Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-08-30

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-08-30. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Per mažai ar per daug 1 500 Eur į rankas melžėjai (melžėjui)?

Daugeliui žemdirbių pienininkystė nepatraukli dėl nepertraukiamo darbo 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę, tačiau verslą motyvuoja du kartus per mėnesį ūkį pasiekiantys pinigai už parduotą pieno žaliavą. Vis dažniau spaudoje pasirodo skelbimų, kad ūkis ieško melžėjo ar melžėjos, siūlo tikrai „miesčioniškus“ atlyginimus. Tačiau surasti specialistą – nėra paprasta.

Baido darbo fermoje rutina: melžti pradedama pusę keturių ryte, pabaigus reikia išplauti liniją ir pieno bloką, išdalyti miltus karvėms, tada pagirdyti veršelius, išplauti kibirus. Vakare – vėl ta pati procedūra. Trys valandos ryte ir trys valandos vakare. Didesniuose ūkiuose vienai melžėjai patikima 100 karvių ir daugiau. Šiandien savo pašnekovų klausiame: 1 500 Eur (į rankas) melžėjai – per mažai ar per daug?

Žemės ūkio bendrovės „Merkys“ (Trakų r.) vadovas Valerijanas JUSIONIS: „Mano nuomone, 1 500 Eur į rankas melžėjai ar melžėjui – normalus atlyginimas. Mūsų bendrovėje dirba 5 melžėjos, į rankas gauna po 1 000 Eur. Tik reikia įvertinti jų darbų apimtis. Karves reikia ne tik pamelžti, bet jas ir prižiūrėti, o tam būtinos specialios žinios ir įgūdžiai. Dažnai į bendrovę ateina norintieji įsidarbinti neoficialiai, kaip tas buvo įprasta kai kurių ūkininkų ūkiuose. Vyrai pasakojo ten už visos dienos darbą gaudavę pavalgyti ir vakare alaus.

Mūsų bendrovėje įdarbinta dvi dešimtys aplinkinių kaimų gyventojų, jiems suteikiamos visos socialinės garantijos, atlyginimai mokami į banko sąskaitą.“

Kazlų Rūdos sav. pažangaus prekinio pieno ūkio šeimininkė Dalia KAIRAITIENĖ: „Pieno ūkyje melžėjai mokėti 1 500 Eur į rankas – kažkoks kosmosas. Juk „popierinis“ atlyginimas turėtų būti apie 2 500 Eur. Kiek tada turėtų gauti universitetų magistrantūrą baigę gydytojai, mokytojai, vadybininkai? Iš kur ūkininkui imti tokius pinigus? Prieš gerą dešimtmetį už pieno kilogramą buvo mokama 0,32 Eur, dabar – 0,29 Eur. Per tą laikotarpį ne procentais, o kartais pabrango pašarai, trąšos, chemikalai, technika, fermų įranga ir kt. Žemės ūkio bendrovės verčiasi mišria gamyba (augalininkystė, gyvulininkystė, agroserviso paslaugos), melžėjams į rankas moka po 700–800 Eur. Nemažai ūkių pieno gamybos nenutraukia tik dėl įsipareigojimų bankams (gavus Europos Sąjungos ir valstybės paramą). Ūkininkai savo verslą programuoja į ateitį, o ji gerokai miglota. Šalies pieno sektorius orientuotas į eksportą – kai kuriose įmonėse išvežama nuo 60 iki 90 proc. gaminių. Lietuviškos pieno produkcijos atsisako Kinija, Baltarusija. Ar nacionalinis pieno gamybos verslas turi perspektyvą?

