Žemės ūkio naujienos: 2026-03-10

Tokia finansinė priemonė padėtų žemdirbiams užtikrinti veiklos tęstinumą ir lengviau prisitaikyti prie sudėtingos ekonominės situacijos.

Ministerija pažymi, kad ieškoma įvairių sprendimų, kurie padėtų sektoriui įveikti kylančius iššūkius ir užtikrintų tvarų jo vystymąsi.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2026-03-09

Strigo pirties kepurių kūrimas

Žerkščių kaimo (Ventos sen., Akmenės r.) ūkininkas M.Sova kartu su žmona Inesa plėtoja mišrų ūkį – užsiima augalininkyste, augina pulką sufolkų veislės avių. Kurį laiką jiems sėkmingai pavyko panaudoti ir avių vilną, kurios susidaro nemenki kiekiai. Sutuoktiniams gimė mintis iš vilnos siūti kepures, skrybėles ir pirštines pirčiai. „Viską darome patys – patys pasiruošiame lekalus, kerpame, siuvame, individualiai dekoruojame. Tai šeimos verslas. Visi darbai – vienoje vietoje“, – pasakojo jie.

Šiam procesui kruopščiai pasiruošė, o produkcija gana greitai išpopuliarėjo, nes Sovos užsiima ir savo gaminių apipavidalinimu – sukuria įdomias, patrauklias, savitas prekes. I.Sovienė dirba individualiai, ant pirčiai pasiūtų vilnonių kepurių išsiuvinėja užrašus. Gali sukurti vardines kepures. Tokie dekoruoti gaminiai turi paklausą ne tik prieš šventes, bet ir kitais metų laikais.

Nors ir jaučia itin didelį susidomėjimą gaminiais ir jų poreikį – žmonės prašo gaminių iš vilnos, kuriuos pamėgo ir pirktų, šiemet prašymų išpildyti jau negali. Ūkininko šeima susidūrė su nenumatytais iššūkiais – nėra kur paruošti žaliavos kepurių siuvimui. Lietuvoje neranda, kas priimtų lietuvišką vilną ir ją iškarštų. Kol turėjo savo regione karšyklą Šiauliuose ir ji teikė karšimo paslaugą, kurį laiką buvo gerai. Vėliau pradėjo paslauga strigti, kol visiškai įmonė užsidarė.

Ieškodamas naujų paslaugos teikėjų, ūkininkas sužinojo, kad aplinkinės vilnos karšyklos arba jau nebedirba, arba neužsiima su visais. Jam aiškino, kad jiems reikia tik švarios vilnos. „Jie patys vilnos neplauna, tad prieš atvežant pats ūkininkas vilną turi išsiplauti. Bet kai pasakai, kad lietuviška vilna, tai iš karto sako: ne, ne, užteršite mūsų įrangą. Ir niekas nenori tuo užsiimti“, – apgailestavo M.Sova.

Dar bandė įvairiais keliais ieškoti lietuviškų avių vilną sutinkančių iškaršti karšyklų Latvijoje ir Lenkijoje, bet norinčių bendradarbiauti kol kas nerado. Tad ieško ir toliau. O kai neturi kur karšti, strigo ir vilnos panaudojimas, kepurių siuvimas, nors avių vilnos ūkyje – užtektinai.

Svarsto ir daugiau idėjų

Akmenės krašto avių augintojui gerą idėją pasiūlė ir mama. Ji rankine mezgimo mašina (staklėmis) galėtų pabandyti iš vilnonių siūlų megzti šiuolaikiškas modernesnes šiltas kojines. Gal ir jos šaltą žiemą turėtų paklausą, kaip ir vilnonės pirties kepurės. Plungės karšykla galėtų suverpti, tačiau jų specializacija – stori senoviniai siūlai, o tokie mezgimui staklėmis netinka. Rado Lenkijoje, bet iš karto sumanymą įgyvendinti nėra taip paprasta.

