Žemės ūkio naujienos: 2022-07-12

Vietos veiklos grupių (VVG) tinklas, bendradarbiaudamas su vietos veiklos grupėmis, rengia Sumanaus kaimo planą. Rudenį bus atrinkta 15 pažangiausių VVG, kurios, vadovaudamosios Sumanaus kaimo planu ir gairėmis, inicijuos bandomųjų Sumanių kaimų projektų įgyvendinimą. Tam numatyta 3,6 mln. Eur.

Sumanus kaimas – pažangus ir besikeičiantis

Sumanus (SMART) kaimas – tai modernus, iniciatyvus, pažangus, orientuotas į pokyčius kaimas, gebantis pasinaudoti savo stipriosiomis pusėmis ir galimybėmis, atviras naujovėms ir inovatyvioms technologijoms, galinčioms pagerinti gyvenimo kokybę.

Sumanaus kaimo projektas gali apimti įvairias veiklas:

žemės ūkio skaitmeninių technologinių naujovių plėtojimą (robotizuoti ūkiai, dirbtinis intelektas ir kt.);
kaimo vietovių skaitmeninimą (viešosios e. paslaugos);
socialinių paslaugų pasiekiamumo gerinimą: projektai, kurie padėtų organizuoti kolektyvinių transporto priemonių naudojimą pagal kaimo gyventojų poreikius (pvz.: vežti vaikus į papildomus užsiėmimus, senolius – į sveikatos priežiūros įstaigas, suaugusius gyventojus – į miestą dirbti ar pasinaudoti viešosiomis paslaugomis ir t.t.);
atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą;
trumpųjų maisto tiekimo grandinių kūrimą;
žiedinės ekonomikos principų taikymą žemės ūkio ir maisto atliekoms ir t.t.

Tai tik dalis galimų įgyvendinti veiklų, kaimo gyventojai patys turės galimybę nuspręsti, kokių veiklų, paslaugų ar priemonių labiausiai trūksta jų gyvenamojoje vietovėje.

Rengiant ir įgyvendinant Sumanaus kaimo bandomuosius projektus, dėmesys bus skiriamas partnerystei ir bendradarbiavimui – bus skatinama, kad projekte kooperuotųsi ne tik vietos bendruomenės, verslai ir valdžios atstovai, bet ir bendradarbiautų kelios kaimo vietovės.

Strateginio plano 2023-2027 m. laikotarpiu Sumanaus kaimo projektams įgyvendinti numatyta 15 mln. Eur.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-07-11

„Reguliariai vykdomų patikrų metu siekiame priminti įmonėms ir ūkininkams, kodėl svarbu iš anksto tinkamai paruošti grūdų sandėliavimo patalpas bei užtikrinti teisės aktais nustatytas grūdų sandėliavimo, higienos ir jų transportavimo sąlygas. Vienas iš svarbiausių grūdų augintojų uždavinių – tiekti saugius ir kokybiškus produktus vartotojams, todėl kaip ir kasmet atrinksime grūdų bei jų produktų mėginius saugos rodikliams ištirti. Be to, vis dar išlieka aktuali pesticidų problema, kas rodo, jog ūkininkai ne visuomet tinkamai naudoja augalų apsaugos produktus, laikydamiesi jų instrukcijose nustatytų sąlygų“, – konstatuoja VMVT Maisto skyriaus Vyriausioji specialistė – valstybinė maisto produktų inspektorė Akvilė Sapronaitė.

VMVT akcentuoja, kad grūdų sandėlis, aruodai ar kitos talpyklos turi būti kruopščiai išvalytos dar prieš pilant grūdus. Grūdų sandėlis turi būti ne tik švarus ir sausas, bet ir gerai vėdinamas. Sienos bei visi paviršiai, kurie gali liestis su grūdais, taip pat turi būti švarūs, prieinami valymui, neabsorbuoti dezinsekcijos metu naudojamų medžiagų. Patalpų langai bei durys privalo būti sandarūs, patalpų viduje neturėtų būti nevalomų kampų, kuriuose palanku veistis kenkėjams. Grūdų ruošimo procese susidariusios grūdinės atliekos ir sąšlavos tvarkomos pagal Atliekų tvarkymo taisykles, o įmonėse vedama jų apskaita. Produktai turi būti laikomi atskirai nuo augalų apsaugos produktų ir kitų galimų taršos šaltinių.

