Žemės ūkio naujienos: 2021-11-16

Pievų karalius ar vergas?

Nors jau lapkritis, pasak R.Brizgio, darbų jo ekologiniame ūkyje ir dabar netrūksta, todėl dar vis rutiniškai tvarkosi. Turi specifinių pievų, tai jose dar turi darbo vienai kitai dienai – iššienauja galvijų paliktus kupstus. Ūkininko planuose – per lapkritį gyvulius dar paganyti, nes žolės šiemet priaugę gausiai.
„Mano pievos specifinės, tai yra kur ganyti. O tvarkyti šlapynes pagal nustatytus tvarkymo terminus galima net iki kovo 1 dienos. Tvarkau vienas, tai lėtai judu, jau tokios meilės darbui nėra. Kai buvau jaunesnis, greičiau visi darbai ėjosi, o dabar jau ne jaunystė“, – porino Gudinės kaimo ūkininkas, aiškindamas, jog samdytų darbininkų neturi, o ūkio reikaluose jam talkina tik šeimos nariai.
Save R.Brizgys juokais vadina pievų ir gyvulininkystės kaliniu. Jeigu kada nuspręstų nebelaikyti gyvulių, neįsivaizduoja, ką veiktų su tiek daug pievų. Vienintelė išeitis būtų perduoti ūkį tokį, koks yra dabar, kitam šeimininkui.

„Jeigu net dirbčiau nuostolingai, kito pasirinkimo nėra. Dabar dar gelbsti europinės išmokos, tai dar kvėpuojame, nemetame ūkio įsipareigojimų, bet ir atvargstame“, – sakė jis.

Pats pasirinko kryptį

R.Brizgio šeima nori dirbti ūkyje ir turėti garantijas ateičiai. Prieš ketvirtį amžiaus pats ūkininkas pasirinko sunkesnį kelią.
„Žmogus pasirenki pats, kur, kaip ūkininkauti. Buvo laikas, kai į palias net už dyką nė vieno ūkininko nebūtum nuvaręs. Niekas jų neėmė. Daugelis juokėsi, kai aš žemę tokioje vietoje pirkau. Galvojo, kad man jau visai su galva negerai – jau smegenų neturiu. Ryžausi, nes žinojau, ką su ja darysiu, kaip pritaikysiu. Būtų galima dar plėstis, bet kam to reikia. 120 ha užtektinai – pilnos jau akys. Jei būtų daugiau, reikėtų samdytis žmogų. Tada vėl atsirastų naujas galvos skausmas, o svetimos rankos, kaip sako liaudies išmintis, tik žarijoms žarstyti. Dabar rimtai dirbančių žmonių nusisamdyti kaime nėra“, – teigė Žuvinto biosferos rezervato teritorijos paliose ūkininkaujantis Raimundas.

Daugiametes pievas daug metų prižiūrintis ūkininkas pastebi, jog aplinkui didieji grūdininkai susikūrę kitokius ūkius – jie neturi gyvulių, neturi pievų, jiems neapsimoka šienauti. Tačiau Raimundas dar atsimena, kad jo krašte beveik visur, kur dabar dirbami laukai, kažkada driekėsi pievos.

„Ar kolūkio, ar vėliau žmogaus jos buvo, bet jau suartos. Būdavo, padedu kitiems šieną sutvarkyti, tai čia aplinkui nėra tokio lauko, kad per 15–17 metų nebūčiau rulonų sukęs. Kur tik apsidairau, ten buvęs, ten važiavęs. O dabar jau viskas suarta. Igliškėliuose visi „mažiukai“ ar pensininkai žinomam vietiniam ūkininkui žemę atidavė. Tai visos pievukės suartos, visos apsėtos. Kai kam gal gražu“, – situaciją apibūdino pievų naudotojas.

R.Brizgys sako, kad dažnai suartą žemę ūkininkai pritręšia cheminėmis trąšomis ir augalus augina kaip ant vatos. O jam ne vis tiek. „Ten jau gal dirvožemyje nėra jokios gyvybės, nes nei humuso, nei natūralių bakterijų niekas chemizuotuose ūkiuose nenaudoja. Jie taiko savo technologijas, kai kur net nearia. Chemija purškia pasėlius, kad žolių nebūtų, ir augina“, – susirūpinęs kalbėjo R.Brizgys.