Kai prieš daugelį metų pradėjome ūkininkauti, rankomis melžiau 11 karvių, pati girdžiau veršelius, vyras dirbo su technika. Tai buvo ne šeimos ūkis, o katorga. Neturėjome savaitgalių, atostogų. Plečiamas ūkis, diegiamos technologijos padėjo subalansuoti gamybos sąnaudas. Ateities ūkis – stambus, robotizuotas.“

Žemės ūkio bendrovės „Ginkūnų agrofirma“ (Šiaulių r.) vadovas Arūnas GRUBLIAUSKIS: „Šiandien melžėjų trūksta, darbas nelengvas, atsakingas, todėl 1 500 Eur į rankas – padiktuota rinkos sąlyga. Mūsų bendrovėje tokie darbuotojai, nelygu, kokia darbų apimtis, gauna 1 200–1 300 Eur (į rankas). Melžėjų darbas – ne vien mechanika. Sergančią karvę pamelši – dešimtis tonų pieno žaliavos sugadinsi. Jei vienas žmogus melžia 250 karvių, jam atlygis 1 500 Eur į rankas – visai normalus.“

Kėdainių r. nedidelio pieno ūkio šeimininkė Viktorija ŠVEDIENĖ: „Žemės ūkio bendrovės už pieno žaliavą gauna „europinę“ kainą, todėl ir melžėjams gali mokėti „europinį“ atlyginimą. Iš sovietmečio paveldėtas stereotipas apie melžėjos ar melžėjo profesiją, o juk tai maisto sektoriaus darbuotojas, nuo kurio meistriškumo priklauso visos maisto grandinės efektyvumas ir kokybė. Keistai atrodo, kai su negyvais daiktais (informacinėmis technologijomis) dirbantis žmogus gauna 3–4 tūkst. Eur, o prie maisto ištakų esančiai melžėjai 1 500 Eur – jau per daug. Juk melžėja turi išmanyti apie gyvulį, jo produktyvumą, būdo savybes, galimas ligas ir kt. Kompiuterizuotos melžimo aikštelės informacija melžėjai turi būti suprantama, antraip ūkio savininkas gali turėti nuostolių. Apie pašaukimą galbūt per skambu kalbėti, bet juk karvės turi charakterį, atpažįsta žmogaus polinkį jas prisijaukinti, joms padėti. Mano nuomone, reikėtų dažniau kalbėti apie dirbančiuosius žemės ūkyje, viešinti padorius atlyginimus (1 500 Eur į rankas melžėjai), tuomet bus mažiau norinčiųjų emigruoti ar imtis kokios nors nelegalios veiklos.“

Konkurso „Geriausi melžėjai“ organizacinio komiteto (2001–2017) narys Vytenis NEVERDAUSKAS: „Šalyje mažėja pieno ūkių, bet pieno primelžiama daugiau. Tai liudija, kad ūkiai stambėja, modernėja. Tad ir darbuotojų kvalifikacijai keliami aukštesni reikalavimai. Norinčiųjų dirbti pieno ūkiuose stokojama, nes ir darbo pobūdis nepatrauklus. Be to, profesionalių melžėjų rengimas – tolimos praeities reliktas. Sovietmečiu melžimo operatores rengė beveik kiekviena profesinė žemės ūkio mokykla. Po 1990-ųjų žemdirbių pamainos ugdymas buvo patikėtas Žemės ūkio, vėliau – Švietimo ir mokslo ministerijoms. Kad juos kur galai! Lietuvos veterinarijos akademija porą dešimtmečių puoselėjo Melžimo mokymo centrą, daugelyje šalies rajonų rengė melžėjų varžytuves, sulaukdavusias didžiulio dėmesio. Melžėjų varžytuvių judėjimą įkvėpė Josifas Tacas, o jam išėjus Anapilin – dr. Saulius Tušas. Karvių melžimo meistriškumą demonstravo pieno ūkių darbuotojai, patys šeimininkai, studentai, moksleiviai. Vienais metais baigiamajame konkurso renginyje karves bandė melžti, sviestą mušti Seimo nariai. Pieno perdirbimo įmonės steigė nugalėtojams prizus, LŽŪKT ir rajonų žemės ūkio skyriai demonstravo varžytuvėms nuolatinį dėmesį. Atrodė, kad pavyko melžėjo profesijai suteikti prestižo, tačiau per pastaruosius kelerius metus dėmesys pienininkystei nuslopo, drauge nusinešdamas ir profesionalaus melžėjo autoritetą. Tad dabar melžimo specialisto tenka su žiburiu ieškoti.“