Žinoma, grūdai turi būti apsaugoti nuo nepalankių oro sąlygų, mikroskopinių grybų bei kitų kenksmingų mikroorganizmų, pernelyg aukštų temperatūrų, sudrėkimo, įvairių vabzdžių, graužikų bei paukščių. Be to, grūdai laikymo metu neturi įgauti pašalinio kvapo, negali būti užteršti priemaišomis, o augintojai turi užtikrinti tinkamą bei sąmoningą augalų apsaugos priemonių panaudojimą. Augalų apsaugos priemonėms laikyti turėtų būti išskirta atskira vieta, vedama jų panaudojimo apskaita, o naudoti galima tik tuos augalų apsaugos produktus, kurie yra registruoti Lietuvoje.

„Produktuose nustačius viršytus didžiausius leistinus teršalų kiekius, tokie produktai yra uždraudžiami, stabdomas jų pateikimas į rinką, juos nurodoma susirinkti iš rinkos bei sunaikinti. O jeigu grūdų sandėliavimo patalpos neatitinka higienos reikalavimų – augintojams taikomos administracinės nuobaudos pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Kartu svarbu priminti, kad jei grūdai transportuojami ne su savo transporto priemone, vežėjai turi turėti VMVT leidimą transportuoti grūdus, patvirtinantį, jog transporto priemonė atitinka tokiai keliamus reikalavimus, o norint prekiauti nuosavame ūkyje išaugintais augaliniais produktais, veiklą taip pat būtina registruoti VMVT“, – primena A. Sapronaitė.

Inspektorė kartu pasidžiaugė, kad iš praėjusiais metais tikrintų 19 grūdininkų, pirminių augintojų, kiek padidėję cheminių medžiagų kiekiai rasti pas septynis, tačiau nei vienu atveju jų kiekis neviršijo didžiausio leistino. Patikrinus į Lietuvą įvežamų grūdų kokybę, nustatyta kad tik dviem atvejais buvo aptiktas didesnis nei leistina glifosato likučių kiekis importuojamose grikių ir sorų kruopose.

Šaltinis: vmvt.lt, 2022-07-11

Tokiais atvejais pareiškėjai ar jų įpėdiniai per 15 darbo dienų nuo tos dienos, kai sužinojo arba galėjo sužinoti apie nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. lapkričio 1 d., savivaldybėje arba savarankiškai patvirtina paraišką ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pateikia prašymą priimti pavėluotai teikiamą paraišką ir vėlavimo priežasties pagrindimo dokumentus.

Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, gavusi minėtus dokumentus, priima sprendimą dėl pavėluotai teikiamos paraiškos priėmimo.

Po 2022 m. lapkričio 1 d. paraiškos nepriimamos.

Šaltinis: vic.lt, 2022-07-11

Praėjusį birželį JAV ūkininkas Aaronas Flansburgas pajuto, kaip pakilo temperatūra, ir žinojo, ką tai reiškia jo rapsų pasėliams. Penktos kartos ūkininkas Vašingtono valstijoje, esančioje šiaurės vakaruose, Aa.Flansburgas rapsus sėja vėsiomis vasaros pradžios savaitėmis. Tačiau praėjusiais metais jo laukus užklupo 42°C karštis kaip tik tuo metu, kai žiedai prasiskleidė. „Tokios temperatūros birželį mūsų regione beveik nepasitaiko“, – BBC sakė jis.

Geltoni žiedai sudžiūvo, dauginimasis sustojo, o daugelis sėklų, iš kurių galėjo būti spaudžiamas rapsų aliejus, taip ir nesusiformavo. Aa.Flansburgas surinko maždaug 272–363 kg derlių iš hektaro. Ankstesniais metais, esant idealioms oro sąlygoms, derlius siekė net 1225 kg iš hektaro.

