Žemės ūkio naujienos: 2022-10-03

Penktą kartą organizuotoje šventėje žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas pasveikino ir apdovanojo konkurso „Kokybe paženklintas maistas 2022“ nugalėtojus, geriausių 2022 m. Lietuvos ekologinės gamybos ūkių atstovus, savivaldybes ir jų darželius, kurie šiais metais pirmą kartą prisijungė prie ŽŪM teikiamos paramos, vaikus maitinant ekologiškais ir nacionalinės kokybės produktais.

„Mums svarbus ne tik ekologiškas, sveikatai palankus, kokybiškas maistas, bet ir jo tausojimas, o taip pat savų maisto produktų identitetas”, – sveikindamas šventės dalyvius sakė žemės ūkio ministras K. Navickas.

Maisto gamintojų konkursas „Kokybe paženklintas maistas 2022“ skirtas didinti Europos Sąjungoje pripažintų maisto produktų su saugoma kilmės vietos, geografine ar garantuoto tradicinio gaminio nuorodomis, ekologiškų ir pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą pagamintų produktų žinomumą ir vartojimą.

Geriausius produktus konkursui „Kokybe paženklintas maistas 2022“ įvertino ir atrinko speciali komisija, sudaryta iš technologų, sveikatos ir sveikatos saugos specialistų. Buvo vertinamas maisto produktų išskirtinumas, sudėtis ir maistinė vertė, ar naudojami tausūs gamybos būdai, kokios produktų juslinės savybės, ar pakuotė draugiška aplinkai, kaip plačiai ir sparčiai auga gamybos plėtra.

Konkurse buvo varžomasi dėl trijų nominacijų. Apdovanota po vieną maisto produktą iš ekologiškų produktų, nacionalinės kokybės ir saugomų nuorodų kokybės sistemų.

Konkurso „Kokybe paženklinas maistas 2022“ nugalėtojai:

UAB „Lašų duona“ – už ekologiškus grikinius makaronus, laimėjusius konkursą ekologiškų produktų grupėje.
AB „Žemaitijos pienas“ – už gaminį „Žemaitiškas kastinys“, išrinktą geriausiu produktų su Europos Sąjungos saugomomis nuorodomis grupėje.
Nerijaus Blažio ūkis – už juodųjų serbentų milteliais pagardintus džiovintus obuolius, įvertintus pagal nacionalinę maisto kokybės sistemą gaminamų produktų grupėje.

Konkurse dalyvavo bendrovės „Saimeta“, „ACALA Group“ , „EKKO LT“, „Kseda“, „Mėta“ „Miltinuko receptas“, „Orivega“ „Kvalitetas“, „ProBIOduktai“, „Farmers Circle“ ir Almos Rančienės ekologinis bitynas, „Kazlauskų eko ūkis“, Vilmos Žaltauskienės ūkis, ūkininkas Kęstutis Zinkevičius.

Konkurso „Geriausias 2022 m. ekologinės gamybos ūkis“ nugalėtojai:

I vietos laimėtojas Remigijus Gailius – už šeimos ekologinės gamybos ūkio puoselėjimą.
II vietos laimėtoja Kristina Martinėlienė – už nuoširdų atsidavimą puoselėjant biodinaminį ūkį ir protėvių paveldo tausojimą.
III vietos laimėtojas Jonas Baublys – už pažangaus ekologinio gyvulininkystės ūkio vystymą ir bendradarbiavimą su mokslininkais.
IV vietos laimėtoja Vitalija Morkūnienė – už darbštumą ir įvairių ekologiškų daržovių tiekimą vartotojams.