Sovos savo ūkio sufolkų veislės avis stengdavosi kirpti du kartus per sezoną. Kad vilna tiktų plonų siūlų verpimui, reikėtų avis kirpti rečiau, kad jos užsiaugintų kuo ilgesnius plaukus, o juos nukirpę turėtų kuo ilgesnę vilną. Lenkijoje vilną paruoštų, suverptų plonus siūlus. Jeigu pasiteisintų, išnaudotų mezgimo mašiną (stakles) ir panaudotų dar daugiau ūkio avių vilnos.

Trečius metus sufolkų avis auginanti Sovų šeima sugebėjo užčiuopti ir vilnos panaudojimo būdą.

Pasak ūkio šeimininko, sufolkų avių vilna vidutinio švelnumo, mano, kad kojinėms tikrai būtų tinkama. Be to, ir kojines Sovos galėtų dekoruoti, aplikuoti. Dabar Sovų ūkio avių bandoje auga 20 motininių veislinių avių. Ūkio šeimininkų vizija pildosi – avis kerpa, o vilną nori ir toliau paversti gaminiais.

„Kai pradėjome auginti avis, supratome, kad tai nėra grynai komercinis tikslas. Man labiau gal hobis. Į savo šeimos ūkį ir į gyvulį nežiūriu vien kaip į piniginį vienetą. Norėjosi užpildyti sodybos erdvę, pievoje matyti gyvūnų. Avys kažkuo traukia. Be abejonės, finansai reikalingi. Kai skaičiuojame, kiek patiriame išlaidų, norėtųsi surinkti bent tiek pinigų, kad pats ūkis save išsilaikytų“, – svarstė avių augintojas iš Akmenės rajono.

Suviliojo vilnoniai patalai

Kėdainių krašto ūkininkė Rūta Lukoševičiūtė tikino, jog avių vilnos jokiu būdu negalima išmesti. Moteris sugalvojo siūti šiltas antklodes, pagalves ir antčiužinius. Tačiau verslui įsibėgėjant suprato, kad iš lietuviškos avių vilnos plėtoti šį verslą problematiška – susidarė didelės investicijos.

Avių augintoją R.Lukoševičiūtę avys supa ir sodyboje, ir darbe dideliame ūkyje, todėl jos galvoje nuolat sukasi mintys, kur tvariai panaudoti avių vilną.

„Buvome labai optimistiškai sugalvoję, kad vilną panaudosime patalynei. Pabandę supratome, kad tai – gana sudėtingas uždavinys. Be tarpininkų to padaryti negalime. Iš pradžių mūsų nuvežtą vilną išplovė, ta paslauga kainavo. Pasiuvo vilnos užpildu antklodžių, pagalvių, bet nedidelį kiekį. Viską parsivežę dalį pardavėme. Kai norėjome užsakyti, kad pasiūtų daugiau gaminių, man paaiškino, kad mūsų tarpininkai savo verslą parduoda ir paprašė atvažiuoti pasiimti nepanaudotą vilną. Taip nutiko, kad daugiau jie mums antklodžių ir pagalvių nebesiuvo. Galima sakyti, likome ant ledo“, – trumpą verslo istoriją pasakojo R.Lukoševičiūtė.

Dar ir dabar, anot ūkininkės, antklodžių, pagalvių ir antčiužinių siuvimui skirta žaliava stovi nepanaudota. Pasak Rūtos, nedaug antklodžių ir pagalvių spėjo pasiūti, todėl ir gaminių didelės sklaidos neišvystė. Tačiau vieną svarbų kriterijų Rūta įsidėmėjo – patalus pasiūti gana brangiai kainuoja, o ir ne kiekvienas gali juos nusipirkti, nes viskas natūralu, o tai nėra pigu.

Šiuo metu kiti verslininkai perpirkę teikia tokią pačią paslaugą Anykščiuose. Rūta domėjosi galimybėmis bendradarbiauti su jais. „Dabar pasiūti antklodę vien jų darbas kainuotų 150–180 eurų, o kur dar vilnos paruošimas ir mūsų pačių įnašas. Skaičiavau, kad vienos viengulės antklodės kaina siektų 200–250 eurų, bet ar iš manęs už tiek kas nors ją pirktų?“ – tuo pati abejoja R.Lukoševičiūtė.