Tikėtina, kad prastą derlių lėmė daug veiksnių – visą vegetacijos sezoną vyravo karštis ir sausra. Tačiau vienas dalykas mokslininkams darosi nerimą keliančiai aiškus: karštis yra žiedadulkių žudikas. Net ir esant pakankamam vandens kiekiui, karštis gali pakenkti žiedadulkėms ir trukdyti apvaisinti rapsus ir daugelį kitų augalų, įskaitant kukurūzus, žemės riešutus ir ryžius. Dėl šios priežasties daugelis ūkininkų siekia, kad pasėliai imtų žydėti prieš pakylant temperatūrai.

Tačiau dėl klimato kaitos pasaulio regionuose daugėja dienų, kai temperatūra pasiekia daugiau nei 32°C , o daugiadieniai ekstremalūs karščiai tampa vis dažnesni, todėl tinkamai parinkti laiką gali tapti sudėtinga, o gal net neįmanoma, rašo BBC.

Susidūrę su šiltesne ateitimi, mokslininkai ieško būdų, kaip padėti žiedadulkėms įveikti karštį. Jie atranda genus, kurie galėtų padėti sukurti karščiui atsparesnes veisles ir išvesti veisles, galinčias išgyventi žiemą ir žydėti prieš smogiant karščiui. Jie tiria tikslias žiedadulkių ribas ir net renka didelius kiekius žiedadulkių, kad, pagerėjus orams, galėtų jas išpurkšti tiesiai ant pasėlių. Ant kortos pastatyta didžioji dalis mūsų mitybos. Kiekviena mūsų valgoma sėkla, grūdas ir vaisius yra tiesioginis apdulkinimo produktas, aiškina biochemikė Gloria Muday iš Šiaurės Karolinos Wake Forresto universiteto. „Svarbiausias parametras yra maksimali temperatūra dauginimosi metu“, – sako ji.

Sėklų kūrimas prasideda, kai žiedadulkės palieka augalo vyriškojo dauginimosi organo (kuokelio) žiedadulkes, nusileidžia ant moteriškojo dauginimosi organo (piestelės) lipniosios pažiedės ir pradeda auginti vamzdelį. Šį vamzdelį suformuoja viena ląstelė, kuri auga per dygliuką ir žemyn stiebeliu, kol galiausiai pasiekia kiaušintakį, kur perduoda žiedadulkės grūdo genetinę medžiagą.

Žiedadulkių vamzdelio augimas yra vienas sparčiausių ląstelių augimo pavyzdžių augalų pasaulyje, sako Markas Westgate’as, Ajovos valstybinio universiteto agronomijos profesorius emeritas. „Jis auga iki vieno centimetro per valandą, o tai neįtikėtinai greitai“, – sako jis. Tokiam augimui reikia energijos. Tačiau kai temperatūra daugelyje pasėlių prasideda maždaug nuo 32°C, baltymai, užtikrinantys žiedadulkės grūdelio medžiagų apykaitą, pradeda irti, sako M.Westgate’as.

Iš tikrųjų karštis trukdo ne tik vamzdeliams augti, bet ir kitiems žiedadulkių vystymosi etapams. Rezultatas: žiedadulkės grūdelis gali taip ir nesusiformuoti, gali sprogti, neišauginti vamzdelio, gali sprogti išaugintas vamzdelis. Ne visos veislės vienodai jautrios karščiui. Mokslininkai vis dar aiškinasi molekulinius mechanizmus, dėl kurių vienų veislių augalų žiedadulkės išgyvena, o kitų žūsta.

Pavyzdžiui, daugelio pomidorų veislių – pasėlių, kurie 2021 m. vien JAV užėmė 1 109 kv. km atvirų laukų – apvaisinimas yra labai jautrus karščiui. Jei oras bus per karštas, sako Šiaurės Karolinos pomidorų augintojų asociacijos prezidentas Randallas Pattersonas, „žiedadulkės sudegs“.

