Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-05-04

NMA parama, žemės ūkio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-05-04. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Šilalės rajono ūkininkai: reikia dirbti, tada ir turėsi

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas tradiciškai kiekvieną savaitę lanko įvairių rajonų ūkininkus. Išvykose bendraujama ne tik su ūkininkais ir jų šeimos nariais, bet ir savivaldybių specialistais, verslininkais, aptariam jų veikla, aktualiausios žemdirbių ir kaimo gyventojų problemos. Šilalės rajone ministras bendravo su pienininkystės ir augalininkystės ūkių šeimininkais.

Šilalės rajone beveik 80 proc. gyventojų gyvena kaimo vietovėse. Įregistruota beveik 3,8 tūkst. ūkininkų ūkių, daugiausia smulkūs gyvulininkystės ir mišrūs ūkiai. K. Navickas teigė, jog lankantis skirtingų regionų ūkiuose, yra galimybė tiesiogiai iš ūkininkų išgirsti žemės ūkio aktualijas, problemas. „Šilalės rajone daugiausia laikomi galvijai, plėtojami ekologiniai pieno ūkiai.

Tiesa, vieni ūkininkai perspektyvūs ir savo ateitį sieja su kaimu. Kiti, ne paslaptis, laiko ūkius, kad išgyventų šiandien ar net yra nusivylę ir savo ateities nesieja su žemdirbyste, todėl neturi potencialo augti. Su visais aplankytais ūkininkais daug kalbėjome apie perspektyvas, ko reikia, kad ūkiai išliktų, kokia parama reikalinga, kad būtų įgyvendinami modernūs ūkininkavimo metodai. Mūsų užduotis taip parengti ateinančio finansinio laikotarpio paramos sąlygas, kad visus ūkius lydėtų sėkmė“, – sakė ministras K. Navickas.

Ūkį puoselėja su žemaitišku atkaklumu

Paežeris (Upynos seniūnija) nė­ra didelis kaimas, bet jis gyvas ir darnus. Ūkininkų Nijolės ir Česlovo Legačinskų šeimos ūkis išsiskiria ypatinga tvarka. Ferma, talpinanti 80 karvių, pastatyta vienoje kelio pusėje, o kitoje – poilsiui skirta erdvė: išpuoselėtoje sodyboje leidžiamas laikas, kurio lieka po darbų.

Ūkis valdo 150 hektarų, iš jų 40 užsėjama javais. Prieš daugiau kaip 30 metų ūkininkauti pradėję Legačinskai nėra patys stambiausi rajono ūkininkai. Pačių statytoje fermoje įrengta pieno linija, gyvuliai laikomi ant guminių kilimėlių, srutos išvežamos srutovežiu. Ūkininkai yra gavę padėkų už Europos standartus atitinkantį pieno ūkį.

„Kai tinkamai rikiuoji darbus, žemės ūkio verslas nebūna nuostolingas. Pradėję nuo močiutės lūšnelės ir vienos karvės, dabar turime planų dar 200 metų į priekį“, – sakė N. Legačinskienė, išleidusi už vyrų – ūkininkų – jau tris savo dukras. Nuo mažumės kaimiškų darbų nesibodi ir Legačinskų sūnus, kuris ruošiasi pats tapti jaunuoju ūkininku. Apie paramą jauniesiems ūkininkams jie diskutavo ir su žemės ūkio ministru.

Darbštumas atsiperka gausiu derliumi

Respublikinio konkurso „Metų ūkis 2019“ laureatai Ona ir Gediminas Sungailai jau penkiolika metų ūkininkauja Naujojo Obelyno kaime (Upynos seniūnija). Ne vienerius metus sutuoktiniai gyveno Kaune. Mieste pritrūkus veiklos, Sungailai daugiau kaip prieš dešimtmetį iš senelių paveldėtoje žemėje įkūrė augalininkystės ūkį. Ūkininkų darbštumas ir atkaklumas jau seniai atsipirko gausiu derliumi. Visi turimi 30 hektarų „įdarbinti“ – be įprastų javų (speltų, miežių, rugių, avižų), auginamos šilauogės, braškės ir smidrai. O koks augalininkystės ūkis be bičių – jų laiko 10 šeimų. Taip pat auginamas būrys dedeklių vištų.