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, 2021-08-30, Justinas ADOMAITIS

Jaunoji žemdirbių karta keičia požiūrį į ūkininkavimą

„Darbas nėra visas gyvenimas, o tik dalis jo, todėl darbą reikia organizuoti taip, kad liktų laiko ir poilsiui“, – apie besikeičiantį jaunosios kartos požiūrį į ūkininkavimą sako jaunasis Lazdijų rajono ūkininkas Mindaugas Varnelis. Ūkininkavimo pradžiamokslį M. Varnelis išėjo dar vaikystėje, stebėdamas senelio, kurį vadino „dieduku“, ūkininkavimą, o vėliau ir tėvų. „Mačiau jų darbus ir gyvenimą, būdamas jo dalimi. Atėjus laikui rinktis kelią, pasukau jų pramintu taku“, – pasakoja Aleksandro Stulginskio universitete aplinkosaugos studijas baigęs ir ekologijos magistro laipsnį turintis trečios kartos ūkininkas.

Iš kartos į kartą

Sekdamas tėvų pavyzdžiu M. Varnelis taip pat įkūrė mišrų augalininkystės ir gyvulininkystės ūkį. Dar vienas stimulas, paskatinęs imtis ūkininkavimo, buvo jauniems ūkininkams valdžios siūlomos įvairios lengvatos. 2015 metais įregistravęs ūkį, dzūkas parengė projektą ir gavo paramą savojo ūkio startui.

„Už gautus pinigus nusipirkau keletą galvijų, kurių skaičius kasmet vis didėja, ir dalį technikos – traktorių ir 5 korpusų pakabinamą plūgą. Greitai paaiškėjo, kad su turima technika ūkyje neišsiversiu, tad dalyvavau ir ūkio modernizavimo projektuose, kurių metu įsigijau ritinių vyniotuvą, diržinį presą, srutovežį, traktorinę priekabą, galvijų pervežimo priekabą, organinių trąšų kratytuvą bei priekabą ritiniams vežti. Jei neturi savo technikos, koks ūkis ir koks ūkininkavimas, reikia samdyti, o tai reikšmingai mažina pelningumą“, – džiaugiasi svaria valstybės pagalba M. Varnelis.

Veisiejų seniūnijoje, Vytautų kaime, ūkininkaujančio M. Varnelio ūkis praėjusių „Metų ūkio“ konkurse Lazdijų rajone buvo įvertintas antrąja vieta. „Labai džiaugiuosi įvertinimu, man tai ir pripažinimas, kad einu teisingu keliu, ir paskata ateityje iškovoti pirmąją vietą“, – apie ateities siekius optimistiškai kalba jaunasis dzūkas.

Angusai ir galovėjai

Rinkdamasis galvijų veisles, ūkininkas atsižvelgė į auginimo sąlygas ir būsimą naudą. Iš mėsinių galvijų veislių M. Varnelis pasirinko visame pasaulyje žinomas senas škotiškas berages veisles – galovėjus ir angusus. Šių veislių galvijai nereiklūs, ištvermingi ir lengvai prisitaiko gyventi įvairiomis sąlygomis, jiems nereikalingi tvartai, pakanka tik laikinos pastogės.

Anot M. Varnelio, kai nereikia statyti šiltų tvartų ir užtenka stoginės, sutaupai ir laiko, ir pinigų, kuriuos gali skirti kitoms ūkio reikmėms.

Per kelerius metus jaunojo ūkininko mėsinių galvijų banda nuo kelių išaugo iki 40, ją sudaro 22 galovėjai ir 18 angusų. Didėjant galvijų bandai tenka pasirūpinti ir papildoma įranga galvijams auginti, tačiau M. Varnelio tai negąsdina, jo planuose – modernus, perspektyvus ir didelis ūkis.

