Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-27

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-27. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Solidarumo laužai nušvietė vilkų problemos mastą

Ūkininkams daug žalos pridaro ūkinius gyvūnus puldinėjantys vilkai. Labiausiai nukenčia avių augintojai, kurie po naktinės vilkų puotos randa sudraskytas ir papjautas net po kelias dešimtis avių. Vis dažnėjantys vilkų išpuoliai ir jų daroma žala ūkininkus varo į neviltį, dalį jų net priverčia atsisakyti avių auginimo. Ūkininkai įsitikinę, kad vilkų Lietuvoje yra per daug ir reikia riboti jų populiaciją.

Neapsikentę vilkų daromos žalos Lietuvos avių augintojai, prisijungdami prie visoje Europoje vykstančios avių augintojų akcijos „Uždek solidarumo laužą“, penktadienio vakarą užkūrė taikius laužus, taip siekdami atkreipti dėmesį į vis aštrėjančią problemą.

Gintarė Kisielienė, Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė

Gavome Vokietijos avių augintojų asociacijos kvietimą prisijungti prie šios akcijos. Visa Europa solidarizavosi, nes daugelyje šalių yra panašios vilkų daromos žalos problemos. Kiemuose, ganyklose degėme solidarumo laužus, kūrenome ugnį ar kepsnines, nes tai yra simbolis, Europoje naudojamas budint naktimis ir saugant avis nuo vilkų. Akcija norime atkreipti dėmesį į tai, kad vilkų populiacija Lietuvoje yra per didelė, vilkų elgesys pasikeitęs, ir tai yra didelė problema. Kartu susėdę valdžios atstovai, avių, galvijų augintojai, medžiotojai, aplinkosaugininkai, gamtininkai, mokslininkai turi spręsti, kaip apsisaugoti nuo vilkų, kurie eina pjauti avių, galvijų.

Vilkai, kurie pradėjo pjauti avis, ir toliau eis medžioti į ūkininkų valdas, o ne į mišką. Avininkystės sektoriui vilkų daroma žala pati didžiausia. Ir nors daug apie tai kalbame, situacija nesikeičia. Vilkų populiacija didesnė, negu manyta. Tai patvirtino Medžioklėtyros laboratorijos tyrimai.

Vilkas – miško sanitaras, bet tik tas vilkas, kuris gyvena ir medžioja miške, o ne tas, kuris eina į kaimą pjauti avių, įžūliai lenda į kiemus, aptvaruose taip užvaiko avis, kad jos sudrasko tinklus.

Mokslininkai nustatė 63 vilkų šeimas. Pagal Vilko apsaugos planą Lietuvos teritorijoje maksimalus šeimų skaičius yra 62. Pernai buvo nustatytos 53 šeimos. Per metus padaugėjo dešimčia šeimų. Jau turi būti nebe Vilko apsaugos planas, bet Vilko valdymo planas. Vilkų išpuolių daugėja, o ypač, kai vilkai pradeda mokyti medžioti vilkiukus. Vilkai nebebijo žmonių, prie gyvenviečių įžūliai ateina ne tik naktimis, bet ir dienomis. Nuo vilkų neapsaugo jokie aptvarai. Šis plėšrūnas per daug gudrus, apsaugos priemonės – tik lėšų švaistymas, nes jos neveikia. Tad ūkininkai naktimis saugo savo bandas. Dabar laukuose žolė žalia, dar galima avis, kitus galvijus ganyti, bet dėl vilkų negali vystyti avininkystės, gyvulininkystės. Ką reiškia vien tie kraupūs vaizdai, kai ūkininkas randa išskerstas avis su išverstais viduriais. Dažniausiai nukenčia ėriavedės, nes jos sunkiai bėga ir nuo vilko pasprukti negali. Ūkininkui didžiulis nuostolis, nes niekas neskaičiuoja realiai patirtos žalos. Suskaičiuoja kaip netektą mėsą, bet juk ta veislinė ėriavedė galėjo atvesti daug ėriukų, o to niekas neskaičiuoja.