Grūdininkai pievų atsikratė

R.Brizgio teigimu, būtų teisingiausia, kad Lietuvoje visiems ūkiams paskirstytų daugiamečių pievų pagal turimos žemės plotą tiek, kiek kuris privalėtų jų turėti, tuomet, esą, nebūtų jokių tarpusavio kivirčų. Dabar, kiek jam žinoma, Suvalkijos ir kitų regionų ūkininkams atrodo gryna nesąmonė, kad bus reikalaujama atkurti dalį suartų pievų.

„Yra sutartis ir ją žinau nuo pat Lietuvos įstojimo į ES. Sutarė, kad bus 5 procentai pievų nuo visų naudmenų. Kodėl dabar aš turiu būti kvailesnis ir su kitais „dalintis“ savo pieva. Aš tokios problemos juk neturiu. Mano ūkyje visur tik pievos, o ne dirbama žemė“, – aiškino Raimundas.

Anot jo, tegul suskaičiuoja plotus ir išsiaiškina, kiek kuris ūkininkas gali suarti pievos, bet tada ją turi atsėti kitoje vietoje, net galėtų tą padaryti per žalinimo programą. „Bet tie žalinimai irgi kelia abejonių – jei naudoja trijų kultūrų sėjomainą, tai vis tiek kas dvejus–trejus metus kviečiai vėl grįžta į tą patį lauką. O ekologiniame ūkyje reikalingos penkios–šešios kultūros. Mano nuomone, ir pievų reikia, ir ankštinių, ir žolių. Bet kas sunkiausia, to niekas nenori“, – svarstė Gudinės ūkininkas.

Jis VL sakė, kad sėjantys grūdines kultūras vis nori būti gudresni už kitus, panoro laikyti tik ariamą žemę. Ekologinio ūkio savininkas iš Gudinės stebėjosi, kodėl ir jie negali pasėti nors po mažiuką plotuką daugiamečių pievų? Arba kas trejus metus per žalinimą auginti dobilus, ankštines kultūras, juk tuomet ir žemė pailsėtų, ir humuso atsirastų.

„Bet jie nenori materialiai nukentėti. Nori gyvulininkams, kuriems reikia pievų, ant pečių viską užkrauti“, – lygybės principo pasigedo ūkininkas.

Didelių bulių neaugins

Šį rudenį R.Brizgio galvijų bandoje – apie 60 „galvų“ su prieaugliu, bet jis sakė, kad užtektų ir 30. Pievų deklaruoja 120 ha. Visas ūkis – vien tik pievos. „Šiemet šlapi metai. Žolių viršūnes iki vandens nupjaunu, o kaip kitaip padarysi, jei visą vasarą ten vanduo stovi. Vis tiek stengiuosi, pjaunu. Kol kas dar nesiskundžiu, kad tik taip būtų, dar galima dirbti. Per 25 metus nė vieno maišiuko trąšų neišbėriau. Sliekų užsiauginu, dar sliekų ištraukos pasidarau, natūralių bakterijų užpurškiu. Taip pievos net geriau auga, jau nėra ir kur dėti žolės“, – pašarais džiaugėsi ūkininkas.

R.Brizgys kol kas nieko neplanuoja keisti, tik didelių bulių nelaikys. Bando tą, aną, bet niekas neapsimoka. Buliaus savikaina 2,5 Eur/kg, o supirkėjai sumoka 1,70 Eur/kg. Ūkininko poreikių niekas nežiūri. Jam peršasi mintis, kad remiami perdirbėjai, jie tarpusavyje, kokių 10–15 įmonių gal susitaria, ir tada niekas brangiau nemoka, o gyvulių augintojai pasijaučia kaip kokie vergai. „Siūlome jiems jautieną, bet nežiūri. Geriau jiems karvė, nes nori kuo pigiau. Parduodi sukūdusią karvę, kuri sveria kokius 350 kg, o turėtų sverti apie 700 kg. Šitos tik kaulai ir skūra, bet nuperka už 70 eurų. Klausiu, ką su ja darysit? Sako, pridės prieskonių, lašinių, pagamins įdaro ir geriausi koldūnai išeis“, – tendencijomis dalijosi R.Brizgys.