Daugeliui ūkininkų skundžiantis, jog žemės ūkis yra nuostolingas, Sungailai su tuo sutikti nelinkę. Tik, anot jų, reikia imtis netradicinės šakos. „Ūkį vystome uogininkystės kryptimi, bet dėl įnoringų vasarų ties viena uoga neapsistojome. Jei viena kultūra neuždera, pelno tada duoda kita“, – ministrui pasakojo žingeidūs ir imlūs naujovėms ūkio šeimininkai.

Europos Sąjungos paramą jie gauna tik už plotus, jokia kita pagalba nesinaudojo – ūkį kūrė ir plėtė savo lėšomis. Žemei dirbti, javams kulti, tarpueiliams prižiūrėti ūkininkai turi visą reikalingą techniką. Šilališkiai su ministru kalbėjo ir apie problemas, su kuriomis susiduria ūkininkaudami. Pasak G. Sungailos, ūkyje įdarbinami vietiniai gyventojai. Vasarą, paprastai, darbuotojų reikia daugiau. Ūkininkai domisi galimybėmis įdarbinti užsieniečius.

Įrengtame ceche O. Sungailienė iš speltos miltų gamina makaronus, kepa šakočius. Jų gali įsigyti ne tik vietos, bet ir pajūrio gyventojai bei svečiai. Ūkininkus nustebino, kad ūkį ir šiltnamius apžiūrėjęs ministras nesutiko būti vaišinamas – pats nusipirko šilauogių uogienės, ekologiškų makaronų.

Jaučia atsakomybę prieš žmogų ir gamtą

Ūkininkų Ingos ir Vyganto Jokubaičių šeima save vadina „idėjiniais ekologais“ – ekologinį ūkininkavimą Pajūralio kaime (Kvėdarnos seniūnija) propaguoja jau penkiolika metų. Pienininkystės ūkio pradžia buvo savomis rankomis melžiamos penkios karvutės. Šiandien bandoje – jau 65 karvės.

Jokubaičių ūkiui sustiprėti padėjo ES parama. Šeima dalyvavo visose europinės paramos programose. Jų planuose – ūkio plėtra ir pažangos diegimas. Ūkininkai ministrui papasakojo apie planus plėsti senąją ir statyti naują fermą, robotizuoti melžimo procesą, perdirbti ūkyje gaminamą pieną. Diskutavo ir apie išmokas ekologiniam ūkininkavimui, projektų įgyvendinimo terminų pratęsimą dėl karantino, dalyvavimą trumposiose maisto tiekimo grandinėse.

„Tikime švariu maistu, negalima duoti žmonėms bet ko. Jau daug metų dirbame, kad ūkyje pagamintas pienas būtų sveikas, ekologiškas, aukščiausios kokybės“, – sakė I. Jokubaitienė, besirūpinanti ne tik ūkiu, bet savo laiką skirianti ir aktyviai visuomeninei veiklai. Imli naujovėms ir pritarianti socialinėms akcijoms, Inga paragino savo vyrą nupirkti rožinės agroplėvelės šienainiui rulonuoti. Visa tai – prevencinio projekto „Nedelsk“, raginančio moteris tikrintis krūtis dėl vėžio, dalis. Moterį paskatino ir tai, jog dalis pinigų, surinktų už plėvelę, skiriama krūties vėžio prevencijai.

Dvi ūkininkų kartos sukūrė ateities ūkį

Artūro ir Raimondos Dambrauskų ūkis glaudžiai susijęs su tame pačiame Žadeikių kaime ūkininkaujančių tėvų ekologiniu pieno ūkiu. Dambrauskų pieno ūkis – vienas didžiausių Šilalės rajone. Fermoje laikoma 400 gyvulių, iš jų – maždaug 130 melžiamų karvių, žmones pavaduoja trys robotai. Robotizuota šėrimo sistema – nepakeičiama ūkininkų pagalbininkė: pati sumaišo pašarus pagal parengtus kelis racionus, pati išdalija juos karvėms 12 kartų per dieną. Taip sutaupoma maždaug trečdalis pašarų ir didelis kiekis kuro.

