nereikėtų atsėliuoti, tai tada neariminė žemdirbystė apims visus laukus“, – ateities perspektyva dalijosi V.Mačiulis.

Jam nesunku palyginti vienos ir kitos žemdirbystės būdu gaunamus derlius. Sako, kad jį neariminės žemdirbystės būdu gaunamas derlius tenkina, jie būna panašūs, o išlaidos mažesnės. Nors V.Mačiulis savo laukų nepriskiria prie ekologinių, jis teigia, kad neariminė žemdirbystė tausoja gamtą. Jis patenkintas pasirinkta kryptimi ir nežada jos atsisakyti.

Pritaikė kukurūzų plantacijoms

Neariminės žemdirbystės šalininkas yra ir UAB „Užgiriai“ (Marijampolės sav.) vadovas Rymantas Sinkevičius. Šios bendrovės laukuose auginama vienintelė kultūra – vasariniai kukurūzai. Juos šį pavasarį vėl pasėjo neardami laukų. Bendrovė valdo netoli 600 ha žemės.

„Mums rūpi ekologinė sistema, taršos mažinimas ir oro gryninimas. Mes vieni pirmųjų naudojame neariminį žemės dirbimo procesą ir formuojame humusingą viršutinį dirvos sluoksnį, kuris arimo metu tiesiog niekada nesusiformuoja. Ariminio žemės dirbimo mes nenaudojame jau nuo 2011 metų“, – atviravo R.Sinkevičius.

Anot ŽŪB „Užgiriai“ pirmininko, iš to jie turi dvigubą naudą. Pirmiausia, stabdo dirvos eroziją. „Kadangi mūsų dirvos įvairios, yra mažiau derlingos (priesmėliai, šilainiai, sunkesnės dirvos), tai būtent tose lengvesnėse dirvose mes formavome paviršinį humusingą sluoksnį, kurio praktiškai nebuvo. Dabar jis jau susiformavęs – kai kur yra maždaug nuo 12 iki 15 cm. Mes labai patenkinti perėję prie šitos naujovės“, – tikino R.Sinkevičius, dar prisiminęs laikus, kai dėl to aplinkiniai iš jų kone tyčiojosi.

Iki šiolei pamena, kad sakydavo, jog užgiriečiai tingi arti, kad jiems nereikia nuomoti žemės, nes, esą, jos neprižiūri. „Bet nepaisydami kalbų mes iš tiesų tuo metu jau formavome humusingą sluoksnį, kada dar buvo keistokas požiūris, kad tik netikėliai gali neaparti žemės. Mes visus plotus pavertėme nearimine žeme, pas mus ariamo ploto praktiškai jau nėra nė vieno“, – pasakojo bendrovės vadovas.

Jo teigimu, vietoj arimo jie purena pusiau giluminiu arba giluminiu būdu – pakelia, kur būna suspausta, ir vėl paleidžia, paviršiuje tiesiog lėkštiniu skutiku pamaišo šaknų struktūrą ir viskas lieka. Dirbant tokiu būdu neapsiverčia žemė.

„Suspaustą dirvą mes tiesiog pakeliame, bet žymiai giliau negu ariminiu būdu. Tarkime, ne 17 cm, kaip būdavo ariminiu, o net maždaug 30 cm gylyje. Taip įlįsdami suardome vadinamąjį suspaustą padą. Nuo arimo būdavo ir vienas, ir kartais net du padai susiformavę“, – aiškino R.Sinkevičius.

Plūgas – vietos muziejuje

Taip ūkininkauti ŽŪB „Užgiriai“ paskatino noras tausoti žemę. Jie naudojo prietaisą, kuriuo galima matuoti žemės susidarymo padą. Naudodami šį prietaisą matė ir kartais rasdavo ne vieną, o du padus, vieną – giliau, kitą – labiau paviršiuje. Anot R.Sinkevičiaus, bendrovės laukuose, turint šį padą, paviršinis vanduo pradėjo nenutekėti į gruntinius vandenis. Tokia buvo didžiausia problema. Kaip pavyzdį minėjo, kad pakelėse, galulaukėse prie skersinių, susidaro drėgmės perteklius ir užsistovi balutės. Skersinėse daugiausia būna suvažinėta žemė ir paviršinis vanduo į ją tiesiog nesigeria. „Dabar mums šią problemą pavyko išspręsti“, – minėjo bendrovės vadovas.

Pasak R.Sinkevičiaus, labai svarbu išlaikyti ir dirvos kapiliarinę sistemą. „Ji reikalinga tam, kad esant dirvos paviršinio vandens pertekliui vanduo nutekėtų kapiliarais į apačią, į gruntinį vandenį arba sausros metu kapiliarine sistema vanduo pakiltų į viršų. Tada vandens lygis esamais kapiliarais reguliuojasi automatiškai“, – pasakojo jis, pridurdamas, kad kai pavasarį žemę giliai išdirba kultivatorius, tuomet tiesiog suardoma kapiliarinė sistema ir augalai žemutiniame sluoksnyje šaknimis „nepagauna“ vandens, o jeigu yra vandens perteklius, tuomet užmirksta, nes kapiliarinė sistema būna suardyta. Jai susiformuoti reikia laiko – pavyzdžiui, laukti per žiemą.