Labai svarbu būtų operatyviai išduoti specialius leidimus ne medžioklės sezono metu sumedžioti probleminius, žalą ūkininkams darančius vilkus, nes po sėkmingo išpuolio vilkai kitą dieną sugrįžta į tą pačią vietą ir būtų galima juos sumedžioti, bet specialių leidimų išdavimas užtrunka apie mėnesį, kada vilkai jau tikrai būna kitur.

Gaila, kad žmonės radę vilkų papjautas avis ne visada apie tai praneša seniūnijoms, neregistruojama žala, o tai iškreipia statistiką, kuri yra labai svarbi. Leidimai vilką paimti iš gamtos ne medžioklės sezono metu gali būti išduodami tik esant tam tikram vilkų išpuolių atvejų skaičiui – skaičiuojama ne kiek papjauta avių, o įvykių kiekis. Todėl raginu visus avių, galvijų augintojus registruoti kiekvieną atvejį, kad būtų matoma reali vilkų daroma žala, problemos mastas.

Dėl vilkų augintojai patiria didelę moralinę žalą, jie prisiriša prie gyvulio, kurį augina nuo mažens. Avims, kurios po vilkų išpuolio liko gyvos, kyla didžiulis stresas, kiek būna išsimetimų. Sunku suprasti, kodėl valstybė, remdama gyvulių auginimą bei veislininkystę, leidžia juos draskyti, o valstybės skiriama kompensacija ūkininkams, nukentėjusiems nuo vilkų išpuolių, nepadengia visų patiriamų nuostolių. Niekas negalvoja, kaip avių, galvijų augintojui gyventi, ką jis jaučia matydamas sudraskytus, papjautus savo galvijus. Valdininkai paverkia, kad galvijų skaičius mažėja, bet kaip jis nemažės, jei ūkininkams nusvyra rankos po tokių baisių vaizdų ir matant, kad problema nesprendžiama.

Žilvinas Augustinavičius, Anykščių r. ūkininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos avių augintojų asociacijos narys

Problema aštrėja, nes daugėja vilkų. Pernai buvo gana žymiai padidėjusi vilkų medžioklės kvota, bet rezultato nėra. Vilkų, matyt, yra gana daug, bet kai vyksta populiacijos skaičiavimas, prie to prisideda ne visi medžioklės būreliai ir kai kur lieka nesuskaičiuotos vilkų šeimos, o kvotos yra dalinamos pagal suskaičiuotas vilkų šeimas.

Yra ūkių, kurie auginti avis atsisakė dėl to, kad patiria vilkų išpuolius. Nėra paprasta matyti sudraskytas ir papjautas savo augintas ir puoselėtas avis. Kiek gi žmogus gali netekti? Akcijos metu prie solidarumo laužo, kurį uždegėme Vorutos kalno papėdėje, ne vienas avių augintojas pasakojo, jog kiekvieną naktį važiuoja ir saugo savo avių bandą nuo vilkų.

Aptvaras lauke avis saugo tol, kol vilkai išmoksta jį įveikti – kol sugalvoja, kad jį galima peršokti arba prasikasti po apačia. Jeigu aptvare bus vienas avis saugantis šuo, o ateis penki vilkai, tai šuns likimas irgi aiškus. Nėra nė vienos apsaugos priemonės, kuri šimtu procentų apsaugotų avis nuo vilkų, nebent tik į kokį betoninį tvartą uždarius, tada gal.

Valstybė renkasi, kas jai svarbiau. Šiuo metu vyksta krypimas į Žaliąjį kursą, o vilkai, matyt, jam priklauso, labai viską žalina… Deklaruojamas prioritetas tarsi gyvulininkystė, bet iš tiesų prioritetai, matyt, yra visai kiti.

Vygantas Šližys, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos narys

Labiausiai nuo vilkų išpuolių kenčia avių augintojai. Mes solidarizuojamės ir juos palaikome. Kai vilkai išpjauna avis, ūkininkui didžiulė žala, stresas, o ir gyvulio gaila, ypač jeigu papjaunamos ėriavedės. Galvijų augintojams vilkų išpuoliai nėra tokia didelė problema kaip avių augintojams. Vilkas retai renkasi didesnius galvijus, dažniausiai pjauna avis, taikosi ir į veršelius. Vilkas gudrus, nenori būti sužalotas didelio galvijo, kuris gali įspirti, prispausti.