R.Pattersonas savo pomidorų sodinukus sodina taip, kad jie žydėtų, kai naktimis būna žemesnė nei 21°C temperatūra, o dienomis – žemesnė nei 32°C temperatūra. Paprastai jis turi nuo trijų iki penkių savaičių laikotarpį, per kurį orai palankūs kiekvienais dviem metiniais auginimo sezonais. „Jei bus karščiau ir jei naktimis bus daugiau nei 21°C šilumos, šis langas užsidarys“, – sako jis. Mokslininkė G.Muday tiria mutavusio pomidorų augalo žiedadulkes, kurios gali padėti išlaikyti šį langą atvirą.

2018 m. jos komanda pranešė, kad antioksidantai, vadinamieji flavonoliai, atlieka svarbų vaidmenį slopinant labai reaktyvias deguonies turinčias molekulių, vadinamų reaktyviosiomis deguonies junginiais, skaičių, kurių priešingu atveju, esant aukštai temperatūrai, padaugėtų iki destruktyvaus lygio. G.Muday dabar priklauso kelių universitetų komandai, siekiančiai atskleisti molekulinius mechanizmus ir pagrindinius genus, kurie padėtų pomidorų žiedadulkėms atlaikyti karščio bangą. Tikimasi, kad selekcininkai galės šiuos genus įtraukti į naujus, atsparesnius pomidorus.

Pradinio tyrimo įžvalgos jau padėjo G.Muday sukurti pomidorą, kuris gamina ypač daug flavonolių. „Atrodo, kad jie ypač gerai susidoroja su aukštos temperatūros stresu“, – sako ji. Galiausiai mokslininkė tikisi, kad jie nustatys, jog kelias nuo karščio iki žiedadulkių žūties apima ne tik flavonolį ir reaktyvuosius deguonies junginius, bet ir daug kitų dalyvių, todėl gali būti daugybė dalykų, kuriuos galima būtų pataisyti.

Tuo tarpu pomidorų ir kitų kultūrų selekcininkai jau dabar stengiasi sukurti veisles, kurios galėtų geriau susidoroti su karščiu. „Jei ūkininkai Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, kalnuotose valstijose ar aukštai lygumose ketina auginti žirnius, o klimatas bus šiltesnis, turime turėti žirnių, kurie būtų atsparesni karščiui“, – sako ankštinių augalų selekcininkė ir augalų genetikė Rebecca McGee. Ankštiniams augalams priskiriamos džiovintos pupelės, žirniai, lęšiai ir avinžirniai. Šiems augalams nereikia daug drėgmės. Tačiau jei temperatūra per karšta, žiedadulkės nyksta, sako JAV sausųjų žirnių ir lęšių tarybos viceprezidentas Toddas Scholzas. Ta pati karščio banga, kuri praėjusiais metais nuniokojo ūkininko Aa.Flansburgo pasėlius, sunaikino ankštinių augalų derlių. Lęšių ir sausųjų žirnių derlius sumažėjo maždaug perpus, o avinžirnių – daugiau kaip 60 proc.

R.McGee veisia kai kuriuos savo žirnius ir lęšius, kad jie būtų atsparesni aukštai temperatūrai. Tačiau kituose projektuose ji laikosi kitokio, šiek tiek nelogiško požiūrio: augina šalčiui atsparius augalus. JAV šiaurėje augintojai ankštinius augalus paprastai sėja pavasarį. R.McGee veisia žirnius, lęšius ir avinžirnius, kurie sėjami rudenį. Siekiama, kad šios veislės išgyventų žiemą, o vasaros pradžioje pradėtų žydėti ir turėtų galimybę sėkmingai apsidulkinti prieš karščio bangą.

Praėjusiais metais selekcininkė išleido sėklų gamintojams ribotą kiekį pirmųjų trijų rudenį sėjamų maistinių žirnių veislių, skirtų jos regionui. Ji sako, kad jos žydi maždaug dviem savaitėmis anksčiau nei dauguma pavasarį sėjamų žirnių ir duoda dvigubai didesnį derlių. Žinoma, ji sako, kad šie augalai negarantuoja, jog žydės iki atkeliaujant dideliems karščiams, tačiau nerimauti galima mažiau. Mičigano valstybiniame universitete mokslininkė Jenna Walters tiria, kaip temperatūra veikia žiedadulkes – ir apdulkintojus – vaisių pasėliuose. 2018 m. Atminimo dienos savaitgalį pietvakarių Mičigano valstijoje laikėsi 35°C temperatūra, o bitės dūzgė tarp švelnių baltų žiedų kekšių ant mėlynių krūmų. Nuėmus derlių, daugelis vaisių buvo mažesni nei įprastai arba visai nesusiformavo. Valstijoje, kurioje per metus vidutiniškai užauginama apie 45 359 tonų šilauogių, augintojai surinko tik 29 937 tonas.

