Rašydama apie užtrūkusių karvių priežiūrą minėjau, kad užtrūkimo laikotarpis nėra tinkamas laikas spręsti karvių įmitimo klausimą. Užtrūkimo metu pagrindinis tikslas yra palaikyti tą pačią kondiciją viso užtrūkimo laikotarpio eigoje.
Įmitimo klausimas mums turi rūpėti viso karvės laktacijos ciklo metu. Tačiau skirtingoje laktacijos fazėje susiduriame su skirtingomis rizikomis. Šiandien noriu truputį dėmesio skirti karvių nutukimo rizikai.
Antroje laktacijos pusėje išmilžis mažėja, riebalų atsargų atsidėjimas kūne spartėja. Šis principas yra normalus, fiziologinis ir sveikas. Tačiau, kaip ir viskas, kas išeina iš normos ribų sukelia problemų. Taigi panagrinėkime, kaip taip nutinka, kad kartais karvės nutunka.
Trumpai aptarsiu keletą priežasčių, tikiuosi kolegos ateityje mane papildys.
Šėrimas. Pradėsiu nuo šėrimo ne dėl to, kad manau, jog jis yra didžiausias karvių nutukimo kaltininkas. Nuo jo pradėjau todėl, kad dažniausiai nutukimo priežasties ieškojimas apsiriboja tik šia sritimi. Taip, nepritaikytas prie karvės poreikių ir produktyvumo potencialo šėrimas veda prie nutukimo. Išsamiai šią sritį išnagrinėti paliksiu šėrimo ekspertams. Čia tik paminėsiu, kad šėrimas svarbus, bet toli gražu ne vienintelis veiksnys.
Sėklinimas. O tiksliau tai nesavalaikis karvės apvaisinimas. Bandos, kur veršiavimosi intervalas svyruoja tarp 365-380 dienų, karvių nutukimas retas svečias. Karvė taip sutverta, kad maždaug kartą per metus vestų veršelį. Nepamirškime, kad gamta karvei laktaciją davė tam, kad ji galėtų maitinti savo palikuonį ir tik vėliau mes sugebėjome pasinaudoti tomis savybėmis ir „pasisavinti” jos pieną savom reikmėm.
Kuo ilgiau tęsiama karvės laktacija, kuo rečiau vyksta veršiavimasis, tuo karvės nutukimo rizika didėja, per ilgai tęsiantis laktacijai, mažėja išmilžis. Karvė juk nesutverta taip, kad maitintų savo telyčaitę iki tol kol ši veršiuosis.
Blogai valdomoje bandoje laktacijos pabaigos grupėje yra labai skirtingų gyvulių. Kai kurios karvės į šią grupę patenka tik porai mėnesių , kitos joje išbūna metus ir ilgiau. Taip atsitinka todėl, kad dalis karvių per vėlai apvaisinamos ir jų veršiavimosi intervalas labai užsitęsia. Tuo pačių visos bandos vidutinė laktacijos diena yra didelė ir ūkis negauna produkcijos tiek, kiek galėtų ir norėtų.
Tačiau šį kartą ne apie tai, grįžkime prie nutukimo priežasčių. Taigi minėtos, per vėlai apvaisintos karvės, ilgą laiką duoda po nedaug pieno, o šėrimą gauna tokį pat kaip jų „grupiokės”, kurios į laktacijos pabaigos grupę atėjo trumpam, nes laiku buvo apvaisintos, po to atitinkamai laiku užtrūko ir perėjo į kitą grupę. Ir galim ginčytis, kas čia svarbiau sėklinimas ar šėrimas? Greičiausia abu.
Bandos netolygumas. Netolygioj bandoj karvių nutukimo riziką valdyti yra sunkiau. Ką turiu galvoje sakydama – netolygi banda? Tai skirtingo produktyvumo potencialo gyvuliai. Taip nutinka, pavyzdžiui, bandoje sukomplektavus skirtingomis sąlygomis užaugintas telyčias. Teko matyti daug tokių bandų, į kurias buvo importuoti gyvuliai. Tai gali būti ir skirtingų veislių gyvuliai vienoje bandoje. Taipogi bandos netolygumą sukuria ir aukščiau aprašytas nesavalaikis apvaisinimas. Priežastys gali būti įvairios, tačiau esmė yra ta, kad esant netolygioje bandoje, vienodomis sąlygomis laikomos ir taip pat šeriamos vienos karvės jaučiasi puikiai, kitos karvės tunka.
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