Kloja šiltnamiuose

Pati Rūta savame ūkyje augina mišrūnes bei Lietuvos vietines šiurkščiavilnes avis, be to, daug metų dirba samdomą darbą dideliame avių ūkyje, kuriame susidaro labai dideli vilnos kiekiai. Kadangi gaila ją išmesti, Rūtos galvoje nuolat sukasi mintys, kaip vertingą natūralią vilną įvairiau panaudoti – pradedant nuo vilnonių siūlų mezgimui, baigiant vilnos karšiniu – vėlimui.

„Lietuvoje nelabai daug kas mėgsta nešioti vilnonius drabužius, esą jie „kanda“. Be to, iš lietuviškos vilnos gana brangu paruošti siūlus – sumoki daug už paruošimą. Tad sudėtinga bandyti iš to daryti verslą ir parduoti siūlus. Net parduodant už savikainą, siūlų nelabai kas pirks. Juk dabar internete įsivedei, kad tau reikia siūlų, nurodei spalvą ir siūlų storį, tokių ir gausi“, – aplinkybes aiškino ūkininkė.

Vis dažniau vilną ūkininkai panaudoja ir sodybų pastatų apšiltinimui. Anot Rūtos, dar yra visiems prieinami būdai sunaudoti vilną daržininkystėje, gėlininkystėje kaip trąšą arba mulčiavimui. Vis plačiau sodininkai ir miškininkai vilną naudoja medelių apsaugai nuo stirnų. Taip vilna atlieka dar kitokią paskirtį.

„Stengiamasi vis daugiau vilną įterpti į gamtą, negu iš jos kažką naudingo padaryti. Lietuvoje daug daržininkų tiesiog kloja šiltnamiuose vilną vietoje mulčio, deda vilnos į duobes sodinant daigus. Vilna ne tik sulaiko vandenį, bet ir pamaitina augalus azotu, kaliu, fosforu. Susidaro veiksmas ratu“, – gerąja patirtimi dalijosi ūkininkė iš Kėdainių rajono.

Patraukė garbanotos avys

Į savo ūkį įsileidusi Lietuvos vietines šiurkščiavilnes avis, R.Lukoševičiūtė tikisi, kad būtent jų vilnos turės perspektyvą ateityje. Užpernai ūkininkė nusipirko pirmas šiurkščiavilnes avis, jos planuose – šiemet pavasarį vėl jomis papildyti bandą.

Ūkininkės nuomone, šiurkščiavilnių avių vilną lengviau pritaikyti, ji labai gerai veliasi – tinka vėlimams. Be to, atsiranda pavienių žmonių, kurie nori atsigręžti atgal į senovę, į natūralumą – jie nori ne atvežtinių, ne švelniavilnių, o būtent vietinių avių vilnos. Ūkininkę tenkina ir šių avių vilnos spalvų įvairovė – nuo šviesesnės, gražiai pilkos iki natūralios juodos, kurios nė nereikia dažyti.

„Pamačiau gyvai, patiko spalva. Bandysiu su vietinėmis šiurkščiavilnėmis. Norisi genofondą palaikyti, nes jų labai sparčiai mažėja. Jos smulkesnės, lėčiau auga, nelabai kas jų nori, o mane patraukė. Kažkuo užkabino. Gal spalva ir pati vilna jų graži, ypač kada vasarą paauga ir susiraito garbanėlės, bangos. Labai graži pilka sidabrinė spalva“, – gyrė augintines Rūta, iš jų tikėdamasi ir produktyvaus vilnos panaudojimo.

Su avimis – nuo vaikystės

„Avininkystė Lietuvoje dažniausiai vos ne kiekvienam ūkininkui yra kaip hobis. Bet tai gana brangus pomėgis. Jeigu nori turėti gražų gyvulį, reikia daug investuoti. Man dar iš vaikystės likę geri prisiminimai, nes visą laiką augau tarp avių. Vėliau įsidarbinau avininkystės ūkyje. Avys manęs nepaleidžia. Turbūt kraujyje yra tas ryšys – jo neišmuši taip lengvai“, – ką jai pačiai reiškia avininkystė, svarstė R.Lukoševičiūtė.