Pasveikinti konkurso „Geriausias 2022 m. ekologinės gamybos ūkis“ dalyviai:

Kristina Kazlauskaitė – už iniciatyvą plėtoti ekologinę paukštininkystę.
Henrikas Gineika – už lietuviškų tradicijų puoselėjimo suderinimą ekologijos srityje.
Algirdas Salyklis – už norą ekologiškai ūkininkauti ir atžaloms įskiepytą meilę ekologijai.
Vytautas Butkus – už pagarbą gamtai ir žmogui bei ekologijos plėtojimą.
Eugenijus Mikalauskas – už agronominių žinių diegimą ekologijos srityje.
Ramūnas Bubnys – už ekologinės gyvulininkystės plėtojimą ir motyvaciją padėti kaimynams, dirbantiems žemės ūkyje.
Paulius Dargelis – už veržlumą ekologijos srityje.
Ramunė Smalstienė – už sėkmingą jaunųjų ūkininkų startą ekologinės gamybos srityje.
Birutė Stonkutė – už siekį įdiegti ekologišką uogų perdirbimą.
Vilma Žaltauskienė – už sumanius sprendimus perdirbant ekologiškas šaltalankių uogas.
Gražina Dranseikienė – už meilę ekologijai ir žirgams.

Savivaldybės ir jų ugdymo įstaigos, kurios šiais metais pirmą kartą prisijungė prie ŽŪM paramos, vaikus maitinant ekologiškais ir nacionalinės kokybės produktais:

Jonavos rajono savivaldybė bei joje esantys vaikų lopšeliai-darželiai „Lakštingalėlė“ ir „Žilvitis“.

Plungės rajono savivaldybė ir joje veikiantis lopšelis-darželis „Rūtelė“.

Kauno miesto savivaldybė ir joje veikianti VšĮ „Darželis“.

Mažeikių rajono savivaldybė bei jos lopšeliai-darželiai „Buratinas“, „Bitutė“, „Eglutė“.

Šiaulių Petro Avižonio ugdymo centras ir lopšeliai-darželiai „Auksinis raktelis“, „Rugiagėlė“, „Voveraitė“, „Sigutė“, „Vaikystė“, „Gluosnis“.

Lazdijų mokyklos-darželiai „Kregždutė“ ir „Vyturėlis“.

Druskininkų savivaldybės Viečiūnų progimnazija.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-09-30

Žemės ūkio atstovai Lietuvoje papasakojo, kad situacija prasta: ūkis medijose vertinamas neigiamai, jame nyksta susisiekimas, būtinos institucijos, kaip mokyklos ar darželiai, labai sunku rasti darbo jėgos, o nieko neišmanančios valdžios sprendimai lemia, kad Lietuvos žemės ūkis – paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje.

Jie skundžiasi, kad trūksta atsakingų darbininkų, kuriems nebūtų baisu patikėti brangią techniką, kurie būtų motyvuoti tobulėti ir kelti kvalifikaciją. O padirbę iškart nori begalės laisvadienių. Pašnekovai tikina, kad žmogus, kuriam sekasi, gali uždirbti ir 4 tūkst. eurų per mėnesį, o pradirbęs paprastu darbininku sezonui – namo parsivežti dar daugiau. Jų teigimu, apgyvendinimo variantų yra daugybė, o 100 km nuo sostinės – nedaug.

Nuomonė apie ūkį Lietuvoje – klaidinga

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis atkreipė dėmesį, kad žemės ūkis Lietuvoje yra vertinamas labai negatyviai. Jo teigimu, nuomonės formavimas apie žemės ūkį priklauso nuo visų medijų, tačiau negatyvo esą yra daugiau nei pozityvaus vaizdo ar teksto. Pašnekovas pamini, kad, nors ir yra keletas specializuotų laidų, kurias žiūri ar klauso pozityviai apie ūkį mąstantys žmonės, vis tik negatyvas greičiau „prilimpa“, yra geriau įsimenamas, nei tai, kas gera ir gražu.