J.Walters – daktaro laipsnį turinti entomologijos, ekologijos, evoliucijos ir elgsenos mokslų daktarė – tiria, kas tiksliai nutiko. Ji pradėjo nuo to, kad nustatė šilauogių žiedadulkių grūdelių šilumos ribą – Petri lėkštelėse žiedadulkės buvo veikiamos įvairių temperatūrų ir 24 valandas stebėtos. Jos rezultatai, kurie dar nepaskelbti, rodo, kad esant aukštesnei nei 35°C temperatūrai mėlynių žiedadulkių vamzdeliai neauga. J.Walters taip pat imitavo ūmią karščio bangą, kai žiedadulkių grūdelius keturias valandas veikė 37,5°C temperatūra, o po to dar 20 valandų sumažino temperatūrą iki 25°C. „Iš esmės grįžtamojo efekto nėra“, – sako ji.

„[Šilumos] poveikio pakanka vos keturių valandų, kad žiedadulkės būtų pažeistos visam laikui“. Dabar ji patvirtina šiuos rezultatus su tikrais šilauogių krūmais augimo kamerose, kuriose nustatyta skirtinga temperatūra. Jei rezultatai pasitvirtins, ji sako, kad 35°C temperatūra galėtų paskatinti augintojus periodiškai įjungti dulksnos sistemas laukams vėsinti. Tačiau jie turėtų apsvarstyti kompromisus. „Daug patogenų plinta per didelę drėgmę arba vandenį, ypač žydėjimo pradžios laikotarpiu“, – sako ji. Be to, kai įjungti dulksnos aparatai, dauguma apdulkintojų greičiausiai nesilankys.

Gali būti, kad dėl perkaitusių šilauogių krūmų ilgainiui sumažės ir šilauogių apdulkintojų, sako J.Walters. Ji ir jos kolegos lygina karščio paveiktų ir nepaveiktų žiedadulkių maistingumą, ieškodami baltymų, angliavandenių ir kitų veiksnių, kurie gali būti labai svarbūs bičių sveikatai, skirtumų. Šiais metais mokslininkė užpildys aštuonis 1,8 x 3,7 m tinklinius narvelius su daugiau nei dviem dešimtimis vazoninių šilauogių krūmų ir keliomis mėlynųjų sodo bičių – vienos iš daugelio bičių rūšių, kurios apdulkina šilauogių žiedus – patelėmis. Keturias ar penkias savaites po keturias valandas per dieną ji sėdės prie šių narvelių ir stebės, kaip bitės deda kiaušinėlius ir ieško žiedadulkių ant krūmų, kurių pusė narvelių žydėjimo pradžioje patyrė karščio stresą.

Mokslininkė sako, kad jei karštis sunaikina žiedadulkes, dėl mitybinio streso bičių patelės dės daugiau vyriškų kiaušinėlių, kuriems pagaminti reikia mažiau žiedadulkių. Tačiau vyriškosios mėlynosios sodo bitės yra mažiau naudingos šilauogių augintojams, nes tik patelės apdulkina ir deda kiaušinėlius kitai kartai pradėti. J.Walters sako, kad norėdami kompensuoti žiedadulkių praradimą, augintojai gali apsvarstyti galimybę sodinti laukinių gėlių juostas, kurios yra atsparesnės karščiui ir galėtų apdulkintojams suteikti papildomų maistinių medžiagų. Taip pat yra keletas technologinių sprendimų. M.Westgate’as yra Ajovoje įsikūrusios agrotechnologijų bendrovės „PowerPollen“, kuri daugiausia dėmesio skiria hibridinių kukurūzų sėklų – augalų, kurių žiedadulkės žūsta esant aukštesnei nei 40°C temperatūrai – augintojų apdulkinimui gerinti, vyriausiasis mokslo darbuotojas.