Jis vis tiek stengiasi, dirba. Aplinkiniams atrodo, kad yra patenkintas pievomis ir savo galvijų ūkiu. „Dar einu ir sakau, ačiū Dievui, kad mano pievos tokios specifinės, kad aš už jas galiu gauti papildomas išmokas. Už šlapynių tvarkymą, kraštovaizdžio saugojimą, kur irgi negalima nei tręšti, nei persėti, nieko ten negalima daryti. Tik natūraliai palikti augti. Kaip aš vadinu, mano ūkis yra Dievo ranka. Ką gamta, Dievulis davė, tą pjaunu, tą imu, tuo šeriu, taip ir ūkininkauju. Ūkininkauti galima ir pelkėje“, – pasakojo jis.

Palaiko išmokos

„Tie, kurie aria ir sėja, nesupranta, jie žiūri į mane kaip į ufonautą. Sako, aparčiau, prikulčiau grūdų, ir pinigų turėčiau. O aš tik vieną sykį per metus nupjaunu ir gaunu pinigus. Viską sudėjus, atėmus – gal dar daugiau už kai kuriuos grūdininkus ar pienininkus“, – aiškino R.Brizgys.

Mažėjant gyvulių supirkimo kainoms, jam darosi visai neaišku, ką reikės ateityje daryti su tiek pievų, nes ūkis – gyvulininkystės, be to, paliose turimų pievų negalima arti, nes ten yra draustinis. R.Brizgys laikosi duotų įsipareigojimų. Kol yra ES išmokos, jam neapsimoka auginti javų, o ir metai jau ne tie, be to, reikėtų nemenkų investicijų, pirkti naują techniką.

Daug kas jo teiraujasi, ar jis tikrai visiškai neturi dirbamų laukų ir nieko nesėja? „Nė vieno aro. Nupirkau dirbamos žemės iš netoli buvusio chemizuoto ūkio. Dabar paliksiu tą žemės kampą natūraliai, net nieko nesėsiu. Ten buvo auginami rapsai. Juos aptversiu. Nuės gyvuliai, ten jie „patręš“, patvarkys ir savaime per 5 metus atsiras natūrali pieva. Tą žemės plotą vėl paversiu daugiamete pieva. Tą žemę tvarkau taip, kad man nereikėtų purkšti, naudoti chemijos, nes prie pat namų. Nenoriu, kad kokių nors cheminių medžiagų patektų į mano tvenkinius“, – planais dalijosi ūkininkas.

Šiandien jam dar apsimoka augint mėsinius galvijus – jie geriau negu pieninės karvės. Tiesa, ūkininkas pažįsta kelias moteris, kurios aplink Igliškėlius dar laiko karvių. Tik jis abejoja, ar ilgai jos dar „temps“, nes žino, kaip joms sunku – du kartus per dieną melžia, ir pašaras turi būti nepriekaištingas. Tuo tarpu mėsiniams galvijams kokį pašarą padavei, tokį suėdė. Jo žodžiais, tai gamtos užgrūdinti, Dievo saugomi gyvuliai. Tad ir juos auginant pasitelkiama natūralioji atranka.

Galvijų ūkio savininkas neabejoja, kad po jo kas nors pievas perims tokiomis pat sąlygomis, nes atsiranda vienas kitas tuo besidomintis ūkiškas žmogus. „Man kol kas pinigų užtenka. Bet jeigu panaikins išmokas ar jas sumažins, bus blogai. Būna, kad vieną dieną viena ranka duoda, kita –atima. Jei griežtės mėšlo tvarkymo tvarka, prireiks statybų, investicijų, tai pasitrauksime. Tuomet jau man neberūpės, ką ten kitas darys – ar bus pievos, ar šabakštynai“, – nelinksmai sakė Raimundas.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2021-11-15

Pasak ministro, pasiektas susitarimas yra labai svarbus Lietuvos įmonėms ir visam mėsos sektoriui, nes atsiveria kur kas didesnės galimybės tiekti įvairesnius lietuviškus mėsos produktus JAV vartotojams. Be to, pasak Žemės ūkio ministerijos, ši naujiena dar aktualesnė kiaulienos kainų krizės akivaizdoje.

Kiek atsiveriančios platesnės eksporto į JAV galimybės aktualios mėsos perdirbimo įmonėms, ar iš to naudos turės ūkininkai, galvijų ir kiaulių augintojai?