Kaip pavyzdį J. Sviderskis nurodo aplinkosaugininkų aiškinimą, kad žemės ūkis – pagrindinis gamtos teršėjas, kad dėl jo veiklos labiausiai užteršti vandenys, dirvožemis, Baltijos jūra, visur nepakeliami kvapai ir pan. „Viskas sutirštinta. Tas greitai plinta ir žmonės, ypač jaunimas, kurie nematę šiuolaikinių technologijų, technikos, naudojamos kaime, tuo tiki. O jeigu dar tendencingai parodo organinių trąšų (mėšlo) rietuvę, tai visai įtikinama. Kas be ko, pasitaiko visko visur, bet reikia atsirinkti proporcijas“, – tikina asociacijos direktorius.

Darbas ūkyje – ne vergija, vidutinis atlyginimas – virš tūkstančio

J. Sviderskis išskiria, kad labai negatyvi nuomonė ir požiūris, jog darbas žemės ūkio įmonėje yra kažkas vergiško, kažkoks „ne prestižas“ – kažkam tarnauji, esi samdinys, o darbas, pvz., gamykloje, tai visai kas kita. Anot pašnekovo, žmogus, dirbdamas žemės ūkio įmonėje, turi visiškai tokias pat socialines garantijas, kaip ir dirbdamas bet kur kitur: turi švenčių, nedarbo dienas, už jį sumokami visi mokesčiai, numatyti įstatymų. Jis pažymi, kad ir darbo užmokestis nėra mažiausias ar tik minimumas. Jo vidurkis – apie 1,2–1,5 tūkst. eurų į rankas: „Žinoma, jis, priklausomai nuo atliekamo darbo, kaip ir visur, skirtingas. Sargas, pagalbinis darbuotojas gal ir gauna minimalią algą, bet melžimo operatorė, traktorininkas, dirbantis su technika, kuri „pripumpuota“ aukščiausių technologijų, skirtų preciziniam ūkininkavimui, gauna ženkliai daugiau.“

LŽŪBA direktorius atkreipia dėmesį, kad vis tik ne atlyginimo dydis apsprendžia žmonių norą likti dirbti kaime – svarbiausi yra kiti klausimai. Pavyzdžiui, susisiekimas – asfaltuoti keliai, darželių, mokyklų, sveikatos ir kitų įstaigų „išėjimas“ iš kaimo vietovių. Pasak pašnekovo, jų nebelieka, nors jos būtinos, kitaip jaunimas ten nevažiuos, o bėgs iš kaimo. „Priemiestiniai ūkiai darbuotojų stygiumi nesiskundžia, ten ir „deficitinį“ veterinarijos gydytoją prisikviesi, nors jo darbas su stambiais galvijais gana sunkus ir labai atsakingas“, – sako J. Sviderskis.

Netikusių valdžios sprendimų neatstos ir geri atlyginimai

J. Sviderskis išskiria, kad viena didžiausių Lietuvos bėdų žemės ūkyje – ilgalaikės žemės ūkio perspektyvos neturėjimas. Asociacijos direktorius pabrėžia, kad dėl to mes esame paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje pagal sukuriamą bendrosios žemės ūkio produkciją iš hektaro: „Ji jau daug metų yra apie 820 eurų, kai ES vidurkis – daugiau nei 2,2 tūkst. eurų. Taip yra todėl, kad su kiekviena valdžios kadencija atsiranda naujos kryptys žemės ūkiui, bet niekas neanalizuoja, kur jos nuves. Viskas „iš kepurės“. Pasak pašnekovo, Jau seniai laikas klasifikuoti ūkius pagal jų pardavimų apimtis ir jų veiklas, t. y. pagrindinę ir antrinę, kaip hobį. „Gyvulininkystės verslas kaime nyks, kol įstatymais, nutarimais ir įsakymais jį reguliuos žmonės, neturėję verslo, jame nebuvę ir nežinantys, kaip jis daromas. Tai mūsų tragedija“, – dėstė J. Sviderskis.