Bendrovės vadovas aiškino, kad taip ūkininkaudami jie ne tik grynina orą, bet ir stabdo dirvos eroziją bei formuoja humusingą sluoksnį paviršiuje. „Tai, ką mes darome, tikrai į gera savam kraštui. Mums plūgas praktiškai yra nereikalingas. Mes, aišku, jį dar turime, ir pakankamai gerą, bet nenaudojame. Gal vietiniame muziejuje likęs. Ne dėl to, kad modernėjame, tiesiog dirbame kitaip, nes net visos melioracijos sistemos daromos kapiliariniu principu“, – aiškino neariminės žemdirbystės atstovas iš Suvalkijos.

Gretos pamažu auga

Jonas Venslovas, Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas

Mūsų asociacija jau pasiekė 19 šalies rajonų, turime 58 narius. Tarp jų yra ūkių, kurie dirba 2,5 tūkst. ha žemės, kur plėtojama tausojamoji žemdirbystė. Ūkininkai gali atvažiuoti ir patys pamatyti laukus, kurie neariami jau 7 metus, o 6 metus nenaudojamas ir glifosatas. Jau pradėtos mūsų derybos Žemės ūkio ministerijoje, ir ten, atrodo, mus išgirdo. Tik nemaža dalis Lietuvos ūkininkų vis dar nori, kad jiems būtų gera ūkininkauti, bet kartais jie sėdi ant pečiaus ir laukia, kad kas nors kažką padarytų už juos.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2021-06-01

Pasaulio ūkininkai šiemet tikisi didžiulių pelnų

2020-asiais grūdų ir aliejinių augalų augintojų pelningumas labai padidėjo dėl antroje metų pusėje išaugusių pasaulinių žaliavų kainų. O Kinija ir toliau kaitina pasaulinę žemės ūkio rinką, savo apžvalgoje teigia „Rabobank“ analitikai.

Per penkerius metus iki 2019-2020 metų pasaulio prekyba visais grūdais ir aliejiniais augalais padidėjo apie 120 mln. tonų, kasmetinis prieaugis sudarė 3,5 proc. CAGR (metinis augimo koeficientas). Pasak „Farm Inputs“ analitikės Elisabeth`ės Lunik (Elisabeth Lunik), grūdų kainų augimas kartu su visos jų prekybos padidėjimu bendrą srautų vertę išaugino 17 proc.

Tikimasi, kad pajamos bei auganti populiacija ir toliau skatins ilgalaikį prekybos srautų augimą, todėl pasaulio ūkininkai nusiteikę kaip niekada optimistiškai. Rinkos analitikų nuomone, šiais metais didesnių žemės ūkio pelno maržų tikimasi tokiose šalyse, kaip JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje, taip pat ir Europos šalyse. Manoma, kad 2021 m. JAV žemdirbių maržas padidins aukštesnės sojų ir kukurūzų kainos (+40 proc.). Aukštesnės kainos taip pat bus naudingos Kanzaso kviečių augintojų pelnui.

Prognozuojama, kad Brazilijos ūkininkų pelno marža toliau gerės dėl tebesitęsiančio valiutos nuvertėjimo ir aukštų pasaulinių bei vidaus kainų, nebent situaciją pakeistų La Niña oro reiškinys Beje, šį sezoną Brazilijoje tikimasi didžiausio trąšų sunaudojimo pasaulyje. Kaip teigė „Rabobank“ vyresnioji grūdų ir aliejinių augalų analitikė Marcela Marini (Marsela Marini), Brazilijos sojų pupelių kainos per metus padidėjo net 80 proc. Kukurūzų kainos Brazilijoje pakilo dar labiau – 129 proc. Braziliškų sojų eksportas pasiekė rekordinius 17,4 mln. t. y. 17 proc. daugiau negu pernai.

Nors kainos aukštos, ūkininkai nenori pardavinėti didesnių sojų kiekių, o tai irgi kelia spaudimą rinkai. Rinkos analitikų vertinimu, atsižvelgiant į būsimas sutartines kainas ir nepaisant mažesnių derlingumo lūkesčių, kuriuos lemia La Niña poveikis, bendrosios ūkininkų pelno maržos Argentinoje šiemet gali išaugti iki 10 metų maksimumo. „Rabobank“ vertinimu, Europoje augalininkystės pelningumas pagerės dėl aukštesnių kainų (kviečių) ir padidėjusio produkcijos kiekio. Tokios šalys, kaip Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Rumunija šiais metais tikisi didesnių maržų ir derliaus kiekių.