Naudodama prie traktoriaus pritvirtintą žiedadulkių surinkimo įrenginį, bendrovė laukuose surenka didelius kiekius subrendusių žiedadulkių, o paskui šiuos gyvus žiedadulkių grūdelius saugo kontroliuojamoje aplinkoje. „PowerPollen“ grįžta naudoti šių žiedadulkių, kai oro sąlygos palankios apvaisinimui – paprastai ne vėliau kaip per penkias dienas po surinkimo. Šis laikotarpis atrodo trumpas, tačiau ūkininkai gali išvengti ypač karštos dienos. Įmonė stengiasi pratęsti šį laikotarpį ir pritaikyti savo technologiją kitoms kultūroms. Kai kuriems paprastesnis sprendimas gali būti visiškai pakeisti pasėlius.

„Yra ankštinių augalų, kurie auga atogrąžų klimate, todėl gali būti, kad rinksitės kitą veislę“, – sako T.Scholzas. Tačiau jis pažymi, kad kai kuriems ankštiniams augalams, atspariems karščiui, pavyzdžiui, fava pupelėms ir juodiesiems žirniams, reikia daugiau drėgmės, nei Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų sausumos ūkininkai gali suteikti. Ūkininkas Aa.Flansburgas Vašingtone, nenori pereiti prie kitos ūkio produkcijos. Jis ir toliau tikisi, kad selekcijos pastangos padės jam toliau auginti rapsus ir kitus augalus, kuriuos jo šeima augino iš kartos į kartą. Vis dėlto jis nerimauja dėl ateities. „Yra bendras besikeičiančio klimato vaizdas, į kurį turėsime atsižvelgti ir su juo susidoroti, jei norime ir toliau maitinti žmones, – sako jis. – Tiesiog yra riba, kiek šilumos gali priimti augalas.“

Šaltinis: 15min.lt, 2022-07-06

Teko sutikti ūkininkų, kurie turi senas pievas ir jų šių metų šienapjūtė prasta. Jei žolė peraugs, tai jos bus tikrai daug, tačiau kokybiniai rodikliai labai menki“, – teigė ekologiniame ūkyje besidarbuojantis jaunasis ūkininkas Eimantas Eigirdas.

Pasak jo, šiųmetinius derliaus rezultatus nulėmė mokslinės žinios ir, žinoma, gamtos dovanos – praėjusių ir šių metų gamtinės sąlygos. Nors prišienauti vaikinas tikrai tikėjosi mažiau, iš hektaro gauta apie 12 800 kg šienainio. Eigirdų ekologiniame ūkyje yra daugiau nei 130 galvijų, pašaru jiems reikia rūpintis vasarą. „Kadangi ūkis ekologinis, savo karves šeriame tik ūkyje auginamais pašarais – žolynais, kukurūzais, įvairiais javais ir jų mišiniais“, – vardijo Eimantas. Šienavimo skirtumai tarp ekologinio ir neekologinio ūkio nedideli, tačiau reikšmingi.

„Ekologiniame ūkyje tręšti negalima, todėl mes negalime sėti tik varpinių žolynų, vyrauja ankštiniai, o ankštinių gyvulių mėšlu tręšti negalima, ypač dobilų, nes po metų jie išnyks ir pinigai už sėklą nueis veltui. Pašaro paruošimo principai tokie patys, ūkyje taipogi naudoju inokuliantus, kurie padeda siloso fermentacijai, taip pašaras dar labiau išsaugomas“, – apie ekologinio ūkio ypatumus pasakojo ūkininkas.

Pašarų ruošimą kiek sutrukdė ir orai.

„Pas mus Tauragės rajone gamta taip pat trikdė darbus ir teko valyti nuo veido ne tik lietaus lašus, bet ir ašaras, kai matai, jog geras žolynas jau subrendęs, tačiau jo paimti negali, nes per šlapia. Bet kiekvieną dieną buvo ruošiamasi, ir tik atsiradus progai, kai kelias dienas nelijo, iš karto pjaudavome žolę. Žinoma, kiti ūkininkai laukė, bijojo sugadinti laukus, tačiau mes negalėjome taip elgtis ir priėmėme greitus sprendimus, dėl kurių dabar nesigailime“, – teigė E. Eigirdas.