Arūnas Svitojus,

Žemės ūkio rūmų pirmininkas

Gerai, kad valdžia ieško rinkų, taip ir turi būti. Su JAV vyksta neblogas bendravimas. Lietuva į šią šalį eksportuoja nemažai lietuviškų produktų, ypač pieno. Man yra tekę daug kartų būti JAV ir įsitikinau, jog amerikiečiai mūsų produktus mėgsta. Tai reikėtų skatinti ir propaguoti – tą turi daryti ir valstybės atstovai, ir verslas. Kita vertus, eksportuoti į JAV nėra taip paprasta dėl kainų skirtumo. Amerikoje didelė dalis produkcijos yra pigesnė, todėl konkurencija didelė. Toje rinkoje mes konkuruosime su kitomis šalimis, su visu pasauliu, bet kol Lietuva galės eksportuoti minėtus produktus, reikės padaryti dar daug darbo. Turi būti ilgalaikės strategijos ir priemonės, kad būtų įgyvendinti susitarimai.

Mes eksportuojame daug grūdų, nemažai galvijų, bet tai yra žaliava, o reikia labiau orientuotis į perdirbimą. Jeigu eksportuotume daugiau perdirbtos produkcijos, pavyzdžiui, įvairių mėsos gaminių, tai ir pajamos gamintojams bei valstybei būtų visiškai kitokios nei kad eksportuojant žaliavą. Todėl augintojai Lietuvoje turi kooperuotis, kad galėtų konkuruoti. Pavyzdžiui, pjaudami kiaulę, danai ją eksportuoja į šimtą kitų šalių, nes veikia labai stiprus kooperacijos tinklas. Į Lietuvą panašaus dydžio Danija augina 20–30 kartų daugiau kiaulių nei mes. Jų vadyba, logistika, rinkodara ilgalaikės, labai sustyguotos. Kita problema – mes esame afrikinio kiaulių maro (AKM) zonoje, todėl kiaulių augintojams yra labai sudėtinga. Tuo tarpu mėsinių, pieninių galvijų augintojams galimybės didesnės, nes mėsos ir pieno produktų paklausa pasaulyje didėja, tad ši niša būtų tikrai nebloga.

Egidijus Mackevičius,

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius

Labai gerai, kad priimtas šis sprendimas, nes tokia galimybė praplečia mūsų asortimentą, įvairesnių mėsos gaminių galėtume eksportuoti į JAV. Mes šia galimybe tikrai pasinaudosime. Juo labiau kad turėjome problemų dėl AKM – dėl maro nebuvo įmanoma vežti jokių termiškai neapdorotų mėsos gaminių, todėl įmonės galėjo eksportuoti tik virtas, sterilizuotas dešreles ir panašius gaminius, kurie negali atskleisti visų skoninių savybių, kurias turi lietuviški produktai. Todėl susitarimas dėl galimybės eksportuoti šalto rūkymo kiaulienos, jautienos kumpį, dešras, dešreles mums atrodo viliojančiai. Pažiūrėsime, ar pavyks tai įgyvendinti, nes reikia papildomos informacijos, kokie bus saugos reikalavimai minėtiems gaminiams, kaip vertins vietos inspektoriai, tada bus aiškiau, bet iš esmės tai yra žingsnis į priekį. O kad įeitume į Amerikos rinką, reikia padirbėti. JAV rinka yra viena iš tų nedaugelio rinkų, į kurią mes einame ne su šviežia mėsa, o su galutiniu produktu. Kiekviena eksportuojama tokių mėsos produktų tona tikrai naudinga perdirbimo įmonėms ir visam sektoriui, nes mes jau galime vežti gaminius ir parodyti savo produktų skonines savybes. Ar tai pasiteisins, priklausys ir nuo vartotojų Amerikoje, nes visą laiką buvo daugiau orientuojamasi į Lietuvos ir aplinkinių valstybių išeiviją, kurie žinojo lietuviško produkto kokybę, skonį. Jeigu mums pavyks nuvežti ir sudominti amerikiečius lietuviškais šalto rūkymo mėsos gaminiais, manau, būtų labai sėkmingas dalykas.