Ji pasakojo, kad ūkyje, kuriame dirba, auginamos Ile de France veislės avys. Tai stambių avių veislė, kilusi iš Prancūzijos. Auginamos veislei, o dėl greito augimo, puikių mėsinių savybių – ir mėsai. Veislinė banda svyruoja nuo 350 iki 450 avių, o kai mamos apsiėriuoja, kartu su ėriukais bandoje būna daugiau nei 1 tūkst. avių. Šios veislės avis kerpa kartą per sezoną, susidaro didžiuliai vilnos kiekiai.

Asmeniniame ūkyje Rūta be avių augina dar ir alpakas bei borderkolių veislės šunis, kurie gano avis. Šiam atsakingam darbui šunis paruošia dar jaunus.

Spalvingi rankdarbiai

Nedideliais kiekiais vilną perka užsiimantys rankdarbiais. Šiurkšti vilna tinka vėlimui, todėl turi paklausą. Vilną naudoja papuošalų, žaislų gamybai, drabužių ar avalynės kūrimui. Vilnos vėlimo sausuoju būdu su adatėle edukacijos populiarios Kuršėnų etninės kultūros ir tradicinių amatų centre (Šiaulių r.).

Anot šio centro tradicinių amatų veiklos organizatorės Marytės Janulienės, vaikai ateina prisiliesti, pabandyti, susipažinti su vilna bei vėlimo technika. Suaugusieji į vilnos vėlimo edukacijas ateina vedini konkretaus tikslo – pajausti, pamatyti, kaip tai daroma. Jeigu patinka, gal ir patys tęsia šią veiklą savarankiškai. Vaikų grupes atvedusios mokytojos ir pačios mielai prisėda mokytis velti vilną. Joms pačioms tai būna įdomi, praktiška patirtis. Ypač kad edukacijose naudojama spalvota vilna, o spalvos iš karto pakelia nuotaiką.

Ji atkreipė dėmesį, jog centras platesnių galimybių pasakoti apie vilnos apdirbimą ir panaudojimą neturi – karšimu, dažymu, vilnonių audeklų gamyba neužsiima. Kai patys vilnos žaliavos neapdoroja, vilnos iš vietos ūkių neima, nes dar papildomai reikėtų vežti į karšyklą. „Mes vilną perkame internetinėse parduotuvėse. Ji jau būna iššukuota, paruošta darbui ir įvairių spalvų. Vaikams labai smagu su tokia vilna dirbti, nes jiems reikia spalvų“, – teigė organizatorė.

Veltiniai iš mados neišeina

Kitame tradicinių amatų centre Arnetų name, Kėdainių krašto muziejaus padalinyje, iš vilnos kuriamas autentiškas apavas – veltiniai. Čia dirbanti tradicinių amatų meistrė Jūratė Atkočiūnienė veltinių vėlimo amato išmoko iš savo tėčio Antano Bačiliūno, tautinio paveldo produkto gamintojo. Jam 92 metai ir jis dar velia veltinius. Procesas vyksta pirtyje, nes veltiniams nuvelti reikalingas karštas vanduo. Vėlimui naudojama Lietuvoje auginamų avių vilna.

Amatų meistrė savo šeimos veltinių vėlimo patirtį skleidžia ir plačiau. Ji veda vilnos vėlimo edukacinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiesiems bei apsilankantiems turistams iš viso pasaulio. Pastariesiems leidžia prisiliesti prie nukirptos, dar neplautos vilnos, pirminio kedenimo rankinėmis staklytėmis, papasakoja ir gyvai parodo, kaip gimsta natūralios vilnos apavas – veltiniai.

„Ši žiema priminė gyventojams, kad gaminiai iš vilnos dar reikalingi. Žmonės vėl pradėjo ieškoti tikros šilumos, o ne tik gražios etiketės. Kai speigas kandžiojo skruostus, sintetiniai audiniai nebeatrodė tokie patikimi. Natūrali vilna sugrįžo į kasdienybę ne kaip mada, o kaip būtinybė. Vis dažniau girdžiu klausimą „Ar tai tikra vilna?“ Proveržis įvyko ne tik pardavimuose, bet ir mąstyme – ieškoma rankų darbo gaminių, atsiranda pagarba amatui“, – pastebėjo meistrė.