Australijoje vietinės augalininkystės produkcijos kainos išlieka aukštesnės nei penkerių metų vidurkis, ir tai padės ūkiams atstatyti pelną. „Rabobank“ grūdų ir aliejinių augalų analitikas Stefan`as Vögel`is (Stefan Vögel) teigia, kad vienas svarbiausių kainų kilimo veiksnių dabartinėse brangių žemės ūkio prekių rinkose yra Kinijos paklausa. „Rabobank“ tikisi, kad didelė importo iš Kinijos paklausa tęsis ir ateinančiais metais, t.y. 2022-aisiais, ir vėliau, nes Kinijoje grūdų ir kitų augalų produkcijos trūkumas vertinamas kaip sisteminis.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-06-02

Mokslininkas: augalams nereikia aktyvaus žemės dirbimo

„Aukštos žemdirbystės kultūros šalyse dabar vyrauja tendencija, kuo mažiau judinti dirvožemį“, – sako VDU Žemės ūkio akademijos doc. dr. Vytautas Liakas. Jis, dažnai lankydamasis ne tik Lietuvos, bet ir įvairių užsienio šalių ūkiuose, gerai mato, kokia linkme dabar einama praktinės žemdirbystės srityje.

„Gamtoje niekur nėra, kad laukiniai augalai sėtųsi į daug purentą (artą) žemę. Augalo fiziologija visiškai nereikalauja aktyvaus žemės dirbimo. Aišku, seniau arimas atliko savo funkcijas. Tačiau kol nebuvo galingos žemės ūkio technikos, vyravo seklus arimas, nes šį darbą atliko arkliai ir jų traukiamajai jėgai pritaikyti plūgai. Dabar technika tampa vis sunkesnė ir galingesnė. Atitinkamai didėja ir mašinų spaudimas dirvožemiui. Jeigu šalia viso to mes dirvožemį dar daug kartų vartome, giliai dirbame, tiesiog jam kenkiame.

O augalams tokio purenimo net nereikia“, – teigia V. Liakas. Nereikalingas dirvų dirbimas, vartymas joms kenkia. Ilgalaikės tokios veiklos pasekmės – dirvožemių dykumėjimas. Tą konstatuoja ne tik agronomai, bet ir geologijos bei kiti gamtos specialistai. Kiekvieną pavasarį matome dulkių debesis laukuose, tai aktyvaus žemės dirbimo pasekmė. L. Liakas teigia, kad po tokių smėlio audrų jam teko matyti augalų, kurių lapų paviršius nudilintas, tarsi būtų nušveistas švitriniu popieriumi.

Pasak V. Liako, mokslininkai bemaž prieš du dešimtmečius jau pradėjo kalbėti apie intensyvaus žemės dirbimo, arimo žalą dirvožemiams. Tačiau tuomet niekas to nepaisė. Galų gale, ūkiams praktikoje pajutus neigiamas pasekmes, jau vis daugiau kalbama apie dirvožemio tausojimą ir ieškoma būdų, kaip tą daryti, prie to dar prisideda ir ekonominiai aspektai. Dar vienas įrodymas, kad dėl netinkamos žemdirbystės dirvožemių derlingumo potencialas menksta, yra tai, jog auginamų pasėlių produktyvumas nedidėja taip, kaip norėtųsi. Nors selekcininkai sukuria vis derlingesnių veislių, taikomas vis modernesnis pasėlių tręšimas ir augalų apsaugos priemonės, ūkininkai investuoja į pasėlius vis daugiau, tačiau atitinkamos grąžos negaunama.

Derlingumas nedidėja tiek, kiek siekiama. „Tai – dirvožemio problemos, nes augalai auga dirvožemyje, ir jis yra pagrindas“, – sako V. Liakas. Visų augalininkystės darbų struktūroje daugiausiai lėšų tenka skirti būtent žemės dirbimui. Intensyvaus dirbimo laukuose be 150-160 eurų hektarui, ko gero, neišsiverčiama. Vienas taupymo būdų – minimalizuoti žemės dirbimą. Žinoma, tai turi būti atliekama sumaniai. Supaprastinus žemės dirbimą ne tik taupomos ūkio lėšos, sumažinama ir gamtos tarša, nes mažiau dirbant dirvą, mažiau į atmosferą išmetama ir CO2. Pasak V. Liako, kitose šalyse tai netgi yra apmokestinta – intensyviai dirbi, tai reiškia, už taršą privalai susimokėti. Tokiu būdu ir per „piniginę“ skatinama žemės dirbimą minimalizuoti.

Minimalaus žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos privalumas yra ir tas, kad ūkiui reikia mažiau žmonių. Vienas operatorius, valdydamas kelias funkcijas atliekančią techniką, gali padaryti vienu metu kelis darbus – ir paruošti dirvą, ir pasėti. Pasak V. Liako, yra atlikta daug bandymų, kurie rodo, kad vienu važiavimu po derliaus nuėmimo galima ir išdirbti žemę, ir iš karto pasėti rapsus. Taip pat ir posėlinius, tarpinius augalus. Taupomos lėšos ir negadinamas dirvožemis. Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos pažangios žemdirbystės šalyse dabar ūkininkai stengiasi dirbti žemę plačiabariais agregatais ir važinėti po lauką tik tomis pačiomis technologinėmis vėžėmis. Tokiu būdu siekiama kuo mažiau spausti ir gadinti dirvožemį, kad nebūtų perteklinio spaudimo.