Žilvinas Lenktaitis,

UAB „Biovela-Utenos mėsa“ generalinis direktorius

Mums šis susitarimas su JAV dėl galimybių eksportuoti įvairesnių mėsos gaminių yra labai aktualus. JAV rinka mums yra svarbi – su ja dirbame nuo 2015 metų. Kiekvienais metais eksportas po truputį auga, mes tobulėjame ir kuo įvairesnių produktų galėsime eksportuoti, tuo mums geriau. Yra tam tikros produktų kategorijos, kurių mes iki šiol negalėjome eksportuoti. Jei artimiausioje ateityje minėtas susitarimas bus iki galo įgyvendintas, pasinaudosime šia galimybe. „Biovela-Utenos mėsa“ nuo seno garsėja būtent tais produktais, dėl kurių eksporto į JAV dabar susitarta, – tai vytinti, šalto rūkymo produktai. Jie mūsų seni koziriai ir džiaugsimės, jei galėsime juos pasiūlyti JAV vartotojams.

Vytautas Barkauskas,

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos prezidentas

Kuo didesnis eksportas, tuo daugiau reikia mėsos. Atrodytų, tai turėtų būti naudinga ir galvijų augintojams, tačiau galvijų, mėsos supirkimo kainos dėl to paprastai nepadidėja, ir mes kainų pokyčių nejaučiame, nes Lietuvoje yra palyginti nedaug mėsos perdirbimų įmonių, konkurencija nedidelė, tad ir pelnas nusėda į perdirbėjų kišenes. Mūsų auginamų galvijų mėsa išvažiuoja į kitas šalis, Lietuvoje jos lieka mažai.

Ūkininkai užaugina pakankamai galvijų. Jeigu būtų geresnės supirkimo kainos, manyčiau, ūkininkai augintų dar daugiau galvijų.

Mūsų asociacija planuoja kurti kooperatyvą, kuris parduotų gyvus galvijus ir galbūt ateityje skerdenas, tuomet ūkininkai pajaustų finansinę naudą, o kai mėsą eksportuoja perdirbėjai, jiems ir lieka nauda. Jeigu mes patys eksportuotume mėsos gaminius, uždirbtume daugiau.

Vygantas Šližys,

Anykščių rajono ūkininkas, mėsinių galvijų augintojas

Amerikoje daug pigesnė mėsa, labai stipriai išvystyta gamyba. Be to, šalia yra Kanada, kurioje auginama daug galvijų, kitoje pusėje – Meksika, kur visus metus gyvuliai ganosi laukuose ir jų mėsa daug pigesnė negu mūsų, nes jų sąnaudos žymiai mažesnės. JAV turi milžinišką apsirūpinimą mėsa, todėl įeiti į jų rinką yra labai sudėtinga. Reikia kažkokių itin „superinių“ produktų iš Lietuvos, kurie sužavėtų amerikiečius. Galbūt perdirbimo įmonės ir pasinaudos galimybe eksportuoti įvairesnių mėsos produktų į JAV, bet mums, mėsinių galvijų augintojams, tai neturi jokios įtakos. Mes parduodame gyvus mėsinius galvijus, turime rinkas – dėl to problemų nėra. Mes neprašome jokios pagalbos, rinkos didelės, tik vežk. Mūsų gyvulių poreikis yra didžiulis, nes jie geri. Mums keisčiausia, kad ministerija kiša lėšas sektoriams, kurie neturi kur dėti savo produkcijos. Keista, jog trūksta vadybinio paskaičiavimo, kuri šaka valstybei gali duoti apčiuopiamą naudą.

Kasparas Jurevičius,

UAB „Dainiai“ direktorius

Pasakymas, jog naujiena dėl galimo eksporto į JAV dar aktualesnė kiaulienos kainų krizės akivaizdoje, yra pasityčiojimas iš Lietuvos kiaulių augintojų. Kiek gi į tą Ameriką išveš kiaulienos kumpių – konteinerį, 20 tonų? Kai į Lietuvą visokių rūšių kiaulienos, jos gaminių atveža šimtais tonų per mėnesį. Kol į Lietuvą kiaulienos vežimas bus nekontroliuojamas, lietuviai, kaip ir kaimynai latviai, vartos visas mėsas, iš kur tik jas beatveš. Lietuva užaugina pusę kiaulienos poreikio, o kitą pusę atveža, tai ką gi reikš tas kelių tonų kiaulienos gaminių išvežimas? Nagi nieko. Reikia pirmiausia tvarką pas save pasidaryti. Jei kokia nors mėsos perdirbimo įmonė ir išveš 20 tonų, ji šiek tiek užsidirbs, bet mums, kiaulių augintojams, dėl tokio eksporto jokios naudos. Mums pagrindinė problema – kad nors kiek sukontroliuotų masišką kiaulienos įvežimą į Lietuvą.

Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-11-15

Tai Arūnas Svitojus penktadienį aptarė su ministru Kęstučiu Navicku. Pasak A.Svitojaus, apie konkrečias pavardes nekalbėta, tačiau jo teigimu, tai būtų geras modelis. Šiuo metu ŽŪR vicepirmininkai yra Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos vadovas Algis Baravykas bei Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vadovas Vytautas Buivydas. „Buvo kalbėta (apie ministro komandos papildymą – BNS), tačiau mes tų dalykų nespaudžiame, neskubame. Aptarta, kokiu principu galėtų būti dirbamA.Sprendimai nepriimti, jie yra Vyriausybės rankose“, – BNS sakė A.Svitojus.

Jo teigimu, jis pats tikriausiai negalėtų būti viceministru, tačiau siūlytų kurį nors ŽŪR vicepirmininką. „Aš negalėčiau kaip rūmų pirmininkas, galbūt, nors Vengrijos ir kitų šalių pavyzdžių yra, kad Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas yra viceministras Žemės ūkio ministerijoje. Tada dalinasi ir atsakomybe, kad žemdirbiai atsako, ir nėra kam lupti kelnių ar galvos skusti, nes vicepirmininkas taip pat dalyvauja bendroje komandoje, atstovaudamas žemdirbių interesams“, – sakė A.Svitojus.

Vis dėlto jis mano, kad Lietuvoje ŽŪR pirmininkas negalėtų būti viceministru, nes „turi išlaikyti kitą statusą“. „Mano toks siūlymas, kad žiūrėkime plačiau, neužsisklęskime kažkur ir kad vicepirmininkas galėtų būti viceministras. Tik problema ta, kad nelabai kas nori eiti į ministeriją dirbti“, – pridūrė jis. Pasak A.Svitojaus, kuo daugiau kompetentingų žemdirbių turėtų dalyvauti įvairiuose valdymo organuose, darbo grupėse ir stebėsenos komitetuose. Anot jo, su tuo sutinka ir ministras. „Dažnai tuose komitetuose trūksta dirbančių, tų, kurie įgyvendins, nes dokumentus ruošia tie, kurie nečiupinėja žemės, o mums norisi, kad dokumentus ruošiant prisidėtų ir tie, kurie turės įgyvendinti, kad jie suprastų, kaip praktiškai veikia įvairios taisyklės ir nurodymai“, – teigė A.Svitojus.

A.Svitojus pranešė, jog kitą ketvirtadienį ŽŪR toliau kalbėsis Seime ir ministerijoje, kaip geriau atstovauti žemdirbiams ir ginti jų interesus. Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) deleguotas ministras K.Navickas žadėjo, kad jo politinė komanda netrukus bus papildyta, o kandidatūros derinamos su partija. Darbo grupei, ieškančiai kompromiso tarp žemdirbių ir žemės ūkio ministro, vadovaujantis buvęs žemės ūkio ministras, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius ūkininkų atstovams pažadėjo, kad ministro komanda bus stiprinama žemdirbių atstovais. K.Navickas BNS sakė, kad tai bus politiniai viceministrų postai.

Šaltinis: 15min.lt, Erika Alonderytė, 2021-11-12

Norintys taip pat sėkmingai plėtoti bei modernizuoti savo ūkius ūkininkai nuo lapkričio 3 iki 30 d. kviečiami kreiptis dėl paramos.

Žemiški stebuklai

Šiek tiek daugiau nei aštuonerius metus skaičiuojantis kooperatyvas, įsikūręs Elektrėnų savivaldybės Lunkiškių kaime, pasak direktoriaus G. Migonio, šiuo metu vienija daugiau nei 40 narių. „Baltos avies“ nariai veisia galvijus ir augina juos iki tol, kol veršiukai atjunkomi nuo karvės žindenės (apie 6–8 mėnesius), tada jie perduodami kooperatyvui, kur penėjimo stotyje yra penimi iki reikiamo svorio. Dalį galvijų kooperatyvas nusiperka iš šalies. Pasak pašnekovo, dauguma jų penimų galvijų – angus veislės, nors yra ir šarolė, ir netgi pieninių holšteinų veislių augintinių.