Vilkas prisitaikė, ieško lengvesnio grobio. Jam paprasčiau užsukti į sodybą nugvelbti avį, veršelį ar šunį, negu miške gaudyti stirnas ar šernus, kurių beveik nebėra.

Vilkų populiaciją reikia reguliuoti, taip daroma visur, bet vien medžiodami šiuos plėšrūnus problemos turbūt neišspręsime. Reikia įsirengti ir vilkus sulaikančius atitvarus, aptvarus.

Tomas Kovėra, gamtos mokslų daktaras

Vilkų populiacija Lietuvoje vienareikšmiškai gausėja. Vis dažniau šie žvėrys sutinkami prie gyvenviečių, jie išpjauna ir nemažai avelių.

Atlikti genetiniai tyrimai rodo, kad yra vilkų ir šunų mišrūnų. Galbūt tokiam plėšrūnui tai suteikia šiek tiek drąsos ateiti medžioti arčiau žmonių. Vilkų išpuolių padaugėja, kai vilkės pradeda mokyti medžioti vilkiukus.

Vilkams miškuose sumažėjo maisto – jie papjauna stirnų, kurių tikrai netrūksta, tačiau labai sumažėjo šernų. Medžiotojus spaudė, jog šernus išnaikintų tam, kad verslininkai galėtų auginti kiaules. Miško kiaulės nėra kaltos, kad danas ar olandas nori kiaules auginti Lietuvoje. Vilkai mielai grauždavo pasigavę šerniukus, o kai miške nėra ką pasigauti, tada vilkai ateina prie sodybų – į kiaulių fermą jis neįlenda, todėl eina suėsti avytės. Gamtoje taip yra – jeigu mes ką nors iš jos išimame, sunaikiname, tai kažkas negauna valgyti, šiuo atveju vilkas. O šių plėšrūnų mėgstamiausias maistas – šernai, bebrai ir tik po to stirnos bei kt. Vilkai pasidarė drąsesni, jie grobio ima ieškoti nebe miške, o arti sodybų. Iš kitos pusės, vis mažiau lieka žmonių nuolatinės veiklos nepaliestų gamtos vietų.

Vilkas yra gudrus, kaipgi nepaims pyrago, jeigu jis padėtas jam po nosimi – avys laisvai ganosi, dažnai aptvertos tik elektriniu piemeniu, vieline tvora, kurią jis peršoka. Ūkininkai nakčiai turėtų suvaryti avis į tvartus, galbūt apsidrausti nuo vilkų daromos žalos. Kita vertus, vilkų populiacija turi būti reguliuojama. Ją reguliuoti reikia remiantis moksliniais argumentais, daromų apskaitų duomenimis, bet ne emocijomis, kai vieni vaikšto su transparantais ir rėkia nešaudyti vilkų, nes jie turi gyventi, o kiti sako, jog vilkai papjovė jų avis. Reikia mažiau emocijų, daugiau faktų, skaičių ir išvadas daryti iš jų.

Kęstutis Markevičius, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas

Medžiotojai pastebi, kad vilkų daugėja. Mes ne vienerius metus kalbame, jog vilkų populiacija didėja, ir jų sumedžiojimo limitas turi būti didesnis, bet medžiotojų balsas į dangų neina. Kai avių, galvijų augintojai garsiai pradės reikšti pretenzijas dėl vilkų išpuolių ir didžiulės daromos žalos, gal tuomet valdžia padidins vilkų medžioklės kvotas.

Visiems kažkodėl atrodo, jog medžiotojai nori vilkus išnaikinti, bet taip tikrai nėra. Vilkai gamtoje reikalingi, tačiau jų populiaciją reikia reguliuoti ir tam pasitelkti mokslininkus, kurie atlieka genetinius tyrimus. Jie gali pasakyti, kiek Lietuvoje yra vilkų šeimų, nes medžiotojai tyrėjams pateikia visus reikiamus mėginius. Manau, kad Aplinkos ministerija su vilkus genetiškai tiriančiais mokslininkais nebendradarbiauja, nes vilkų medžioklės limitas turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į mokslininkų tyrimus. O medžiotojai sumedžios tiek vilkų, kiek bus leista.

Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-09-25

Augalininkystės konsultanto užrašai: kai kurias ligas galima kontroliuoti tik rudenį

Švenčionių rajone laukų situacija labai skirtinga. Kai kur dar laukiamas pupų, grikių, kukurūzų derliaus nuėmimas, kai kur jau matomi posėliniai augalai: garstyčios, dobilai, vikiai. Žaliuoja rapsų laukai. Atskiruose ūkiuose jau baigta rugių, kvietrugių sėja. Šiemet įsivyravus palankiems šiltiems orams, ūkininkai suskubo paankstinti žieminių kviečių sėją (rugsėjo 5–10 d.), tačiau ne visi spėjo ją užbaigti.

Pagal Švenčionių rajone esančios meteorologinės stotelės duomenis, kuriuos galite pažiūrėti www.ikmis.lt svetainėje, nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio iškrito 70 mm kritulių. Šiuo laikotarpiu tai norma, nes pagal vidurkį rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais kritulių kiekis vidutiniškai svyruoja nuo 65 mm iki 75 mm.

Nuo rugpjūčio 10 dienos, kada prasidėjo optimalus laikas sėti žieminius rapsus, beveik kasdien palynodavo, todėl blogi orai ir nenuimto derliaus dorojimas nuvėlino rapsų sėją. Kai kurie ją baigė tik rugsėjo pirmomis dienomis. Tie, kas žieminius rapsus pasėjo rugpjūčio pabaigoje, nukentėjo nuo stipraus lietaus, nes sunkesnėse žemėse nespėję išdygti rapsai tiesiog buvo užplakti. Tokiuose laukuose šiandien rapsų pasėliai itin netolygūs. Rugsėjo pradžia buvo labai vėsi, porą dienų stipriau palijus, pradėjo šilti. Ūkininkai suskubo sėti javus.

Šiuo metu žieminių rapsų pasėliai yra skirtingų išsivystymo tarpsnių. Vėlyvesnės sėjos (rugpjūčio 20–30 d.) rapsai turi 2–3 tikruosius lapelius, ankstyvos sėjos (rugpjūčio 10–15 d.) yra 5–6 lapelių tarpsnio.

Kokios tręšimo rekomendacijos rudenį?

Labai gerai padarė tie, kurie fosforo ir kalio trąšų bėrė prieš sėją, nes, kaip žinoma, šias trąšas reikia atiduoti per rudens sezoną. To nepadarius rudenį, augalai pavasarį vargu ar įsisavins per vėlai atiduotas trąšas. Be to, rapsai turi pasiruošti žiemojimui, nes fosforas atsakingas už šaknų sistemą – tai labai svarbu startuojančiam augalui. Kalis – tai sveikas augalas. Jei augalai juo pakankamai aprūpinti, bus atsparesni šalčiui, drėgmės trūkumui ir infekcijoms.

Rapsams taip pat svarbus boras. Jeigu planuojama pasėlį papildomai pamaitinti, reikėtų atiduoti apie 150 g/ha boro trąšų. Tai pakankamas kiekis rapsams rudens laikotarpiu.

Nežinant dirvožemyje esančių mikroelementų kiekio, labai sunku nuspręsti, ką įsidėti į darbinį tirpalą, bet tikrai nepakenks magnis, manganas. Manganas turi įtakos sėkmingam peržiemojimui, nes padeda augale sukaupti gausesnį cukrų kiekį, lemiantį didesnę toleranciją žemoms temperatūroms. Suprantama, kad mikroelementų panaudojimas turi būti pagrįstas dirvožemio tyrimais. Jeigu dirvožemyje yra vidutiniai ir didesni mikroelementų kiekiai, tuomet derliaus priedo vargu ar sulauksime. Efektyvumas atsiskleidžia tik mažai mikroelementų turinčiuose dirvožemiuose.

Kokios ligos ir kenkėjai dar gali pakenkti?

