Žemės ūkio naujienos: 2026-02-10

„Tai atspindi ne tik valstybės požiūrį į gyvūnų gerovę, bet ir pokytį Lietuvos ūkiuose – gyvūnų gerovės reikalavimai vis dažniau tampa kasdienės praktikos dalimi“, – pranešime teigė J. Šataitė.

Anot pranešimo, didžiausios paramos sumos paskirstytos ūkiams Tauragės (1,85 mln. eurų), Klaipėdos (1,42 mln. eurų) ir Telšių (1,20 mln. eurų) apskrityse.

Parama už galimybę pieniniams galvijams išeiti į ganyklas, įtraukiant jų ganymą laukuose šiltuoju metų laiku sieks daugiau kaip 669 eurus, už galimybę galvijams laisvai išeiti į atvirą erdvę – beveik 331 eurą.

Vienam ūkiui vidutiniškai tenkanti paramos suma siekia daugiau kaip 657 eurus.

Didžiausia vidutinė parama vienam ūkiui fiksuota Klaipėdos apskrityje – apie 761 eurą, Telšių apskrityje – apie 760 eurų ir Utenos apskrityje – apie 711 eurų.

Mažiausia vidutinė parama – Vilniaus apskrityje – apie 433 eurus ir Alytaus apskrityje – apie 458 eurus.

Šaltinis: lrt.lt, 2026-02-10

Nepaisant paskutiniuoju metu sumažėjusio FAO pieno gaminių kainų indekso, 2025 m. minėtas indeksas vidutiniškai siekė 146,9 punkto ir buvo 13,2 proc. didesnis už 2024 m. šio indekso vidurkį. Tai rodo didelį kainų kilimą 2025 m. I pusmetį. Metinį pieno gaminių kainų augimą daugiausia lėmė sūrių, NPM ir sviesto išaugusios kainos dėl didelės pasaulinės paklausos ir ribotų eksportuojamų pieno gaminių atsargų metų pradžioje, o LPM kainos padidėjo tik nežymiai, atspindėdamos didelius jų gamybos kiekius ir palyginti lėtą paklausos augimą.

Metinį pieno gaminių kainų augimą daugiausia lėmė sūrių, NPM ir sviesto išaugusios kainos dėl didelės pasaulinės paklausos ir ribotų eksportuojamų pieno gaminių atsargų metų pradžioje, o LPM kainos padidėjo tik nežymiai, atspindėdamos didelius jų gamybos kiekius ir palyginti lėtą paklausos augimą.

Europos Komisijos duomenimis, analizuojamu laikotarpiu, palyginti su 2025 m. lapkričio mėn., ES sumažėjo kai kurių pieno gaminių vidutinės pardavimo (gamintojų) kainos (be PVM): sviesto – 15,88 proc. (iki 4,55 EUR/kg), NPM – 8,62 proc. (iki 3,06 EUR/kg), LPM – 4,48 proc. (iki 2,03 EUR/kg), „Gouda“ sūrių – 4,96 proc. (iki 4,26 EUR/kg), „Cheddar“ sūrių – 4,20 proc. (iki 4,14 EUR/kg), tik išrūgų milteliai pabrango 3,60 proc. (iki 1,07 EUR/kg).

Šaltinis: Agro RINKA, 2026-02-09, Nr. 2 (472)

Dažnai manoma, kad gyvūnams svarbiausia oro temperatūra, tačiau iš tikrųjų šaltį sudaro visas aplinkybių derinys. Vėjas, drėgmė, oro sausumas, pastovi ar kintanti temperatūra – visa tai daro didžiulę įtaką gyvūno savijautai. Net ir esant vos keliems laipsniams šalčio, bet pučiant stipriam vėjui ar tvyrant drėgmei, gyvūnas gali jaustis taip, lyg būtų kur kas šalčiau. Priešingai, sausas ir ramus šaltis, ypač jei gyvūnas turi gerą pastogę, gali būti pakankamai lengvai pakeliamas.

Gyvūnų organizmai prisitaikę prie metų laikų, tačiau šiuolaikinė gyvulininkystė ir naminių augintinių laikymas dažnai nutolina juos nuo natūralių sąlygų. Šunys gyvena namuose, katės miega ant radiatorių, galvijai laikomi moderniuose, bet kartais per daug sandariuose tvartuose, o paukščiai – patalpose, kuriose trūksta oro judėjimo. Visa tai keičia natūralius gyvūnų apsaugos mechanizmus ir reikalauja žmogaus dėmesio.