Pasak jaunojo ūkininko, kainų kilimas yra labai ryškus: „Suprantame, kokia yra situacija kaimyninėje šalyje, tad tiesiog mažiname norus atsinaujinti ir kiek įmanoma stengiamės taupyti“, – sakė ūkininkas. Anot jo, pabrango ne tik kuras, bet ir technikos detalės, o kai kurių net neįmanoma įsigyti, nes jų nėra Lietuvoje, bus tik rudenį. Kilo ir silosavimui reikalingos įrangos kainos.

Lietus darbų nesutrukdė

Jaunasis ūkininkas Ričardas Dirškus pasakojo pašienavęs birželio viduryje. Netrukus bus pjaunama jau antroji žolė. „Taip, dėl lietaus šienapjūtė tikrai užsitęsė, nes nebuvo įmanoma nutaikyti tinkamų orų. Norėjosi pašienauti kiek anksčiau, bet didelis lietaus kiekis sujaukė planus“, – teigė R. Dirškus.
Jaunasis ūkininkas teigia tikėjęsis mažiau šieno negu pavyko paruošti. Jau prišienauta tiek, kad užteks iššerti gyvulius per žiemą. Kartu su tėvais jie ūkyje laiko apie 200 pieninių galvijų. Be pašaro, dedamo į tranšėjas, gyvulius jie šeria ir siloso šienainiu bei kukurūzų silosu. „Kainų kilimas neprilygsta gaunamam pelnui. Už produkciją gauname daugiau, bet viskas, pavyzdžiui, pašarų papildai ir kuras, brangsta labiau“, – pasakojo Ričardas.

Gauna daugiau – išleidžia daugiau

Ūkininkas Robertas Plauška teigė pirmąją žolę jau pašienavęs, beliko tik dalį rulonų parsivežti iš laukų. „Žolės šiemet yra pakankamai, iš pradžių atrodė, kad bus mažai, nes pavasaris buvo sausas, bet paskui sulaukėme šilumos ir lietaus. Taigi žolės tikrai yra daug, o palyginus su ankstesniais metais, tikrai daug daugiau prišienavome“, – džiaugėsi ūkininkas. Šiuo metu Roberto ūkyje yra apie 200 mėsinių galvijų bei 50 pieninių karvių, kurios priklauso tėvams, dar ir prieauglio. Kartu sudėjus – apie 300 galvijų. Visiems galvijams Robertas ir ruošė pašarus.

„Lietus šienapjūtės per daug nesutrukdė, tik tiek, kad buvo sunkiau išdžiovinti šieną, reikėjo labiau taikytis prie oro sąlygų. Pievos nėra baisiai šlapios. Kituose rajonuose, kaip teko matyti, atrodė daug prasčiau. Mūsų rajone tiek daug nelijo, tad viskas buvo normalu, neišsivažinėjo pievos“, – teigė pašnekovas.

Pasak jo, gražių dienų, visai be lietaus, buvo ne tiek ir daug, tikriausiai tik praėjusi savaitė pasitaikė tokia palanki, kai pavyko viską suspėti. „Daugiausia ruošiu šieną, nes gaminti siloso rulonus pastaruoju metu išeina labai brangiai. Kadangi mano ūkyje auginami mėsiniai galvijai, nėra poreikio gaminti per daug kokybiško pašaro. Dažniausiai naudojame jį tik penimiems jaučiams arba tėvų ūkyje auginamoms karvėms“, – komentavo R. Plauška.

Jo ūkyje auginami ir kukurūzai – tai yra pagrindinis pašaras penimiems galvijams, jie sudaro didžiąją dalį karvių raciono. „Kainų kilimas labai jaučiasi. Pieno kaina pakilo, už galvijus irgi daugiau mokama. Bet vis tiek ir trąšos, ir kombinuotieji pašarai, ir žolių sėklos – viskas pabrangę. Nekalbant apie kuro kainą, kuri labai pakilo. Tai kainų kilimas mums labai jaučiasi, ar parduotume mėsą, ar pieno produkciją. Gauni daugiau, bet ir išleidi daugiau“, – pasakojo ūkininkas.