Pas mus, pasak mokslininko, pažiūrėjus į laukus iš viršaus (filmuojant dronu), panašu į geležinkelio stotį – išvažinėta visomis kryptimis. Be to, ūkininkai perka vis galingesnius traktorius, nes mažesnės galios jau neužtenka patraukti žemės dirbimo padargams. Tai rodo, kad dirvožemis kietėja. Todėl susidaro tarsi užburtas ratas – reikia galingesnių traktorių, labiau dyla žemės įdirbimo padargai. „Siekiant sudaryti augalams palankesnes augti sąlygas, kartu tausoti dirvožemį, mažinti išlaidas, tenka imtis naujų žemdirbystės sprendimų“, – konstatuoja mokslininkas.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-06-01

Ką pasėjęs, nebūtinai pjausi

Mėnuo beliko teikti paraiškas Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) dėl skatinamojo pasėlių draudimo išmokų kompensavimo. Nespėjusieji gali likti be paramos, tačiau ir jų išlaidas pasėlių draudimui veikiausiai mažins pradėjusi augti šias paslaugas teikiančių draudikų konkurencija.

Vasarinių kultūrų pasėlių draudimo paraiškas NMA pradėjo rinkti kovo 1 d., o paskutinė diena – birželio 30-oji, nors draudikai pasėlius draudžia iki birželio vidurio. Panašiai žiemkenčių pasėlių draudimo kompensavimo paraiškas NMA renka iki rugsėjo 30 d., o draudimo sutartys bent pernai buvo sudaromos iki lapkričio vidurio.

Vaiva Kovaliūnienė, NMA Komunikacijos skyriaus vedėja, „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad pagal Pasėlių draudimo kompensavimo taisykles pasėlių draudimo kompensacijos yra mokamos tik žemės ūkio subjektams – fiziniams arba juridiniams asmenims, deklaravusiems žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, visiškai sumokėjusiems draudimo įmokas pagal sutartis, sudarytas tik su Lietuvoje registruotomis draudimo bendrovėmis.

Pasėlius bei augalus galima drausti nuo nuostolių, kuriuos sukelia stichinėms nelaimėms prilyginamos nepalankios oro sąlygos (šalna, speigas, kruša, ledas, lietus, audra ir kt.). Šiųmetė naujovė – dalinai kompensuojamos ir draudimo nuo iššalimo bei sausros įmokos. Šią paslaugą kol kas siūlo tik dabartinė rinkos senbuvė, nors jos konkurentai to nelaiko visaverčiu produktu, kuris būtų patrauklus ūkininkams, ir patys Lietuvoje dar nepasirengę imtis šios rizikos.

Pasak V. Kovaliūnienės, pareiškėjui, apdraudusiam pasėlius ir augalus nuo iššalimo ir sausros, kai draudžiamasi nuo didesnių kaip 20 proc. produkcijos nuostolių, kompensuojama iki 70 proc. draudimo įmokos sumos, atsižvelgiant į didžiausius draudimo įmokų įkainius 1 ha deklaruoto ploto pagal augalų rūšis (žr. lentelę).

Vadovaujantis Draudimo įmokų dalinio kompensavimo taisyklėmis, nepaisant to, ar įvyko draudžiamasis įvykis, ar ne, žemės ūkio veiklos subjektams, apdraudusiems augalus, kompensuojama 50 proc. draudimo įmokų sumos, atsižvelgiant į didžiausius draudimo įmokų įkainius 1 ha deklaruoto ploto pagal augalų rūšis.

Draudikai skubina ir skuba

„Dabar pats pasėlių draudimo įkarštis, mūsų vadinamoji pasėlių draudimo javapjūtė“, – ŪP sakė tarptautinės savidraudos draugijos „Vereinigte Hagelversicherung VvaG“ (VH) filialo Lietuvoje „VH Lietuva“ vadovas Martynas Rusteika.

Anot jo, galutinius sprendimus žemdirbiai priima, atsižvelgdami į orus. Atitinkamai sprendimus priima ir savidraudos draugijos nariai, kurie daugiausia yra tie patys žemės ūkio subjektai. Jie spaudžia ir pasėlių draudimo įmokų kainas į vieną ar kitą pusę.

Pasak M. Rusteikos, pastaraisiais metais matyti, kad žemdirbiai renkasi vis įvairesnius draudimo produktus ir stengiasi jų pasirinkti kuo daugiau. „Anksčiau būdavo pasirenkama tik viena kita rizika, o dabar jau stengiamasi pasirinkti didesnius paketus, nes šiomis permainingomis klimato sąlygomis niekas nežino, nuo kokių rizikų reikia labiausiai saugotis. Niekas nenori dalyvauti loterijoje renkantis vieną ar kitą produktą“, – svarstė jis.

Anot „VH Lietuva“ vadovo, išgirdę apie nuostolius Prancūzijoje dėl pavasarinių šalnų, Lietuvos žemdirbiai teiraujasi, ar ir Lietuvoje bus galima nuo to apsidrausti. „Mes šį produktą pradėjome siūlyti pernai ir džiaugiamės dėl to, juo labiau kad šiemet Lietuvoje nelabai buvo pavasarinių šalnų. Apsisaugoti nuo tokių nelaimių dabar galime naudodamiesi ir Olandijos, Vokietijos patirtimi, kur VH irgi veikia“, – sakė jis.