Kaip gyvūnai ginasi nuo šalčio

Gyvūnų apsauga nuo šalčio prasideda nuo kailio ar plunksnų. Rudenį dauguma gyvūnų keičia kailį – jis tampa tankesnis, atsiranda pavilnė, sulaikanti šilumą. Paukščių plunksnos sudaro oro sluoksnį, kuris veikia kaip natūralus termoizoliatorius. Tačiau ši apsauga veikia tik tada, kai kailis ar plunksnos yra sausos. Sušlapęs kailis ar plunksnos akimirksniu praranda šilumą sulaikančias savybes, todėl drėgmė žiemą tampa vienu didžiausių pavojų.

Kitas svarbus mechanizmas – kraujotakos reguliavimas. Šaltyje kraujas nukreipiamas nuo galūnių į vidaus organus, kad būtų palaikoma gyvybiškai svarbi temperatūra. Tačiau tai reiškia, kad ausys, uodega, kanopos ar letenos tampa pažeidžiamos nušalimų. Ypač tai būdinga gyvūnams su trumpu kailiu ar be jo, taip pat jauniems ir seniems individams.

Energija taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Gyvūnas šaltyje sunaudoja gerokai daugiau energijos šilumai palaikyti. Jei pašaras ar maistas nepakankamai kaloringas, organizmas pradeda silpti, imunitetas krenta, o tai atveria kelią ligoms.

Kaip atpažinti, kad gyvūnui per šalta

Gyvūnai nemoka skųstis žodžiais, todėl jų siunčiami signalai dažnai būna subtilūs. Vienas iš pirmųjų požymių – drebulys. Jis rodo, kad organizmas jau išnaudoja paskutines greitos šilumos palaikymo priemones. Kitas ženklas – nenoras judėti, susigūžimas, uodegos ar galvos nuleidimas, bandymas susirasti kampą ar prisiglausti prie šiltesnio paviršiaus.

Šunys ir katės gali pradėti kelti letenas, vengti stovėti ant šalto paviršiaus, inkšti ar neįprastai dažnai prašytis į vidų. Galvijai ir arkliai tampa apatiški, mažiau juda, gali sumažėti pašaro suvartojimas. Paukščiai gūžiasi, ilgai sėdi vienoje vietoje, slepia kojas po kūnu.

Labai svarbus ženklas – pakitęs elgesys. Jei gyvūnas, kuris paprastai aktyvus, tampa neįprastai ramus, tai gali būti ne ramybės, o šalčio sukelto išsekimo požymis.

Per sausas oras – tylus žiemos pavojus

Apie šaltį kalbame daug, tačiau per sausas oras žiemą dažnai lieka nepastebėtas. Šildomos patalpos, ypač moderniuose namuose ir tvartuose, gali tapti pernelyg sausos. Tai kenkia ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams.

Sausas oras džiovina gleivines, silpnina kvėpavimo takų apsaugą ir sudaro palankias sąlygas infekcijoms. Gyvūnams gali pradėti trūkinėti nosies oda, atsirasti akių dirginimas, kosulys. Paukščiams sausas oras ypač pavojingas, nes jų kvėpavimo sistema labai jautri.

Per sausą aplinką galima atpažinti ir iš elgesio – gyvūnai dažniau geria vandenį, trina nosį, laižo letenas ar plunksnas. Kartais sausumas klaidingai palaikomas liga, nors pakanka padidinti drėgmę patalpoje.

Nuo kiemo sargų iki namų bičiulių

Šunys Lietuvoje laikomi labai įvairiomis sąlygomis. Vieni gyvena lauke ištisus metus, kiti – namuose, o treti dalį laiko praleidžia vienur, dalį – kitur. Šuns gebėjimas ištverti šaltį labai priklauso nuo veislės, kailio, amžiaus ir laikymo sąlygų.

Ilgaplaukiai, tankų pavilnį turintys šunys, tokie kaip haskiai ar aviganiai, gerai prisitaikę prie šalčio, tačiau net ir jiems būtina sausa, nuo vėjo apsaugota būda. Trumpaplaukiai ar maži šunys, ypač laikomi lauke, greitai peršąla. Jiems šaltis gali būti pavojingas net ir esant nedideliam minusui.

Didžiausi pavojai šunims žiemą – nušalimai, letenų pažeidimai nuo druskos ir cheminių mišinių, taip pat dehidratacija. Šuo gali gerti mažiau vandens, nes jis šaltas ar užšalęs, todėl vandens indai lauke turi būti nuolat tikrinami.

Katės dažnai laikomos atspariomis, tačiau tai tik iš dalies tiesa. Lauko katės moka susirasti šiltas vietas, tačiau stiprūs šalčiai ir drėgmė joms labai pavojingi. Ypač kenčia ausys, uodega ir letenos.