Šaltinis: valstietis.lt, Aušra AUGUSTYTĖ, taurageszinios.lt, 2022-07-11

Už baudą būtų išbučiavusi

Rožyno mikrorajone gyvenanti Daiva „Sekundei“ pasakojo iki šiol jaučianti nuoskaudą, jog tuomet, kai gyventojams buvo gražinama sovietmečiu nusavinta žemė, jai pritrūko dokumentų įrodyti, kad turi teisę paveldėti Rožyne esančią senelių žemę. Tarpukariu tą žemę pirko ir ją dirbo Daivos seneliai, sovietmečiu – jos tėvai ir ji pati. Nepavykus atsiimti žemės, Daiva persikėlė tvorą ir nustojo „valdišką“ sklypą tvarkyti. Prieš porą metų panevėžietė sulaukė miesto Savivaldybės rašto, kad už sklypo nepriežiūrą jai gresia bauda bei padidintas žemės mokestis. „Nuoširdžiai pasipiktinau, kad mane ketina bausti už negrąžintą, kaip aš vadinu, atimtą senelių žemę. Tad į gautąjį dokumentą ir aš išsiunčiau laišką, parašiau: „Esu pasirengusi Jus išbučiuoti už tai, kad „grąžinote“ man žemę, kurios niekaip negrąžina žemėtvarkininkai“. Iškart gavau atsakymą, kad įvyko klaida, manęs atsiprašė“, – pasakojo panevėžietė.

O štai šiemet kitame mieste gyvenantis Daivos sūnus jai pranešė matęs reportažą, kaip Savivaldybės atstovas matuoja jai negrąžinto sklypo žolę ir baisisi jos dydžiu.

Kirtis piniginei Panevėžio savivaldybės Teisės ir viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo Aušrio Valkūno teigimu, nešienaujamų privačių plotų žolės aukštį matuoti reikalauja tvarka, pagal kurią vėliau gali būti skiriamos baudos už teritorijos nepriežiūrą, negana to – ir padidintas žemės mokestis. Bauda gresia tuo atveju, kai žolė aukštesnė nei 25 centimetrai. Mažiausias piniginės baudos dydis 20 eurų, didžiausias – 140 eurų. „Nešienaujantiems teritorijų dažniausiai skiriamas baudos vidurkis – 80 eurų“, – teigė A. Valkūnas.

Anot jo, nustačius nešienaujamą privačią teritoriją, nepuolama savininko iškart bausti. Iš pradžių jam siunčiamas raštas su reikalavimu nušienauti savo teritoriją ir apie tai informuoti atsakingus Savivaldybės specialistus. Jei į gautą raštą neatsiliepiama, po susitvarkyti skirto termino Savivaldybės atstovai vėl važiuoja įvertinti neprižiūrimų teritorijų, o tuomet jų savininkai jau apdalijami baudomis. Nesitvarkančio asmens duomenys taip pat perduodami Valstybinei mokesčių inspekcijai, o šios specialistai netvarkomo sklypo savininkams apskaičiuoja didesnį žemės mokestį – 4 proc. nuo sklypo vertės.

Apsileidėlių sumažėjo

Šiemet Panevėžyje nenušienautų sklypų, palyginti su praėjusia vasara, sumažėjo. Pernai per pirmąjį patikrinimą Savivaldybė buvo nustačiusi 130 apsileidėlių, šiemet – 103. Praėjusiais metais sulaukę perspėjimų 104 asmenys savuosius sklypus nušienavo, baudas užsitraukė 26 sklypų savininkai. Jiems taip pat buvo padidintas žemės mokestis. Pasak A. Valkūno, įnirtingai ieškoti apleistų sklypų savininkų nė nereikia – paprastai būna metai iš metų tie patys savininkai. Neretai paaiškėja, kad jie išvykę į užsienį. Taip pat apie aukštą žolę informuoja apsileidėlių kaimynai.

Šaltinis: Daiva Baronienė, „Sekundė“, 2022-07-04