„Auginame, mokomės, bandome, žiūrime mėsos kokybę“, – pasakojo direktorius. Anot G. Migonio, jų penėjimo stotyje galvijai auginami gana ekstensyviai, t. y. nenaudojant daug koncentratų – didelio kiekio perdirbtų grūdų ir sojų, kurių nemėgsta ir dėl GMO rizikos. „Pastebėjome, kad jei sudarome idealias sąlygas galvijui, nereikia nei antibiotikų, nei stebuklingų koncentratų, nei cheminių priedų, kuriuos dažnai perša įvairūs reklamuotojai, – teigė vyras. – Įsitikinome, kad, tik sutvarkius darbo kultūrą, tinkamai sudėliojus šėrimo grafikus ir, žinoma, mylint gyvulius, juos gerai prižiūrint, pasiekiami neįtikėtini rezultatai. Bet mes nedarome jokių stebuklų, tiesiog išnaudojame patį galvijo organizmo potencialą. Taip, mes juos labai mylime ir daug išleidžiame darbuotojų atlyginimams. Kiti optimizuoja ir 200 galvijų palieka vieną prižiūrėtoją, mes tokiam skaičiui paliekame du. Patys sau įrodėme, kad galvijai turi labai daug potencialo, tereikia mokėti juos auginti ir jie augs. Tą patį norime pasakyti ir kitiems.“

Parama padėjo tapti vieniems geriausių

G. Migonis sakė, jog kooperatyvo penėjimo stotis pastatyta naudojantis KPP priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ parama. „Vietoj paprastos investicijos, atliktos taupant ir statant kažką ekonomiško, padaryta viena gražiausių penėjimo stočių Lietuvoje, – džiaugėsi pašnekovas. – Taip pat džiaugiamės galimybe šioje stotyje atlikti įvairius mokslinius tyrimus – tai yra, ji pritaikyta dažnam gyvūnų svėrimui, gerai jų priežiūrai.“ Kaip pasakojo direktorius, jų penimi gyvūnai visais metų laikais stovi lauke, specialiose apvaliose stoginėse be sienų. Į tai ir buvo daugiausia investuota gavus paramą.

Paramai – naujos taisyklės

Atkreipiame dėmesį, jog parama investicijoms į žemės ūkio valdas bus teikiama pagal naujas pereinamojo 2021–2022 metų laikotarpio taisykles. Šiuo laikotarpiu paramos lėšos skiriamos atskirai šiems sektoriams: pieninei galvijininkystei – 27 mln. Eur; kiaulininkystei – 6,2 mln. Eur; paukštininkystei, įskaitant kiaušinių gamybą, – 6,2 mln. Eur; mėsinei gyvulininkystei, įskaitant mėsinę galvijininkystę, avininkystę, ožkininkystę, triušininkystę, – 3,1 mln. Eur; sodininkystei, daržininkystei, uogininkystei – 8 mln. Eur. Dėl paramos gali kreiptis fiziniai ir juridiniai asmenys, įregistravę valdą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre (fizinis asmuo turi būti įregistravęs ir ūkininko ūkį) ir ne trumpiau kaip 12 mėn. vykdantys žemės ūkio veiklą bei iš jos gaunantys pajamų. Pareiškėjo pajamos iš žemės ūkio veiklos per ataskaitinius metus iki paramos paraiškos pateikimo turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. visų pareiškėjo veiklos pajamų.

Paramos intensyvumas – 50 proc., kai kuriais atvejais jis gali būti didinamas dar 20 proc. punktų. Didžiausia paramos suma projektui – 300 tūkst. Eur, 2014–2020 metų laikotarpiu, įskaitant pereinamąjį – 2021–2022 m., – 900 tūkst. Eur, susijusių įmonių, sutuoktinių didžiausia bendra gauta paramos suma 2014–2020 metų laikotarpiu, įskaitant pereinamąjį – 2021–2022 m., negali viršyti 1,3 mln. Eur.