Jis nurodo, kad mišrūs ūkiai sukuria daugiausia žemės ūkio produkcijos, įdarbina žmones, užtikrina kaimo gyvybingumą. LŽŪBA atstovas skaičiuoja, kad vidutinis ūkinių gyvūnų skaičius vienam ūkiui Estijoje yra apie 100 vnt., o Lietuvoje – apie 17 vnt. (6 kartus mažiau). O vidutinio ūkio dydis atitinkamai 79 ir 23 ha. „Tačiau mes toliau postringaujame apie ekstensyvaus ūkio pranašumus, apie pelkių naudą ir jų įrengimui kišame pinigus „kaip į balą“. Taigi kaimas toliau tuštės dėl valdžios kreivų sprendimų, to nenustabdys kad ir neblogi ten dirbantiems mokami atlyginimai“, – liūdnomis įžvalgomis dalinosi pašnekovas.

Tereikia išsilavinimo ir motyvacijos, bet visi – tinginiai

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Ignalinos rajono skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė neslepia, kad Lietuvos žemės ūkyje su darbo jėga – labai prastai, kadangi „valstybė išaugino tinginius ir dirbti niekas nenori“. Anot jos, jaunimas ieško lengvesnio gyvenimo, o darbas žemės ūkyje yra sunkus ir atsakingas. „Jaunimą pritraukti bandome įvairiais būdais. Skelbimais sezoniniam darbui, bet kai padirba – jie nori išeiginių labai daug visi, o žemės ūkyje ne visada darbymetyje išeina tos išeiginės. Žmonės keičiasi. Daugiausia dirba šeimos nariai, kurių giminės dirbo žemės ūkyje.“, – padėtį apibūdino pašnekovė.

M. Lukaševičienė tikina, kad atlygis – normalus, užsidirbti galima, bet mažai kas turi kompetencijos, nėra kam patikėti techniką, kuri yra brangi, įsigyta su paskola ar lizingu. LŪS atstovė nurodo, kad, pasodinus neatsakingą darbuotoją, jis gali pridaryti papildomų rūpesčių. Pašnekovės teigimu, nesvarbu, ar žmogus baigęs mokslus, susijusius su ūkiu. Svarbiausia, kad jis turėtų bet kokį aukštą išsilavinimą, nes toks žmogus, anot M. Lukaševičienės, jau yra šviesesnis, jau galima su juo kalbėtis: „Dar jeigu turi teises vairuoti transporto priemonę, jis darbdaviams yra reikalingas ir naudingas, savimi pasitikintis žmogus. Taip pat turi savo transporto priemonę, kadangi važiuoti reikia ir visa kita. Jei jis nieko nebaigęs – tai ūkininko darbininkas su kastuvu.“ Ji nurodo, kad į patirtį mažai žiūrima, nes niekas negimsta mokytas, tačiau svarbi nuomonė, ką, kur ir kaip dirbo prieš tai.

Jei puikiai dirbi, 4 tūkst. eurų – tavo

M. Lukaševičienė pažymi, kad atlyginimas priklauso nuo paties žmogaus, pagal atliktus darbus, sugebėjimus, pasiekimus, motyvaciją. Jei žmogus nesugeba darbo padaryti, tai nemokėsi 2–3 tūkst. eurų, sako pašnekovė.

„Galima uždirbti per mėnesį 4 tūkst. eurų. Manyčiau, nereikia mums į užsienius važiuoti: ir savo šaliai mokesčiai sugrįžta, kas nori, tas užsidirba, ir puikiai gyvena, džiaugiasi. O iš kaimų į miestus nuvažiuoti, koncertus, šventes – vėlgi, problemos nėra, nes galima pasirinkti įvairius regionus: ir užsidirbsite, ir ta 100 km kelionė iki sostinės juk ne atstumai dabar. Lyginant su užsienio šalimis, ta pati Amerika – tai po 200–300 km važinėja žmonės į darbą ir viskas tvarkoje. Mes labai pripratę, kad mums viskas vietoje“, – pasakoja pašnekovė. Jos teigimu, atvažiavęs jaunas darbuotojas iš pradžių yra mokinys, nes tai – nauja sfera, su ja reikia susipažinti. LŪS atstovė pabrėžia, kad jeigu žmogus kabinasi, per mėnesį sugeba įgyti tam tikrų žinių, tobulėja jo sugebėjimai, jam sekasi, tai atitinkamai kyla jo kvalifikacija ir atlyginimas, nes iš karto 4 tūkst. eurų niekas neduoda.