Žieminiai rapsai iš rudens gali susirgti fomoze. Kokios sąlygos paskatintų atsirasti šiai ligai? Priežasčių nemažai. Pirmiausia, gausus ir dažnas lietus, taip pat jei netoli laukų yra pernykščiai rapsų pasėliai ar rapsų ražienos ant dirvos lieka tol, kol pasirodo nauji augalai, jeigu pasėta tankiai, ir, kas šiais laikais itin reta, – auginama fomozei jautri veislė.

Apžiūrint rapsų pasėlius rudenį, reikėtų atkreipti dėmesį, ar nesimato ant augalų lapų pilkų dėmių su juodais smulkiais taškeliais. Jeigu taip, greičiausiai pasėlyje yra fomozė. Kaip ją kontroliuoti?

Šią ligą kontroliuoti galima tik rudenį, nes, pastebėjus požymius pavasarį, augalų apsaugos produkto panaudojimas nėra efektyvus. Jei ši liga pasireiškia ankstyvais augimo tarpsniais, ji gali padaryti daug žalos, nes šaknies kaklelio srityje pažeisti augalai, nutrūkus medžiagų apykaitai, bręsta anksčiau nei įprastai.

Fomozės prevencija yra sėjomaina, kad rapsai negrįžtų į tą patį lauką dažniau kaip 4 metai, svarbu po derliaus nuėmimo naikinti liekanas, auginti tolerantiškas veisles, sėti laiku ir optimaliu tankumu. Rekomenduojamas optimalus žieminių rapsų sėjos terminas yra rugpjūčio 10–25 dienomis. Tankumas hibridinių veislių 25–50 augalų vnt./m2.

Cikadų padarytą žalą galime pastebėti tik antroje rapsų žydėjimo pusėje. Jei savo laukuose pastebėsite aukštesnių augalų su pažaliavusiais vainikais, su iš žiedų išaugusiais kišenės formos išsipūtusiais ankšties pavidalo dariniais, vadinasi, laukuose rapsų žiedų pažaliavimas. Jeigu rapsų lauke pastebite cikadų, tai būtent dabar laikas su jomis kovoti. Todėl planuodami rapsus pamaitinti ar naudoti augimo reguliatorių, būtinai į darbinį tirpalą įdėkite kontaktinio insekticido.

Dar vienas rapsų laukus aplankęs šį rudenį kenkėjas – šliužai. Kai kurie Švenčionių rajono rapsų pasėliai stipriai nukentėjo. Pavojingiausi šliužai nuo dygimo iki keturių lapelių tarpsnio. Jų atsiradimą šiemet lėmė drėgni, šilti orai. Taip pat įtakos jiems atsirasti turėjo tiesioginė sėja į ražienas, kur dirvos paviršiuje daug augalų liekanų.

Kaip apsidrausti nuo šių kenkėjų daromos žalos? Prieš rapsų sėją vertėtų skirtingose lauko vietose išdėlioti šliužų gaudykles, tam tinka ir paprasta lentelė. Anksti ryte, kol dar yra rasa, jas patikrinti ir suskaičiuoti po lentelėmis esančius šliužus. Jei randate daugiau nei du šliužus po slėptuve, reikia prieš arba tuoj po sėjos kuo sausesnėmis sąlygomis išberti moliuskocido granulių. Geriausia tai padaryti vakare. Esant nedideliam šliužų kiekiui arba jeigu jų atsiranda iš lauko pakraščių, užtenka apdoroti tik lauko pakraščius.

Rudens laikotarpiu dažnas rapsų kenkėjas yra šakninis paslėptastraublis. Pagrindinis kenkėjo skiriamasis požymis – išrovę augalą prie šaknies pamatysite gumbelį, o jį prapjovę – lervas. Jos peržiemoja ir pavasarį palieka augalus. Jeigu augalai menkiau patręšti, pasėlis silpnas, tai dėl šio kenkėjo padarytų pažeidimų jis dar blogiau auga ir prasčiau dera. Šakniagumbiniam paslėptastraubliui kontroliuoti rudenį reikėtų statyti geltonas gaudykles – nuo dviejų lapelių tarpsnio. Kai gaudyklėse randami 2–3 vabalai per tris dienas, reikėtų purkšti efektyviais nuo šio kenkėjo insekticidais.