Šaltinis: lrytas.lt, „Radviliškio kraštas“, 2021-11-15

Šiandien trumposios maisto tiekimo grandinės nebeapsiriboja ūkininkų turgeliais – šviežia ir kokybiška žemdirbių produkcija keliauja tiesiai ant vartotojų stalų į ugdymo, maitinimo įstaigas. Žemės ūkio ministerija siekia, kad šis „nuo lauko iki stalo“ procesas taptų spartesnis, apimtų platesnį vartotojų ratą ir siūlo ūkininkams daugiau kaip 6 mln. eurų siekiančią finansinę motyvaciją kurti regioninio lygmens logistikos centrus.

Šiuose centruose pagal darželių, mokyklų, ligoninių ar kitas viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų ar įmonių užsakymus būtų sudaromi vietos ūkininkų produkcijos krepšeliai. Pasak žemės ūkio ministro patarėjo D. Rybakovo, įsteigus tokius centrus laimėtų ir ūkininkai, ir vartotojai. Vartotojus trumpiausiu keliu pasiektų šviežia vietos gamintojų produkcija, o ūkininkams būtų kur kas paprasčiau dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

„Džiaugiamės, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracija yra tokia aktyvi ir atvira naujovėms. Darnus politikų ir ūkininkų bendradarbiavimas gali atnešti puikių vaisių visam rajonui. Logistikos centrai gali sustiprinti smulkių ir vidutinių ūkių konkurencingumą, o savivaldybėms viešųjų pirkimų metu būtų lengviau pasirinkti vieną stambų tiekėją, kuris pristatytų visus reikiamus produktus – nuo mėsos iki pieno, daržovių ir vaisių“, – mano patarėjas D. Rybakovas.

Klaipėdos rajono Ūkininkų sąjungos vadovas Vidmantas Buivydas domėjosi paraiškų teikimo tvarka ir reikalavimais, nes sąjunga norėtų teikti paraišką tokiam centrui kurti.

„Trumpoji maisto tiekimo grandinė yra labai aktuali. Norime, kad mažieji ūkininkai būtų paskatinti tiekti savo produkciją tiesiai, kad galėtų gauti geresnę kainą, o produktas, tiekiamas viešajam sektoriui tiesiai iš ūkių, būtų saugus, kokybiškas“, – kalbėjo Ūkininkų sąjungos vadovas.

Tai jau antrasis šiais metais kvietimas teikti paraiškas trumposioms tiekimo grandinėms vystyti.

„Vis daugiau viešųjų įstaigų ir įmonių domisi parama trumposioms maisto tiekimo grandinėms vystyti, vartotojai aktyviau renkasi savame regione, rajone užaugintą ūkininkų produkciją, dažniau susimąstoma apie kokybišką, ekologišką ir tvarų maisto kelią, o regioniniai logistikos centrai gali atliepti šiuos poreikius“, – teigia Europos Sąjungos reikalų ir paramos politikos departamento Programos LEADER ir kaimo plėtros skyriaus vyr. specialistė Nomeda Padvaiskaitė.

Pretenduoti kurti logistikos centrus gali ne mažiau kaip 2 bendradarbiaujantys ūkio subjektai, užsiimantys žemės ūkio ir maisto produktų gamyba ar perdirbimu ir (ar) realizacija (rinkodara).

Paramos dydis priklausys nuo projekto idėjos, planuojamų investicijų apimties ar steigiamo logistikos centro dydžio. Maksimali paramos suma vienam projektui – 700 tūkst. Eur be PVM. Tokia didžiausia parama numatyta steigti regioninio lygmens logistikos centrus, kurie būtų pasirengę aptarnauti platesnį vartotojų ratą.

Mažesnių – vietos ar rajoninio lygmens – logistikos centrų kūrimui būtų skiriama iki 120 tūkst. Eur ar 200 tūkst. Eur, priklausomai nuo produkcijos tiekėjų resursų ir galimybių.

Regioninio lygmens logistikos centrams statyti ar nuomotis jau esamas patalpas paramos intensyvumas siekia 60 proc. Logistikos centrų darbuotojams darbo užmokesčiui – 100 procentų. Tokiu pačiu intensyvumu – 100 proc. – būtų kompensuojamos ir logistikos centrų komunalinės išlaidos.

Steigiant regioninio lygmens logistikos centrą, bus atsižvelgiama į pareiškėjo patirtį vykdant trumpųjų maisto tiekimo grandinių veiklą.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-11-16