64 metų J.Atkočiūnienę ypač džiugina, kad jaunimas vėl atranda veltinius – ne tik kaip senelių avalynę, bet ir kaip stilingą, sąmoningą pasirinkimą. Veltiniai tampa ne nostalgija, o šiuolaikišku sprendimu. „Ši žiema parodė, kad vilna – ne praeitis, o ateitis, kuri remiasi šaknimis“, – pridūrė ji.

Pasak tradicinių amatų meistrės, Lietuvoje veltiniai turi gilias šaknis, todėl labai svarbu žinoti, kokia vilna ir koks kirpimas geriausiai tinka būtent veltiniams. Vienos patikimiausių vietinių avių veislių veltinių gamybai – Lietuvos juodgalvių ir Romanovo avys, kurių vilna kerpama pavasarį. Per žiemą vilna užauga ilga ir tanki, pluoštas būna stiprus, dar neišdegintas saulės, kai vilnoje mažiau šiaudų ir augalinių priemaišų, nei būna rudenį.

Kai jos teiraujasi, ar tai labai sudėtinga technika, ar įmanoma išmokti velti veltinius, J.Atkočiūnienė atsako trumpai drūtai: „Vėlimas – tai kantrybės ir jautrumo darbas, nes tu jauti vilną, matai, kada ji jau „klauso“. Veltiniai – tai gyva medžiaga, kuri atsiskleidžia tik per prisilietimą.“

Jos pastebėjimu, entuziastų yra daug. Kol vyksta pirminis pasiruošimas vėlimui, visi su dideliu užsidegimu tai daro, prisimindami, kaip seneliai, tėvai ar kaimynai tai darė noriai. Šiam procesui bei pamokoms Jūratė turi erdvę namuose bei tradicinių amatų centre. Meistrei paglosto širdį, kad jos nuveltus veltinius nešioja visų amžiaus grupių žmonės.

„Naujagimiams veliu plonus veltinukus. Anūkams, žvejams, medžiotojams, tiems, kam skauda sąnarius. Veltinius eksponuoju parodose, dalyvauju mugėse, miestų šventėse. Esu subūrusi Kėdainių krašto vėlėjas. Čia šiuolaikinis vėlimas peržengė buitinę ribą“, – apie veltinių panaudojimą realiame gyvenime ir darbų eksponavimą pasakojo J.Atkočiūnienė.

Iš kartos į kartą

Jos ir pačios asmeninis gyvenimas klostėsi taip, kad ištekėjusi su vyru apsigyveno senelių sodyboje Stasiūnų kaime (Kėdainių r.). Anot J.Atkočiūnienės, jai pačiai veltiniai – daugiau nei amatas. „Tai ryšys su tėčiu – rankų atmintis, kuri perduota be knygų, tai tęstinumas, kai kiekvienas gaminys turi istoriją, lietuviškas tvirtumas, kaip ir mūsų žiemos, ir šiluma, kurią gali laikyti rankose. Kiekvienas mano darbas yra tylus pasakojimas apie dar gyvą lietuvišką amatą“, – atviravo veltinių vėlimo meistrė.

Besidomintiems Jūratė papasakoja, kad veltinius velti išmoko iš savo tėvelio A.Bačiliūno, gimusio 1934 m. kovo 11 d., Josvainių seniūnijoje, Degimų kaime, Kėdainių rajone. Jos tėvelis veltinius velia apie 40 metų. Prisimena, kai pirmuosius veltinius tėvelis nuvėlė jos vaikams ir kiek jiems buvo džiaugsmo.