Kartu su didėjančia galvijų banda išsiplėtė ir žemės plotai. Šiais metais ūkininkas deklaravo 93 ha žemės naudmenų. „Auginant galvijus ir norint pirkėjui pateikti kokybišką mėsą, reikia ir kokybiško pašaro, kai pats užsiaugini, tai gali padaryti su mažesnėmis sąnaudomis ir didesniu pelningumu“, – sako M. Varnelis. Ūkininkas augina žieminius kviečius, kvietrugius, rugius bei miežius, taip pat vasarinius kviečius ir kvietrugius. Galvijams sėja dobilus ir mišinius su ankštiniais augalais. Užaugintą javų derlių M. Varnelis stengiasi kuo greičiau parduoti, nes laikant irgi visko gali nutikti – grūdai gali sudrėkti, pradėti pelyti. „Atidžiai stebime grūdų supirkimo kainas, nes už ačiū derliaus atiduoti nesinori“, – apie darbo prasmę kalba ūkininkas.

M. Varnelis džiaugiasi, kad per šešerius ūkininkavimo metus su dideliais sunkumais nebuvo susidūręs. Bene didžiausias tekęs iššūkis, kai sunkiai besiveršiuojančiai telyčiai prireikė ne tik veterinaro, bet ir artimųjų, ir kaimynų pagalbos. „Buvo sukeltos vietinės penkių vyrų pajėgos“, – prisiminė nemažai patirties suteikusį įvykį M. Varnelis.

Ūkininkauja kitaip

Matydamas, kaip sunkiai ūkyje dirbo seneliai, o vėliau ir tėvai, kol įsigijo naujos technikos, M. Varnelis ūkininkavimo neišsigando. Priešingai – Mindaugas, turėdamas ankstesnių kartų ūkininkavimo pavyzdį, susikūrė kitokio ūkininkavimo tikslą. „Noriu, kad geras rezultatas būtų pasiekiamas kur kas lengviau dėl naujos technikos ir naujų ūkininkavimo žinių. Stengiuosi dirbti našiau, nei buvo dirbama prieš 20 metų. Mano siekiamybė – modernus, kokybiškas ir kartu paprastesnis ūkis“, – su ūkio plėtros planais supažindina M. Varnelis. Jo nuomone, gerų rezultatų, mažinant darbo valandų skaičių ir jo krūvį, galima pasiekti tik nuolat tobulėjant ir diegiant naujoves. Tokiu pavyzdžiu gali būti Lietuvos ir užsienio ūkininkai, visiškai automatizavę ir mechanizavę savo ūkius.

„Esu naujos kartos ūkininkas, ieškantis naujesnio, greitesnio, geresnio sprendimo. Juk darbas nėra visas žmogaus gyvenimas, todėl reikia rasti laiko ir sau. Viską lemia vidinė drausmė ir tinkamas veiklos planas. Turi tvarkingai susidėlioti darbus, norus, vizijas. Jei neturėsi ateities ir darbų plano, poilsį atidėliosi vėlesniam laikui, tad ir liksi toje pačioje vagoje – pavargęs, nusivylęs ir nematydamas gyvenimo teikiamo džiaugsmo. Jaunesnės kartos ūkininkai turi kitokį požiūrį į darbą, jie nori ir pakeliauti, ir pamatyti pasaulį, neapleisdami ūkio reikalų“, – įsitikinęs ūkininkas.

Kasdien ūkiu rūpintis M. Varneliui padeda žmona Rūta ir samdomas darbininkas, o kai prireikia daugiau pagalbos – ir tėvai su „dieduku“ atskuba. Ūkininkas nuolat domisi žemdirbystės naujovėmis, dalyvauja Konsultavimo tarnybos rengiamuose mokymuose.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, 2021-08-29, Rita KRUŠINSKAITĖ

ŽŪM neatsitraukė – vėl siūlo pakeisti Maisto ir veterinarijos tarnybos statusą

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) siūlo pakeisti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) statusą iš Vyriausybės įstaigos į įstaigos prie ŽŪM. Tai ministerija siūlo įtraukti į Seimo rudens sesijos darbų programą. Pasak ministerijos, tarnybos statusą reikėtų pakeisti, kadangi didžioji dauguma tarnybos funkcijų yra susijusios su ministerijai priskirtomis valdymo sritimis.