Žmonėms lengviau gyventi iš pašalpų

M. Lukaševičienė paaiškina, kad atlyginimų skirtumas yra didžiulis, pavyzdžiui, tarp trakoristo ir melžėjos: „Kiek melžėja produkcijos sukuria ir kokį indėlį įdeda į produkcijos gaminimą, kiek uždirba akmenis rinkdamas paprastas traktorininkas, o kiek kombainininkas. Technikos lygis visai kitoks.

Melžėjos kaip ir iš mados išeina – robotai melžia. Reikalingi prižiūrėtojai, operatoriai, kurie yra atsakingi, išmano internete visas komunikacijas, geba naudotis kompiuterizuotomis melžimo sistemomis. Jeigu žmogus sugebantis – visada išsiaiškina ir pradeda normaliai dirbti. O kas ieško tik lengvo uždarbio, tai tokio kaimuose jau nebelikę.“

Ji atkreipia dėmesį, kad yra įvairių ūkių – didesnių, mažesnių, specializuotų į vieną ar keletą sričių, automatizuotų ir ne. Pašnekovė tikina, kad jei ūkis išgali mokėti melžėjai 3 tūkst. eurų – jis tiek ir mokės, tik žmogus turi turėti noro dirbti: „O dabar praktiškai yra taip, kad niekas nenori dirbti, visi nori lengvatų, pašalpų, kadangi pasiskaičiuoja, kad su pašalpomis lengviau yra išgyventi ir galva neskauda. Nereikia keltis anksti ryte, anksti eiti miegoti.“

Atvažiavus sezonui galima grįžti pilnomis kišenėmis

M. Lukaševičienė sako, kad neturėdamas patirties jaunuolis, atvažiavęs padirbėti vasarą (3–4 mėnesiams) tikrai nesunkiai gali užsidirbti, tereikia nebijoti darbo, atsakomybės, imtis iniciatyvos, bandyti.

Ji nurodo, kad dirbant gyvulininkystės ar augalininkystės ūkyje gali būti skirtumas. Jei tik paprastas darbas – sandėliuose, prie džiovyklos, kažką pašluoti ar pavalyti – pragyvenus ir prabuvus sezonui jam parsivežti namo dar liktų 4–5 tūkst. eurų kaip nieko, tikina pašnekovė. O tas, kuris dalyvauja gamyboje tiesiogiai, galėtų užsidirbti dar daugiau: „Kai pasižiūri ir pasiklausai iš pažįstamų į užsienį kai išvažiuoja, tai tikrai vargsta. Tokiomis gyvenimo sąlygomis pas mus Lietuvoje nei vienas negyvena pas ūkininkus.“

M. Lukaševičienė atkreipia dėmesį, kad atvažiavusiems iš miestų į ūkį nereikia jaudintis dėl apgyvendinimo, nes esą įvairiausių sprendimų, variantų, gyventi tikrai yra kur: pilna sodybų, nuomojamų patalpų, prie šeimininkų yra rimtos patalpos gyventi: „Daug kas taip ir gyvena – atvažiuoja savaitei, dirba, savaitgaliui grįžta namo. Yra tokių ūkių, kur darbuotojus ir maitina, yra tokių, kur darbuotojai valgo savo maistą. Kaip kam patinka.“