„Gyvenome kaime, mums šis apavas buvo pats patogiausiais ir šilčiausias. Vaikystėje ir aš nešiojau veltinius, bet jie buvo pirktiniai, kieti, nesmagūs. Tada ir pradėjau domėtis, kaip galima nuvelti minkštus veltinius. Iš pradžių buvau tik šio proceso stebėtoja, nes reikėjo auginti vaikus. Jiems paaugus, vis dažniau padėdavau tėveliui – kartu važinėdavome ieškodami tinkamos vėlimui vilnos, kartu ją apdorodavome – išrinkdavome šiukšles, iškarpydavome nešvarumus, rankomis išpešiodavome kiekvieną sruogelę. Kartu veždavome į karšyklą, kur reikėdavo tolygiai ir greitai mėtyti vilną. Namuose mokiausi formuoti reikiamo dydžio veltinius, juos apsiūdavau dygsniais, kad laikytų formą, ir tėvelio prižiūrima veldavau. Laikui bėgant sužinojau įvairių darbo subtilybių, įgijau praktikos ir vėliau dirbau savarankiškai“, – per kiek laiko ji pati tapo šio amato meistre, atgal pažvelgė Jūratė.

Veltiniais prekiaudavo Kėdainių centrinėje turgavietėje Janušavos aikštėje, kur kartą ją užkalbino Kėdainių krašto muziejaus darbuotoja Regina Lukminienė, rinkusi medžiagą apie šio krašto amatininkus. Ji aprašė šį amatą ir pasiūlė sertifikuoti – 2015 metų pavasarį veltiniams suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas, o 2018 metų rudenį J.Atkočiūnienei – Tradicinių amatų meistro pažymėjimas. Šiemet balandžio viduryje sukaks 8 metai, kai J.Atkočiūnienė savo amato paslaptimis dalijasi Kėdainių krašto muziejaus padalinyje. Jau turi ir amato pasekėjų – savo mokinę Melitą, kuri dalyvavo moksleivių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“ su pačios veltais tradiciniais veltiniais.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2026-03-09

Pašarinių miežių (II klasės) kaina nagrinėjamu laikotarpiu sudarė 167,98 EUR/t – tai yra 1,38 proc. daugiau nei prieš savaitę, tačiau 6,81 proc. mažiau nei prieš metus. Tuo tarpu kvietrugių kaina per savaitę sumažėjo 3,05 proc. ir sudarė 166,83 EUR/t, o per metus ji sumažėjo 8,80 proc.

Ryškesnis savaitinis augimas fiksuotas žirnių rinkoje – jų supirkimo kaina padidėjo 4,63 proc. (iki 208,80 EUR/t), tačiau, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, ji buvo net 21,62 proc. mažesnė. Rapsų supirkimo kaina 2026 m. 9 savaitę siekė 488,35 EUR/t – per savaitę ji padidėjo 1,54 proc., tačiau per metus sumažėjo 1,58 proc.

Šaltinis: Agro RINKA, 2026-03-09 Nr. 3 (473)

 Praėjusiais metais Vokietija išliko didžiausia žalio pieno gamintoja ES, supirkdama apie 32,49 mln. t žalio pieno – 0,93 proc. daugiau nei 2024 m. Didelis 2024 m. minėtos žaliavos trūkumas, daugiausia sukeltas mėlynojo liežuvio ligos plitimo, buvo kompensuotas 2025 m. Nors žalio pieno tiekimas per praėjusių metų I pusmetį išliko mažesnis už 2024 m. I pusmetį, tačiau nuo rugpjūčio mėn. minėtos žaliavos supirkimo kiekiai gerokai padidėjo ir toliau stabiliai augo likusią metų dalį. Prancūzija išliko antra pagal dydį žalio pieno gamintoja ES–27 ir joje buvo supirkta apie 24,18 mln. t žalio pieno – 2,0 proc. daugiau nei 2024 m. Nyderlanduose ir Lenkijoje, valstybėse, kurios pagal svarbą užėmė trečią ir ketvirtą vietas tarp svarbiausių žalio pieno gamybos šalių ES, taip pat ženkliai išaugo žalio pieno supirkimas: Nyderlanduose – 1,92 proc. (iki 13,92 mln. t), Lenkijoje – 3,05 proc. (iki 13,79 mln. t).

Šaltinis: Agro RINKA, 2026-03-09 Nr. 3 (473)

„Pavasario pradžia meteorologine, o ne kalendorine prasme laikoma tuomet, kai pastovi vidutinė paros temperatūra peržengia nulį laipsnių ir yra teigiama. Atsižvelgus į dabartines prognozes, pavasario pradžia numatoma kovo pradžioje. Vis dėlto, tai dar nebus tas tikrasis pavasaris, kurio metu prasideda augalų vegetacija“, – sako Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) klimatologas dr. Donatas Valiukas.