Kita vertus, anot M. Rusteikos, 2020 m. pavasarį iškritęs sniegas buvo išimtis, nemažai kainavusi savidraudos draugijos padaliniui Lietuvoje, tačiau ir šiemet tai pasikartojo. Nuo tokių rizikų jau gali apsaugoti ir „VH Lietuva“. Pašnekovas pažymėjo, kad nuspėti gamtą vis sunkiau: juk prieš trejetą metų buvo stichinė sausra, o dabar – daug kritulių. Žemės ūkio verslo sėkmė pirmiausia priklauso nuo gamtos.

Lėtesnį startą šiemet pradėjo pasėlių draudimo naujokas – Latvijos draudimo bendrovės „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje „BTA draudimas“. Pasak su ja bendradarbiaujančios uždarosios akcinės draudimo brokerio bendrovės „Draudimo bitės“ vadovo Mindaugo Šatkausko, dar sunku ką nors lyginti su praėjusiais metais, nes neseniai baigėsi šiųmetė sėja ir tik šią savaitę pradedama aktyviau bendrauti su ūkininkais.

Konkurencijos grimasos ir nauda

M. Rusteika tvirtino, kad per pastaruosius keletą metų žemės ūkio subjektų poreikis apdrausti savo pasėlius smarkiai išaugo, visa tai ne be „VH Lietuva“ įdirbio susitikimuose su žemdirbiais, tačiau kol jos apimtis šalyje ganėtinai maža, į rinką ateina ir daugiau draudimo bendrovių, patikėjusių šios rinkos perspektyvomis. Nuo praėjusių metų drausti pasėlius Lietuvoje, be „BTA draudimo“, ėmėsi ir Austrijos kapitalo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“. Taigi, Lietuvos pasėlių draudimo rinka sujudo ir buvusi vienvaldė „VH Lietuva“ sulaukė konkurentų. M. Šatkauskas puse lūpų prasitarė girdėjęs, kad gal iki šių metų rudeninės sėjos dabartiniai pasėlių draudikai sulauks dar vieno konkurento.

Tačiau konkuruojama ir su pasėlių draudikais dirbančių draudimo brokerių rinkoje. Antai praėjusių metų kovą Lietuvoje įsiregistravo Latvijos draudimo brokeris UAB „Eurorisk“, turinti stiprių žemės ūkio specialistų. Latvijoje „Eurorisk“ bendradarbiauja daugiausia su „Compensa“ ir VH padaliniu Latvijoje, tačiau Lietuvoje – kol kas tik su „Compensa“, taip pat turi sutartį su „BTA draudimu“. Bendrovės savininkas Janis Avučenko „Ūkininko patarėjui“ telefonu kalbėjo, kad bendrovės tikslas Lietuvoje – pasėlių draudimą padaryti populiaresnį, kad šis draudimas imtųsi vis daugiau rizikų ir mažintų paslaugų kainas. „Kuo daugiau draudimo konkurencijos, tuo daugiau naudos žemdirbiams“, – pažymėjo jis.

Iš pradžių, prieš 11 metų, ir Latvijos pasėlių draudimo rinkoje buvo vienintelis VH padalinys, tačiau ten labai greitai išplito ir šio draudimo brokerių tinklas, o netrukus pasėlius ėmė drausti 4 bendrovės. „Iškart sumažėjo ir draudimo kainos, pagausėjo draudimo variantų nuo įvairių rizikų“, – teigė „Eurorisk“ atstovas.4

M. Šatkauskas tvirtino manąs, kad ir „BTA draudimo“ atsiradimas padėjo labai sutaupyti Lietuvos ūkininkams, nes kai kuriais atvejais jiems praėjusių metų rudenį pasėlių draudimo įmokos atpigo daugiau nei dvigubai, palyginti su ankstesnėmis. „Laimėjo tie, kurie nesuskubo drausti rugpjūtį ir palaukė rudens. Spalį–lapkritį jie sutaupė, nors paraiškas žiemkenčių draudimo daliniam kompensavimui NMA priėmė tik iki rugpjūčio 30 dienos“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino „Draudimo bičių“ atstovas.

Latvijos draudimo bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje UAB „BTA draudimas“ Marketingo skyriaus vadovas Boris Kuzmas „Ūkininko patarėjui“ nepatvirtino, kad panaši pasėlių draudimo kainodara bus ir šiemet. Vis tik visuotinai žinoma, kad įprastai naujos įmonės, įžengiančios į rinką, stengiasi smarkiai numušti nusistovėjusias kainas. Juk kitaip į rinką ir nepakliūsi.