Vis tik LŪS atstovė neslepia, kad šiuo metu – sunkūs laikai. Jei anksčiau robotizuotas ūkis už elektrą mokėdavo 500 eurų, o dabar – 5 tūkst. eurų, tai tuos 5 tūkst. eurų dar reikia užsidirbti, parduoti produkcijos, kad kaina būtų gera, mokėti žmonėms atlyginimus. Ji nurodo, kad kalbėdama apie atlyginimus akcentavo didesnius, virš 100 ha ūkius, todėl, žinoma, kad mažesniuose ūkiuose – mažesnės pajamos, mažesni ir atlyginimai. Mažiau darbo, tačiau daugiau laisvalaikio.

Šaltinis: tv3.lt, 2022-10-01, Deimantė Buslevičiūtė

Pasak asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, pieno gaminių eksporto augimą palaikė tik prekyba su ES šalimis.

„Tačiau mūsų pieno pramonei patiriant drastiškai didesnius energijos kaštus nei kitose šalyse, konkuruoti eksporto rinkose tampa labai sunku“, – sako E. Simonis.

Jo teigimu, Lietuvos pieno perdirbimo gamyklos yra vienos moderniausių Europoje, tačiau palyginti su konkuruojančiais gamintojais užsienyje, mūsų įmonių efektyvumą pradeda riboti neproporcingai išaugę kaštai energijai.

Šalies pieno perdirbimo įmonės, kasmet suvartojančios apie 160 tūkst. MWh elektros energijos, pernai už ją sumokėjo 13 mln. eurų. Planuojama, kad šiais metais išlaidos elektrai išaugs beveik keturis kartus – iki 50 mln. eurų.

Lietuvos pagrindinės užsienio prekybos pieno produktais partnerės ES yra Vokietija, Lenkija, Latvija, Italija, Nyderlandai ir Estija.

Pasak E. Simonio, šių šalių vyriausybės, siekdamos apsaugoti energijos kainų krizėje atsidūrusias įmones, taiko įvairias paramos priemones, pavyzdžiui, daug energijos naudojančioms pramonės šakoms taiko subsidijas bei kompensacijas elektros energijai ir dujoms pirkti.

Lietuvos maisto pramonės asociacijos valdžios institucijų taip pat prašo rasti galimybių kompensuoti dalį elektros ir dujų kaštų, panaikinti biurokratines kliūtis, trukdančias verslui investuoti savo lėšas į atsinaujinančią energiją.

Tokią bendrą poziciją prezidentūrai, Vyriausybei ir Seimui yra išreiškusios pagrindinės maisto pramonės įmones vienijančios organizacijos – „Pieno centras“, asociacija „Lietuvos maisto pramonė“, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų, mėsos perdirbėjų bei paukštininkystės asociacijos.

Šaltinis: lrt.lt, 2022-09-30

Primintina, kad paramos gavėjas įsipareigoja viešinti gautą paramą, taigi kartu su mokėjimo prašymu turi būti pateikti projekto viešinimo dokumentai.

NMA nustatytą mokėjimo prašymų formą galima rasti čia. Mokėjimo prašymas turi būti užpildytas lietuvių kalba. Pirkimų dokumentus: pirkimo organizatoriaus / komisijos paskyrimo dokumentą, nešališkumo deklaraciją, konfidencialumo pasižadėjimą, pirkimų planą ar dokumentą, kuriame užfiksuotas planuojamas pirkimas ir jo vertė, tiekėjų apklausos pažymą, sudarytas sutartis ir kt., paramos gavėjas pateikia tik NMA paprašius (jei pirkimo dokumentai nebuvo pateikti kartu su paramos paraiška).

Pažymėtina, kad, įgyvendinęs projektą, kartu su mokėjimo prašymu NMA bei VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrai paramos gavėjas turi pateikti ne mažiau kaip 1 lapo apimties aprašymą apie įgyvendinto projekto rezultatus su projektą iliustruojančia medžiaga (ne mažiau kaip 4 nuotraukos). Įgyvendinto projekto ataskaitos forma pateikiama Taisyklių 5 priede. Įgyvendinto projekto ataskaita VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrai teikiama el. paštu bendruomenes@litfood.lt.