Pasak klimatologo, pavasaris šiemet vėluoti neturėtų, o jo pradžia – įprasta šalies klimatui. „Tai, kad turėjome mums jau neįprastai šaltą ir sniegingą žiemą, nors ir prasidėjo ji nuo sausio pradžios, nebus kliūtis laiku ateiti pavasariui. Žinoma, dabartinė šiluma – maloniai nuteikianti. Vis dėlto, dar daug kur turime ir sniego, ir ledo, tad neverta tikėtis, jog su pirmąja šiluma prasidės augalų pokyčiai.“

Tikrasis pavasaris – per Velykas?

Paklaustas, kada verta tikėtis ilgiau trunkančios šilumos, klimatologas teigia: neįmanoma pateikti tikslios orų prognozės kelioms savaitėms į priekį. Anot jo, nors orai stebimi ir prognozuojami su itin modernia įranga, klimato kaita jaukia ilgalaikes prognozes. „Augalų vegetacijai reikalinga bent 5 laipsnius šilumos siekianti pastovi vidutinė paros temperatūra, kurios galbūt galima tikėtis balandžio pradžioje – apie Velykas. Tačiau laiko iki jų turime dar mėnesį, per kurį prognozės gali pastebimai pasikeisti. Be to, tikėtis staigaus atšilimo ar kitokių anomalijų kol kas nereikėtų“, – paaiškina D. Valiukas.

LHMT klimatologas komentuoja, kad pavienėmis dienomis gali pasitaikyti staigesnių pokyčių, kurios bendrųjų tendencijų nepaveiks. Kaip remdamasis kovo 3 d. ilgalaikėmis prognozėmis prognozuoja D. Valiukas, šį mėnesį vyraus maždaug 1,5 laipsnio šiltesni nei įprasta orai. Taip pat tikimasi sulaukti ir mažiau kritulių. „Vis dėlto, sunku prognozuoti tai, kas laukia po kelių savaičių ar net mėnesio. Prognozių modeliai – itin jautrūs ir adaptyvūs, tad ir prognozės keičiasi kasdien.

Todėl geriausias sprendimas – prognozes tikrinti dažniau ir tikrinti, kas tas prognozes pateikia“, – pataria klimatologas. Jis taip pat papildo, kad Lietuvos geografinė padėtis – tikrai specifiška: orai šalį gali paveikti iš visų pusių, o ir veikia jie skirtingai. „Pavyzdžiui, Vakarų, Pietvakarių Lietuvoje, nuo Kybartų iki Kretingos, dėl aukštesnės oro temperatūros pavasario procesai gali prasidėti anksčiau nei Rytų Lietuvoje. Netgi Žemaičių aukštumoje, kuri – vos per keliasdešimt kilometrų nuo pajūrio, galime pastebėti akivaizdžius skirtumus. Todėl svarbu stebėti orų prognozes ne tik visoje šalyje, bet ir konkrečiame regione.“

Tikroji situacija laukuose – dar neaiški

Kaip komentuoja „Linas Agro“ agrotechnologijų plėtros vadovė dr. Gabrielė Pšibišauskienė, kai kur Lietuvos laukai – vis dar po storu sniego sluoksniu, kuris šildo pasėlius. Ji papildo, kad maloni šiluma kovo pradžioje dar labiau didina temperatūrą prie žemės. Vis dėlto, sausio naktimis buvę šalčiai iki -25 ar net -30 laipsnių galėjo pakenkti jautresniems žiemkenčiams, ypač žieminiams rapsams ir miežiams – labiausiai ten, kur sniego danga buvo plona. „Pietų Lietuvos ūkininkai pirmieji pamatė pasėlius iš po sniego dangos: ji buvo plona, tačiau pasėliai – vis dar sukaustyti įšalusioje žemėje.