Kokia nauda iš augimo reguliatoriaus žieminių rapsų pasėlyje?

Jeigu ruduo ilgas ir šiltas, susidaro sąlygos augalams perraugti, todėl žieminių rapsų pasėlyje reikėtų naudoti augimo reguliatorių. Laiku jį panaudojus, galime perpus sumažinti augimo kūgelio aukšti nuo dirvos paviršiaus, daugiau kaip 46 proc. sumažinti viso augalo aukštį, šaknų sistema gali būti net 20 proc. didesnė, palyginti su nepurkštais laukais.

Turime įsivertinti pasėlį ir nuspręsti, kada purkšti: kai rapsai turi 3–4 lapelius, purkšti mažesne norma arba purkšti 4–6 lapelių, bet jau visą normą. Ankstyvos sėjos laukams augimo reguliatorių gali tekti panaudoti du kartus, atsižvelgiant į pasėlio vystymąsi, meteorologines sąlygas ir prognozes.

Šiaudai – aktuali tema rapsų pasėliuose

Apžiūrėdama pasėlius, daugeliu atveju pastebiu netolygius laukus, sunkų dygimą. Viso to „kaltininkas“ yra šiaudai dirvos paviršiuje. Jie ne tik neleidžia augalams išdygti, bet yra ligų, kenkėjų ir piktžolių pradų kaltininkas. Todėl tikrai reikėtų atsižvelgti į laukų būklę po derliaus nuėmimo ir pritaikyti tokią ūkininkavimo praktiką, kad būtų galima sumažinti šiaudų kiekį ant dirvos paviršiaus. Reikėtų paskatinti šiaudų mineralizaciją azotinėmis trąšomis arba biologiniais produktais, o pačius šiaudus įterpti negiliai. Taip pagerinsite dirvožemio humusingumą ir nepabloginsite pasėlių dygimo.

Dar norėčiau priminti, kokie yra tinkamai pasiruošusių žiemojimui rapsų parametrai:
turėti ne mažiau kaip 5 lapelius,
šaknis turėtų būti storesnė nei 5 mm ir ilgesnė kaip 15 cm,
augimo kūgelis turi neviršyti 2–3 cm,
rapsai nustoja augti, kai temperatūra + 2°C ir mažiau.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-09-24

Rusijos žemės ūkio ekspertai: šių metų grūdų derlius bus 11 proc. kuklesnis

Rusija šiemet prikuls 118,7 mln. tonų grūdų, iš jų 74,7 mln. tonų sudarys kviečiai, prognozuoja „Rusagrotrans“ ekspertai. Palyginti su 2020-aisiais, bendras grūdų derlius būtų 11 proc. kuklesnis, o vien tik kviečių – 13 proc. menkesnis. Prognozuojama, jog miežių derlius sumažės beveik 15 proc. iki 17,8 mln. tonų, tačiau kukurūzų – padidės beveik 1 proc. iki 14 mln. tonų.

„Galbūt galutiniai „Rosstat“ derliaus rodikliai bus didesni 1–1,5 mln. tonų. Daug kas priklausys nuo džiovinimo ir skaičiavimų. Pavyzdžiui, daugelyje Sibiro regionų derlius rekordinis, gali būti didžiausias nuo 2009-ųjų. Javapjūtė ten tęsiasi, tačiau prasidėjo lietūs“, – sakė „Rusagrotrans“ ekspertas Igoris Pavenskis.

Šiuo atžvilgiu jis prognozuoja nuo spalio „gana rimtą grūdų gabenimo šuolį“ iš Sibiro į sausros paveiktus Uralo ir šiaurinio Pavolgio regionus. „Rusagrotrans“ skaičiavimais, Rusijos kviečių eksportas per šiuos žemės ūkio metus (jie skaičiuojami nuo kalendorinių metų vidurio) gali sumažėti iki 33-35 mln. tonų nuo 39 mln. tonų ankstesniais metais.

Šaltinis: 15min.lt, 2021-09-24

Ankstesnės žemės ūkio naujienos