Katės, kurios gyvena namuose, bet kartais išeina į lauką, patiria didelį temperatūrų skirtumą. Tai gali susilpninti imunitetą ir sukelti peršalimo ligas. Žiemą verta riboti kačių buvimą lauke ir pasirūpinti, kad jos turėtų šiltą, sausą vietą grįžus.

Ištvermingi, bet priklausomi nuo žmogaus

Galvijai nuo seno laikomi vienais ištvermingiausių ūkio gyvūnų. Jų masyvus kūnas, storas odos sluoksnis ir žiemą tankėjantis kailis leidžia pakankamai gerai išlaikyti kūno šilumą net ir esant dideliam šalčiui. Tačiau ši natūrali ištvermė dažnai sukuria apgaulingą saugumo jausmą – manoma, kad karvė ar jautis „ištvers viską“. Iš tiesų žiemos laikotarpiu galvijų gerovė labai stipriai priklauso nuo aplinkos, kurią jiems sukuria žmogus.

Didžiausias galvijų priešas žiemą yra ne pats šaltis, o skersvėjų, drėgmės ir šalčio derinys. Esant nedideliam minusui, bet tvyrant drėgnam orui ir pučiant vėjui, gyvūnas praranda šilumą daug greičiau nei esant sausam ir ramiam šalčiui. Tvartai, kurie atrodo pakankamai šilti, tačiau turi plyšių, netinkamai sureguliuotą ventiliaciją ar drėgnas grindis, tampa vieta, kurioje gyvūnai nuolat patiria šilumos stresą.

Vienas svarbiausių žiemos aspektų – pakratai. Sausi, gausūs šiaudai veikia kaip natūralus izoliacinis sluoksnis, leidžiantis galvijams atsigulti ant šilto pagrindo ir tausoti energiją. Jei pakratai drėgni, suspausti ar per ploni, gyvūnas šilumą praranda per kūno kontaktą su grindimis. Ilgainiui tai ne tik silpnina organizmą, bet ir didina sąnarių, tešmens, odos ligų riziką.

Šaltyje galvijų organizmas sunaudoja gerokai daugiau energijos vien tam, kad palaikytų pastovią kūno temperatūrą. Tai reiškia, kad žiemą pašaras turi būti ne tik pakankamo kiekio, bet ir didesnės energetinės vertės. Jei karvė negauna pakankamai energijos, organizmas ima ją taupyti – pirmiausia nukenčia pieno gamyba, vėliau imunitetas. Susilpnėjęs gyvūnas tampa imlesnis infekcijoms, kvėpavimo ligoms, mastitui.

Vanduo žiemą tampa dar svarbesnis nei vasarą. Užšalusios girdyklos ar per šaltas vanduo lemia, kad galvijai geria mažiau nei jiems reikia. Tai turi tiesioginę įtaką virškinimui, pašaro pasisavinimui ir pieno kiekiui. Dažnai nepakankamas vandens suvartojimas būna paslėpta problema, kurios ūkininkas nepastebi iš karto, tačiau jos pasekmės išryškėja po kelių savaičių.

Žiemos laikotarpiu ypatingą dėmesį reikia skirti veršeliams. Jų termoreguliacija dar nėra pilnai susiformavusi, todėl jie daug jautresni šalčiui ir drėgmei. Net ir trumpalaikis peršalimas gali turėti ilgalaikių pasekmių augimui ir sveikatai. Sausa, nuo skersvėjų apsaugota aplinka ir pakankamas energijos kiekis racione veršeliams yra būtina sąlyga, o ne papildomas rūpestis.

Arkliai – judėjimas kaip šilumos šaltinis

Arkliai gerai toleruoja šaltį, jei gali judėti ir turi apsaugą nuo vėjo. Jų žiemos kailis yra labai efektyvus, tačiau sušlapęs praranda savybes. Todėl arklidėse svarbu užtikrinti sausą aplinką, o lauke – galimybę pasislėpti.

Per didelis arklių dengimas antklodėmis kartais daro daugiau žalos nei naudos. Jei arklys pripranta prie šilumos, jo natūrali termoreguliacija silpnėja. Antklodės reikalingos tik tam tikromis sąlygomis – seniems, ligotiems ar nukirptiems arkliams.

Vilna ir jos ribos

Avys turi vieną geriausių natūralių apsaugų nuo šalčio – vilną. Tačiau tik tada, kai ji sausa. Šlapia vilna tampa sunki, praranda izoliacines savybes ir gali net sukelti hipotermiją. Todėl avims būtina pastogė nuo lietaus ir šlapio sniego.

Ožkos yra kur kas jautresnės šalčiui nei avys. Jos blogai toleruoja drėgmę ir skersvėjus, todėl žiemą reikalauja daugiau priežiūros ir šiltesnių laikymo sąlygų.