Primintina, kad tuo atveju, kai paramos gavėjas, kuris pateikė projektus pagal visas veiklos sritis, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino ar ekstremalios situacijos dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės neturi galimybių laiku ir tinkamai įgyvendinti projekte numatytų veiklų, jis gali el. paštu iki projekto įgyvendinimo pabaigos informuoti NMA ir pratęsti veiklų įgyvendinimo terminą iki 2022 m. gruodžio 31 d.

Tuo atveju, kai projektas įgyvendinamas pagal antrąją veiklos sritį „Kaimo vietovės viešųjų erdvių sutvarkymas, pritaikant jas kaimo gyventojų poreikiams, ir priežiūra“, mokėjimo prašymo ir projekto įgyvendinimo terminas gali būti pratęstas ne ilgesniam kaip 6 mėn. terminui, jeigu NMA iki mokėjimo prašymo pateikimo termino pabaigos pateikiamas motyvuotas prašymas raštu, kuriame nurodoma projekto įgyvendinimo ir mokėjimo prašymo termino pratęsimo priežastis ir kuriam laikui prašoma terminą pratęsti.

Šaltinis: nma.lt, 2022-10-03

Kaip sakė Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas, palyginimui, Vokietija skirs apie 180 mln. eurų. Kodėl tokie skirtumai ir ar užteks mūsų lėšų laidoje „Delfi tema“ diskutavome su su Pauliumi Astrausku, žemės ūkio viceministru, Algiu Baravyku, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriumi ir Sauliumi Daniuliu, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovu.

„Mūsų pagrindinis tikslas išlaikyti ūkių gyvybingumą, nes energetinė krizė horizontaliai paveikė visus sektorius. Tai pagrindinė priežastis, kodėl mes turime padėti žemdirbiams. Krizė prasidėjo kartu su pandemija, o po to ji perėjo į karo krizę ir mes gyvename ekonominiame kare, kai energetinių išteklių kainos išaugo kartais ir neaišku, kaip reikės gyventi toliau. Suprantame verslų rūpestį ir ieškome būdų, kaip padėti“, – aiškina P. Astrauskas. Viceministras išvardina jautriausius energijos kainoms sektorius: sodininkystė, daržininkystė, paukštininkystė, kiaulininkystė, nes čia reikia daug elektros energijos, dujų.

A. Baravykas apie Lietuvos planą atsiliepia skeptiškai ir sako, kad tai netgi nėra planas, nes problema dėl brangstančių energetinių išteklių jau iškelta gegužę. Rugpjūtį buvo paprašyta kompensacijų, kurias leidžia mokėti ES. Vokietija skyrė 180 mln. eurų paramą, kurią išdalino smulkiems ūkiams, tačiau virš 50 mln. eurų skirta vien kiaulininkystei. „Reikia paaiškinti, kad tai, ką pristatė Žemės ūkio ministerija tai yra bendros priemonės, kurios naudojamos ne energetikos, o kelioms iš eilės einančioms krizėms spręsti. Tai pandemija, karas Ukrainoje, dėl ko brango grūdai.

O dabar prasidėjo energetinė krizė ir pristatinėti kas buvo padaryta dėl pandemijos neteisinga. Sprendimo kaip kompensuoti augančias energetinių išteklių kainas nežadama. Lietuvos išlaidos energetikai vienos didžiausių ES. Mes prašome kelių dalykų. Tai kompensacijų, kurias leidžia ES, kita tai lengvatiniai kreditai, kurie plane tarsi numatyti, bet „tempiasi“ iš pernai metų. Sumos mažos, reikėtų daugiau pinigų kreditams. Dar vienas dalykas – tai gana didelės baudos jei vėluojama mokėti už elektros energiją“, – dėlioja A. Baravykas ir sako, kad planu šio dokumento nepavadintų. Tai tiesiog įvairių paramų ir mokėjimų rinkinys, kuris skirtas daug kam, bet tik ne energetiniai krizei spręsti ir sako, kad bėda palietė praktiškai visus sektorius.