„Savo kainų politiką formuojame atsižvelgdami į rinkos poreikius bei konkurenciją. Kainas peržiūrime nuolat, nes siekiame suteikti mūsų klientams geriausias paslaugas geriausiomis sąlygomis, – santūriai komentavo B. Kuzmas. – Labai gerai, kad valstybė bei ES prisideda prie dalies pasėlių draudimo įmokos kompensavimo. Kai pasėlius saugo draudimas, ūkininkai gali auginti rizikingesnius, tačiau pelningesnius augalus, iš kurių galima gauti daugiau pajamų.“

Atsigręžia į daržininkus

Iki šiol Lietuvoje daugiausia apdraudžiami javų ir aliejinių, baltyminių kultūrų pasėliai, tačiau, ėmus didėti konkurencijai, „VH Lietuva“ atsigręžė ir į daržininkus, nors anksčiau kuklūs draudikų siūlymai jų neviliojo.

„Jau šiemet po ilgų pokalbių su daržininkais startavome su produktu, skirtu bulvių, svogūnų, morkų ir kopūstų augintojams. Jau turime tokių sutarčių ir tikimės, kad jų gausės, – tikino M. Rusteika. – Apie tai kalbėjomės su Daržovių augintojų asociacija, po keleto metų diskusijų jie jau džiaugiasi, kad nėra užmiršti draudikų. Mes žengiame į šią rinką žinodami, kad ji labai sudėtinga ir brangi finansiškai. Juk daržininkai investuoja didžiulius pinigus, keleriopai didesnius negu grūdininkai. Tai mums, draudikams, yra iššūkis, tačiau turime ir daug patirties Europoje, todėl manau, kad susiklosčiusi daržininkystės padėtis nesutrukdys žemdirbiams rinktis visokeriopos jų interesų apsaugos. Daržininkai į kultūras investuoja daugiau nei kiti žemdirbiai, todėl ir patiriamos žalos atitinkamai didesnės, ir jų pasėlių draudimas kainuoja brangiau. Viską skaičiuojame, kad įmokos būtų tinkamos ir kad nebūtų taip, kad niekas negalėtų apsidrausti, nes įmokos yra per didelės.“

Anot jo, dabar daržininkai draudžiasi ganėtinai intensyviai, nors tokia perspektyva anksčiau buvo mažai tikėta, todėl „VH Lietuva“ tiki sugebėsianti apsaugoti ir šį žemės ūkio segmentą.

Rinkos naujokai jau siūlo ir naujų pasėlių draudimo rizikų. Pavyzdžiui, su „Compensa“ bendradarbiaujanti „Eurorisk“ savo interneto tinklapyje, be kitų rizikų, siūlo rinktis ir laukinės gamtos žalos: laukinių gyvūnų ar paukščių padarytos žalos augalams.

M. Rusteika abejoja, kad šios rizikos turėtų imtis draudikai, nes pagal Lietuvos įstatymus jų dalį turi kompensuoti Aplinkos ministerija. Kita vertus, pats žemdirbys galėtų rinktis, ar gerą pusmetį laukti dalinės kompensacijos iš ministerijos, ar gauti gerokai anksčiau iš draudimo bendrovės, tačiau NMA šio draudimo nekompensuoja.

Bendrovė ar brokeris

Ūkininkui gali kiltis klausimas, į ką kreiptis dėl pasėlių draudimo: į draudiką ar į brokerį. Vieno atsakymo nėra, tačiau savo argumentų turi ir brokeriai (draudimo tarpininkai).

Kol rinkoje buvo vienas dalyvis, buvo paprasta – užteko kreiptis į draudiką, tačiau, atsiradus daugiau žaidėjų, galvas pakėlė brokeriai. Pasak M. Šatkausko, vienam žemdirbiui pernelyg sudėtinga ne tik perskaityti 20 puslapių draudimo įmokų kompensavimo taisyklių, bet ir lyginti kelių draudimo bendrovių pasiūlymus. Be to, draudimo brokeris turi derybinių galių išreikalauti draudėjui (pavyzdžiui, ūkininkui) palankiausias draudimo sąlygas, o atsitikus draudžiamajam įvykiui – draudėjui derančios išmokos, o ne tokios, kokią draudikas nustatys. Taigi, brokeris – tai savotiškas draudėjo, t. y. žemdirbio, advokatas.

Kita vertus, stambi draudimo kompanija ir juolab savidraudos draugija turi tvirtą finansinį pagrindą, kuris akumuliuoja nuostolius atsitikus didelei nelaimei kurioje nors didelės teritorijos dalyje, o mažesnę draudimo bendrovę gali nušluoti ir vienas didelis įvykis.

Pasak M. Rusteikos, pasėlių draudimas dabartinio permainingo klimato sąlygomis yra itin rizikinga sritis. Pavyzdžiui, vien 2020 m. savidraudos draugija išmokėjo 8,5 mln. eurų Lietuvos žemdirbių patirtų žalų, tačiau tai nėra tolygus verslas – vien stichinė sausra ar stichinės liūtys gali nusinešti visą uždirbtą pelną ir, jei nėra patikimo finansinio pagrindo, sužlugdyti visą bendrovę, jei ji neturi sukaupusi pakankamai rezervų iš kitų draudimo rūšių, kurios nemaža dalimi irgi gali priklausyti nuo vasaros ar žiemos rizikų.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Kazimieras ŠLIUŽAS, 2021-06-01

Gegužės antroje pusėje kviečių ir rapsų supirkimo kainos padidėjo

Lietuvoje šių metų gegužės antroje pusėje kviečių ir rapsų supirkimo kainos padidėjo, rodo leidinio „Agrorinka“ duomenys. Minimu laikotarpiu Lietuvos grūdų supirkimo įmonės kviečius supirko vidutiniškai po 217,84 euro už toną.