„Be to, tarnybos strateginį veiklos planą šalies Vyriausybei ir dabar teikia ŽŪM. Pagrindinius Vyriausybės nutarimus bei VMVT veiklą reglamentuojančius įsakymus taip pat rengia ŽŪM. Todėl pakeičiant organizacinę VMVT formą „į įstaigos prie ŽŪM“, būtų užtikrintas ir Viešojo sektoriaus įstaigų sistemos tobulinimo gairių įgyvendinimas“, – nurodė ministerija.

Anot jos, Vyriausybė galėtų formuoti politiką svarbiose valstybei srityse, o techniniai klausimai galėtų būti pavesti ŽŪM. Be to, per 2020 metus ministerija gavo apie 66 įvairius skundus, pareiškimus, prašymus ir kitus dokumentus, kuriuose dažniausiai prašoma įvertinti Maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojų veiksmus. Tačiau ŽŪM negalėjo greitai reaguoti į šiuos raštus, jie buvo persiųsti Vyriausybei. Anot ministerijos, pakeitus statusą, sumažėtų asignavimų valdytojų skaičius, dėl to palengvėtų valstybės biudžeto planavimas. Taip pat būtų daugiau galimybių atsižvelgti į žemės ūkio srityje planuojamus veiklos rezultatus, efektyviau paskirstomos, valdomos ir naudojamos skirtos lėšos.

Be to, būtų paprasčiau perskirstyti asignavimus metų bėgyje ar esant ypatingam poreikiui – papildomas lėšas tarnybai būtų galima skirti iš bendrųjų Žemės ūkio ministerijos asignavimų.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-08-28

Pamatykite: ūkininkas ganykloje iš avių suformavo milžinišką širdį

Kaip ir daugelis šeimų, atskirtų dėl koronaviruso pandemijos ribojimų, Benas Jacksonas negalėjo atsisveikinti su mylimu žmogumi. Australas ūkininkas buvo už 400 km Naujajame Pietų Velse, kai jo teta Debby pralaimėjo dvejus metus trukusią kovą su vėžiu Kvinslande. Video čia.

Apribojimai draudė jam keliauti į Brisbeną dalyvauti tetos laidotuvėse. Tad norėdamas išreikšti meilę jis pasitelkė savo avis. B.Jacksonas ganykloje išpylė grūdus širdies forma ir paleido tūkstantinę avių bandą. Rezultatas buvo užfiksuotas bepiločiu nufilmuotame vaizdo įraše. „Neturėjau galimybių tetai ištarti sudie, negalėjau dalyvauti laidotuvėse, – sakė ūkininkas BBC. – Todėl jaučiau neviltį, bejėgiškumą – tikrai nežinojau, ką daryti. Bet galiausiai nusprendžiau padaryti didžiulę širdį žemėje, kuri, tiesą sakant, vis tiek blyški, palyginti su tetos širdimi“.

Pastaraisiais metais B.Jacksonas sukūrė keletą kitų „avių kūrinių“ simbolių ir logotipų pavidalu. Jo teta visada buvo jo kūrybos gerbėja. Smagi ir „neįtikėtinai apdovanota“ moteris paskutinį kartą sūnėną aplankė gegužę. Tai buvo prieš tai, kai COVID-19 protrūkiai Australijoje privertė imtis naujų karantinų. Dabar B. Jacksonas vis dar negali niekur išvykti iš Naujojo Pietų Velso. Tačiau jo avių suformuota širdis buvo parodyta per Australijos televiziją, vaizdu plačiai dalijamasi socialiniuose tinkluose.

Pasak ūkininko, tetai tai būtų patikę: „Ji būtų didžiavusi, matydama tiek daug žmonių besišypsančių ir besimėgaujančių širdimi, kurią jai padariau. Tai tiesiog meilė“.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-08-26

Ankstesnės žemės ūkio naujienos