Anot jo, šiandien svarbiausia sudaryti sąlygas išgyventi veikiantiems ūkio subjektams – maisto produktų gamintojams. Jei nebus paramos, pasipils ūkių bankrotai. A. Baravykas sako, kad liepą, kai kainos buvo mažesnės, reikėjo 2-2,5 mln. eurų paramos. Dabar jau būtų 5-6 mln. eurų, tačiau pradžioje reikia politinės valios. „Galiu pasakyti pagal savo ūkį. Vien už elektrą sandėlyje mokėjau 300-400 eurų per mėnesį, prieš kelis mėnesius 1500 eurų, o paskutinė sąskaita jau buvo 5000 eurų. Ar tai normalu? Negalime kalbėti tik apie sodus ir uogynus.

Augalininkystės ūkiuose taip brango ne tik elektra, bet ir dyzelinas. Kalbant apie sprendimus, tai biojėgainės gelbėtų tik didžiulius ūkius. Vidutiniams šeimos ūkiams reikėtų galvoti apie pigesnes saulės jėgaines. Tačiau problema, kad mes galime pasidaryti, tačiau negalime prisijungti prie tinklų, arba šis prisijungimas kainuoja didžiulius pinigus. Todėl tie gelbėjimo planai lieka teoriniais“, – piktinasi S. Daniulis ir siūlo „skausmingai“ investuoti, kad paskui būtų išvengta tokios situacijos kaip dabar. Pasak asociacijos vadovo, ūkininkai lieka pamiršti, nes daugybę metų energiją galėjo gaminti tik savo reikmėms.

Būtų galima kooperuotis, ant savo žemės steigti saulės parkus ir prekiauti elektra. Dabar tai gali daryti tik verslas ir žemdirbiams būtų diferencijuotos pajamos. „Jei žiūrėtume paviršutiniškai, tai verslams reikia paramos, kad amortizuotų padidėjusias kainas. Tačiau jei žiūrėsime giliau, jau yra problemų dėl pačios ekonomikos lėtėjimo. Tai dėl mažėjančios perkamosios galios lėtėjančio vartojimo. Reikėtų ieškoti priemonių padėti visiems, ne tik žemės ūkiui, bet ir užtikrinti žmonių pajamas, už kurias galėtų pirkti produkciją“, – aiškina P. Astrauskas ir pastebi, kad energetinių išteklių brangimas palietė ne tik verslą, bet ir žmones.

A. Baravykas sako, kad būtų už verslo rėmimą, nes jei žlugs įmonės, tie patys vartotojai liks be darbo. S. Daniulis siūlo galvoti apie ateitį ir investuoti, nes nukritus elektros kainai pamiršime, kad buvo galima spręsti problemas sistemiškai ir vėl kaulinsim pinigų. Jei žemės ūkis energiją galėtų apsirūpinti pats ir ja prekiauti, tai visiems būtų palengvinimas. Kiek reikėtų investicijų savo ūkiui S. Daniulis neskaičiavo (valdo apie tūkstantį hektarų red. past.), tačiau pastebi, kad yra specifika. Pavyzdžiui, grūdai džiovinami tik keletą mėnesių per metus. Toliau elektrą galima parduoti, nes tiek jos paprasčiausiai nereikia. Tačiau čia reikia kooperuotis ir ne kiekvienam statyti po mažytę saulės jėgainę, o dideles ir galingas, kurių produkcija būtų dalinamasi, kas būtų kur kas pigiau ir efektyviau.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2022-10-28