Palyginti su kaina, buvusia prieš savaitę, ji padidėjo 7,13 proc. bei buvo 11,75 proc. didesnė negu prieš metus. Analizuojamu laikotarpiu rapsai buvo superkami vidutiniškai po 513,42 euro už toną – 14,41 proc. didesne kaina negu prieš savaitę ir 38,18 proc. brangiau negu prieš metus. Pašariniai miežiai (II klasės) buvo superkami vidutiniškai po 176,12 euro už toną – panašia kaina kaip ir prieš savaitę, bet 8,88 proc. didesne negu prieš metus atitinkamu laikotarpiu.

Kvietrugių vidutinė supirkimo kaina gegužės mėnesio antroje pusėje, palyginti su kaina, buvusia prieš savaitę, buvo mažesnė 7,31 proc., bet 3,74 proc. didesnė negu prieš metus ir sudarė 159,96 euro už toną.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-05-31

Kaip keičiasi ūkininkų požiūris į žemę

Nors Lietuva, vertinant ekologinę žemdirbystę, dar ženkliai atsilieka nuo savo kaimynių, naujai atlikti tyrimai teikia vilčių. Itin pozityviai nuteikia žinia, jog labiausiai ekologinių žinių taikymu domisi jaunoji ūkininkų karta – jai prioritetu tampa ne pelno marža, o aplinkos apsauga.

„Ribos tarp skirtingų mokslo sričių vis labiau nyksta, kartais sujungdamos, regis, visiškai nesisiejančius dalykus. Kuo toliau, tuo labiau matome, kad tik apjungus etikos, edukologijos, technologinių bei ekonominių mokslų pasiekimus, mes pagaliau galėsime susikurti iš tiesų tvarią bei sveiką aplinką“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto doktorantas Rūtenis Jančius, rašoma pranešime.

Tame pačiame universitete teologijos bakalauro studijomis tyrėjo kelią pradėjęs R. Jančius šiuo metu etine perspektyva gilinasi į ekologiją, analizuodamas, kokie veiksniai daro įtaką vienokiems ar kitokiems ūkininkų priimamiems sprendimams. „Juk būtent jie yra ta visuomenės dalis, kurios požiūris į ekologiją yra lemiamas. Nuo jo priklauso mūsų maisto kokybė, dabartinė Lietuvos dirvožemio, gyvosios gamtos ir vandens išteklių būklė bei ateitis“, – teigia R. Jančius.

Svarbus ryšys su gamta

R. Jančiaus teigimu, tyrimas atskleidė viltingų dalykų. Džiugina faktas, kad net 39 proc. apklaustųjų argumentavo žemdirbio profesiją pasirinkę dėl to, kad nori dirbti gamtoje. Tai leidžia daryti prielaidą, kad į žemės ūkį ateina žmonės, augę kaime, pozityvų santykį su gamtine aplinka susikūrę dar ankstyvoje vaikystėje ir norintys jį tokį išlaikyti ateityje. Kitas svarbus veiksnys renkantis žemdirbio kelią – šeimos tradicijos tęstinumas, kuomet žemės ūkio veikla perimama iš tėvų ir senelių. Į klausimą, ar žmogus priskiria save prie besidominčiųjų ekologija, daugiau teigiamų atsakymų sulaukta iš vyrų nei iš moterų. Tačiau praktinėje veikloje šiuo požiūriu atsakingesnės ir aktyvesnės yra moterys.

Suvokia ryšį tarp ekologijos ir visuomenės gerovės

„Ypač pozityviai nuteikia tai, kad labiausiai ekologinių žinių taikymu domisi jauni, 20–40 metų amžiaus ūkininkai. Tai atskleidė ir tyrimas, ir ekologinio ūkininkavimo pagrindų kursai: į sektorių ateina jauni žmonės, kuriems prioritetas yra ne pelno marža, o aplinkos apsauga“, – kalba pašnekovas, pastebintis, kad jauniems žmonėms toks požiūris veikiausiai buvo išugdytas mokykloje, universitete, ūkininkams skirtų seminarų, konferencijų ir lauko dienų metu. Ir tai patvirtina faktą, koks atsakingas vaidmuo šiuo atveju tenka švietimo sistemai. Nepriklausomai nuo to, ūkyje dirbama intensyviai ar ekologiškai, net 96 proc. apklaustųjų atsakė, kad lemiamas veiksnys, skatinantis pozityvų požiūrį ekologiją, yra sveikata.