Mažas kūnas, dideli iššūkiai

Naminiai paukščiai – vištos, antys, žąsys, kalakutai – žiemą yra vieni pažeidžiamiausių ūkio gyvūnų. Jų kūno masė palyginti maža, o šilumos nuostoliai dideli, todėl net trumpas nepalankių sąlygų laikotarpis gali turėti rimtų pasekmių. Nors plunksnos sudaro puikią izoliaciją, ji veikia tik tada, kai paukštis yra sausas ir apsaugotas nuo vėjo.

Didžiausias pavojus paukščiams žiemą – drėgmė vištidėje. Net ir esant nedideliam šalčiui, bet tvyrant drėgnam orui, plunksnos praranda savo izoliacines savybes, o paukščiai pradeda sparčiai netekti šilumos. Drėgna patalpa taip pat skatina amoniako kaupimąsi, kuris dirgina kvėpavimo takus, akis ir silpnina bendrą organizmo atsparumą.

Labai svarbu suprasti, kad gera vištidė žiemą neturi būti visiškai sandari. Grynas oras būtinas, tačiau ventiliacija turi būti tokia, kad nekiltų skersvėjų paukščių buvimo zonoje. Dažna klaida – visų angų užsandarinimas bijant šalčio. Tokiu atveju patalpoje kaupiasi drėgmė, kuri paukščiams yra pavojingesnė nei pats šaltis.

Nušalimai paukščiams dažniausiai pažeidžia skiauteres, karunkulas ir kojas. Tai ypač būdinga veislėms su didelėmis skiauterėmis. Pirmieji nušalimo požymiai – pabalusi, vėliau patamsėjanti oda, sumažėjęs aktyvumas. Tokiais atvejais svarbu ne tik pagerinti laikymo sąlygas, bet ir imtis apsauginių priemonių, pavyzdžiui, užtikrinti sausesnį mikroklimatą ir sumažinti šalto oro patekimą naktimis.

Lesalas žiemą turi būti kaloringesnis nei šiltuoju metų laiku. Paukščiai daugiau energijos sunaudoja kūno temperatūrai palaikyti, todėl nepakankamas maitinimas greitai atsiliepia kiaušinių dėjimui, plunksnų būklei ir bendram atsparumui ligoms. Ypač svarbu, kad lesalas būtų sausas, nes sudrėkęs jis ne tik praranda maistinę vertę, bet ir gali tapti pelėsių bei bakterijų šaltiniu.

Vanduo paukščiams žiemą – dar viena dažnai nuvertinama problema. Užšalęs vanduo reiškia, kad gyvūnas negauna pakankamai skysčių, o tai gali sukelti virškinimo ir medžiagų apykaitos sutrikimus. Net trumpalaikis vandens trūkumas gali sukelti stresą, sumažinti kiaušinių dėjimą ir susilpninti organizmą. Todėl girdyklas būtina tikrinti kelis kartus per dieną arba naudoti sprendimus, neleidžiančius vandeniui užšalti.

Ypatingas dėmesys žiemą turėtų būti skiriamas ir paukščių elgesiui. Jei vištos ar kiti paukščiai nuolat glaudžiasi vienas prie kito, vengia judėti arba naktį nenoriai lipa ant laktų, tai aiškus ženklas, kad jiems per šalta arba per drėgna. Tokie signalai visada svarbesni nei termometro rodmenys.

Ką daryti, kad žiema būtų saugi

Svarbiausia – stebėti. Gyvūnai labai aiškiai parodo, kai jiems bloga, tačiau tik tiems, kurie žino, į ką žiūrėti. Sausa aplinka, apsauga nuo vėjo, pakankamas ir kaloringas pašaras, neužšalęs vanduo – pagrindiniai žiemos ramsčiai.

Ne mažiau svarbu suprasti, kad ne visiems gyvūnams reikia šilumos vienodai. Kartais per didelis rūpestis, per šilta patalpa ar per daug drabužių gali būti tokia pat problema kaip ir šaltis.

Žiema kaime visada buvo išbandymas. Gyvūnai šiuo metu priklausomi nuo žmogaus sprendimų. Tinkamai pasirūpinę jais ne tik padedame jiems išgyventi šalčius, bet ir užtikriname, kad pavasarį visi – ir žmonės, ir gyvūnai – pasitiktų stipresni, sveikesni ir pasiruošę naujam gamtos ciklui.

Šaltinis: valstietis.lt, Arvydas Balsys, 2026-02-10

Šaltinis: lrytas.lt, 2026-02-07

Šaltinis: agrobite.lt, 2026-02-10