Tuo metu Centrinėje Lietuvoje atkasus žieminių rapsų, kviečių pasėlius iš po 40 cm storio sniego sluoksnio pastebime: jie yra intensyvios žalios spalvos – lyg būtų išbrinkę nuo drėgmės. Dirva – su minimaliu įšalu, tad augalų šaknys kol kas mirksta šaltame dirvos paviršiaus tirpale. Kol kas sunku pasakyti, kaip greitai ir kokiu būdu ištirps sniegas. Tačiau yra aišku: jei užsitęs ir tirpimas, ir įšalo, kuris užlaiko paviršinius vandenis, pasišalinimas, balandžio pradžioje galime sulaukti papuvusių augalų šaknų, pavasarinio pelėsio pažeidimų ir vietomis išretėjusių pasėlių“, – sako G. Pšibišauskienė.

Paklausta, ko ūkininkams vertėtų imtis tuo atveju, jei pasėliai bus išretėję, ekspertė pataria skirti jiems kur kas daugiau dėmesio. Pasak jos, nusilpusiems augalams reikės daugiau nitratinio azoto – antžeminės dalies augimui, fosforo – šaknyno formavimui, o kalio – maistinių medžiagų išnešiojimui ir osmosinio slėgio palaikymui. „Jei nutiktų taip, kad, atsinaujinus vegetacijai, tektų tręšti išretėjusius pasėlius, paminėtų makroelementų panaudojimas – neišvengiamas. Makroelementinės trąšos – vienas esminių veiksnių atliekant papildomą žieminių javų ir rapsų tręšimą. Be to, jos – nepamainomos vasariniams pasėliams ir pupiniams augalams“, – tvirtina G. Pšibišauskienė.

Planavimas – pagrindinis žingsnis

Agrotechnologijų ekspertė atkreipia dėmesį ir į kitą galimą problemą – įšalo nebuvimą. Pasak jos, ten, kur dirvoje įšalo nėra arba jo sluoksnis – plonas, tirpstančio sniego vanduo pirmiausia išplaus sierą, o tada – azotą. „Todėl laiku atlikti tręšimai turės didžiulį poveikį formuojamam derliaus potencialui. Žinoma, galimas ir sauso pavasario scenarijus, kai sniego vanduo bus vienintelis gausus vandens šaltinis ir esminė priemonė maksimaliai įsisavinti išbertas trąšas. Kaip bebūtų, amonio sulfatas ir amonio salietra sudaro pagrindines agrotechnologinių produktų sąnaudas, o nuo jų išbėrimo laiko, taip pat drėgmės balanso pavasarį priklauso augalų rentabilumas“, – paaiškina Linas Agro atstovė.

Ji pabrėžia, kad bet koks žemės ūkio augalų technologinių procesų vėlavimas formuoja deficitą. „Pasėliams, kurie vienu metu yra veikiami daugelio aplinkos veiksnių, reikalinga papildoma energija ir maistinės medžiagos, taip išlaikant jų derliaus potencialą. Šiuo atveju, trąšos – tiek mikroelementinės, tiek ir kompleksinės, sieros ar azoto – yra pagrindinė priemonė kovoje su deficitu.“ Ekspertė patikslina, jog atsinaujinus vegetacijai, augalai prabunda „alkani“ ir reikalauja kuo greitesnės bei efektyvesnės mitybos. Jos teigimu, tai apima tręšimą tiek per lapus, tiek per šaknis.

“Pasitelkus trąšų produktus, praturtiname dirvos vandens tirpalą, taip pat patenkiname sudėtingus augalų mitybos poreikius per lapus. Pirmiesiems tręšimams patartina rinktis praktiškai išbandytus fosforo, mangano, sieros, azoto, kalio, organinės anglies, polisacharidų, huminių, fulvinių, amino rūgščių, jūros dumblių turinčius produktus. Vėliau, vegetacijai visiškai atsinaujinus, žemės ūkio augalų derliaus potencialą palaikyti padės produktai su cinku, manganu, magniu, siera, geležimi ir kalciu“, – komentuoja Linas Agro agrotechnologijų plėtros vadovė dr. G. Pšibišauskienė.

Šaltinis: delfi.lt, 2026-03-08