„Tai – taip pat žingsnis į priekį, parodantis, kad žmonėms svarbi yra maisto ir vandens kokybė, tiesiogiai koreliuojanti su cheminių medžiagų kiekiu, naudojimu žemės ūkyje. Antras svarbus veiksnys – taika. Žmonės suvokia, kad dėl ekologinių katastrofų pritrūkus maisto bei vandens labai greitai gali būti prieita ir prie aštrių karinių konfliktų“, – teigia R. Jančius.

Žemei reikia duoti atitinkamą grąžą

„Jei mūsų visų tikslas Lietuvoje turėti darnų, tvarų žemės ūkį, ūkininkai jiems patikėtą žemę turi priimti kaip dovaną, o ne kaip eilinę materialią nuosavybę, su kuria galima elgtis kaip panorėjus. Žodžių junginys „Žemė Maitintoja“ skamba nešiuolaikiškai ir banaliai? O be reikalo!

Žemė duoda viską, kad žmogus išgyventų. Ji turi išteklius, kuriais dalijasi. Vadinasi, ir ūkininkas turi suvokti, kad žemė jam yra dovana, skatinanti duoti atitinkamą grąžą, nes amžinai žemė nevergaus“, – įspėja pašnekovas. Pasak jo, visiškai suprantama, kad iš žemės ūkio veiklos pragyvenantis žemdirbys žemę yra priverstas eksploatuoti. Tačiau tarp žemės naudojimo ir nuodijimo negali būti rašomas lygybės ženklas, nes tai – tiesus žmonijos kelias į susinaikinimą. „Esu kategoriškas. Ūkininką, kuris šiandien turi du daržus – vieną savo šeimos stalui, o kitame augina chemizuotą produkciją, skirtą pardavimui, atvirai vadinu moraliniu nusikaltėliu“, – teigia R. Jančius ir pastebi, kad vyresnioji lietuvių karta į ekologinį judėjimą traukiasi vangiai.

Prieš keletą metų ES įvedus reikalavimą dalyje valdomų plotų auginti dirvožemį tausojančius augalus, buvo kilęs nemenkas mūsų šalies ūkininkų pasipriešinimas. O kai kuriuos kaimo vietovių gyventojus iki šiol piktina netgi prievolė įsigyti šiukšlių konteinerį, mat dešimtmečius buvo įprasta šiukšles „laidoti“ artimiausiame miškelyje.

Ekologiškumu atsiliekame nuo kaimynų

„Kita vertus, nereikia pamiršti, kad mes tik 30 metų gyvename demokratinėje šalyje. Istorinę kuprą, kad iš chemikalais permerkto žemės ūkio reikia spausti maksimumą kurį laiką dar, deja, teks neštis“, – apgailestauja tyrėjas, prisipažįstantis, kad Europos susitarimą dėl Žaliojo kurso šiandien jis laiko tuo geruoju botagėliu, kuris nori nenori keis požiūrį į gamtinį kapitalą.

„Žaliasis kursas yra kryptis į visuomenės sveikatą ir gerovę, nes šie dalykai labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvename. Tikėkimės, kad jeigu ateityje kuris nors ūkininkas elgsis priešingai negu nori visuomenė, politiniame lygmenyje bus priimti atitinkami sprendimai, koreguojantys tokį elgesį, t. y. sankcijos, baudos, elgesio korekcijos kursai, kokie šiuo metu organizuojami smurtaujantiesiems artimoje aplinkoje ar kelių eismo taisyklių pažeidėjams“, – dėsto tyrėjas. Paklaustas, kokios šalys formuojant žemdirbių požiūrį į ekologiją Lietuvai šiandien galėtų būti pavyzdys, R. Jančius teigia, jog absoliuti ES lyderė šiuo atveju yra Austrija, kurioje net 25 proc. žemės ūkio naudmenų sudaro ekologinis žemės ūkis. Tačiau toli nereikia ieškoti ir kitų pavyzdžių – kaimyninėse Latvijoje ekologiškai dirbama apie 15 proc. plotų, Estijoje – 22,3 proc., o Lietuvoje – tik 8,1 proc.

„Lietuvos žemės ūkio politikos formuotojus raginčiau aktyviau pasidomėti, kokiomis priemonėmis kaimynai latviai bei estai skatinami rinktis ekologinio ūkininkavimo modelį, puoselėti savo ekosistemas. Deja, mūsų viešojoje erdvėje vyresniosios politikų kartos atstovai vis dar leidžia sau papostringauti, kad Žaliasis kursas yra utopija, darysianti nepataisomą žalą ekonomikai. Tokie žmonės turėtų būti nutildyti, nes jų žodžiai tik demotyvuoja jaunąją ūkininkų kartą: tyrimo rezultatai rodo priešingas tendencijas bei teikia vilties, kad Lietuvos ūkininkai laisva valiai norės ir gebės prisijungti prie ES siekio 25 proc. žemės ūkio naudmenų plotų ūkininkauti ekologiškai – būtent tai turėtų būti ir vienas svarbiausių Lietuvos kaip gerovės valstybės tikslų“, – reziumuoja R. Jančius.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-06-01

Ankstesnės žemės ūkio naujienos