„Šiuolaikiškam ūkiui visiškai tinka posakis, jog vadovauti galima ir neišėjus iš namų, – kas vyksta tvarte, galima pažiūrėti įsijungus telefoną ar kompiuterį, o darbus padaro robotai. Manau, jog netolimoje ateityje taip dirbs daugelis ūkių – ūkininkams jau dabar reikia apie tai galvoti, o mes turime atkreipti dėmesį rengdami ateinančio laikotarpio žemės ūkio finansavimo prioritetus“, – po apsilankymo Žadeikiuose sakė ministras.

Mišrūs ūkiai turi ateitį

Visai greta Laukuvos, Vabalų kaime, ekologinį pieno ūkį puoselėja ir Kairių šeima. Prieš keletą metų jaunieji ūkininkai Daiva ir Ernestas net buvo tapę konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojais. O ūkininkauti E. Kairys pradėjo prieš gerą dešimtmetį. Pirmuosius trejus metus dirbo kartu su tėvais, paskui pradėjo kurti savo šeimos ūkį. Gavęs paramą jaunajam ūkininkui įsikurti, augino telyčias, mėsinius galvijus – ūkis plėtėsi ir pasirinko pienininkystę.

Pasikalbėjęs su ekologinio ūkio savininkais apie akcizais neįmokestintų degalų poreikį, žemės ūkio ministras pripažino, jog verta dėmesio pastaba, kad ekologiniams ūkiams, ypač laikantiems gyvulius ir auginantiems jiems pašarus, normas reikia diferencijuoti, nes ekologiniuose ūkiuose degalų poreikis didesnis.

„Mes tikrai už tai, kad žmonės laikytų gyvulius, ir surasim tam paramos. Ekologiniai ir mišrūs ūkiai turi ateitį. Ką šiandien pamačiau, tikrai įkvepia. Kad jauni žmonės nenusiviltų ir nebėgtų iš kaimo, turime galvoti, kokios būsimojo finansinio laikotarpio pagalbos priemonės jiems būtų labiausiai reikalingos“, – teigė ministras K. Navickas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-05-03

Ieškoma būdų palengvinti sezoninių darbuotojų iš užsienio įdarbinimą

Žemės ūkyje prasidėjęs darbymetis neretam ūkininkui ar žemės ūkio įmonei kelia galvos skausmą – trūksta darbuotojų, norinčių ir galinčių dirbti. Neretai ūkininkui rasti vietinių ar Užimtumo tarnyboje užsiregistravusių kvalifikuotų darbuotojų yra sudėtinga, todėl jų dairomasi užsienyje.

Tačiau čia ir susiduriama su keblumais dėl, kaip teigia žemdirbiai, ilgai trunkančių ir sudėtingų procedūrų. Žemės ūkio ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, jai pavaldžia Užimtumo tarnyba bei socialiniais partneriais ieško, kaip spręsti šią problemą.

Sutarta, kad sodininkai parinks ūkininkus, bendroves, kurie nori įdarbinti užsieniečius ir kartu su Užimtumo tarnyba išbandys visą darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimo kelią, nustatant poreikius koreguoti šią tvarką. Taip, anot žemės ūkio ministro patarėjo Daivaro Rybakovo, bus efektyviau išaiškinti įdarbinimo tvarkos sunkumai. Juos nustačius, esant poreikiui, bus galima keisti dabar galiojančią tvarką.

„Girdime tiek ūkininkų, tiek žemės ūkio asociacijų skundus dėl painios sezoninių darbuotojų iš užsienio įdarbinimo tvarkos. Kartu ieškome būdų, kaip palengvinti tokių asmenų įdarbinimo tvarką, juk darbai negali sustoti dėl darbuotojų stygiaus – uogos nelauks, kol bus nuskintos, o daržai patys neišsiravės“, – teigia patarėjas D. Rybakovas.

Su darbuotojų trūkumu susiduria dažnas ūkininkas

„Pramoninių uogynų augintojų asociacijos“ pirmininkas Adolfas Jasinevičius, turintis juodųjų serbentų ūkį, neslepia susiduriantis su darbuotojų trūkumu.

„Sezoninių darbuotojų išties labai trūksta ir su tuo susiduria ne tik mano ūkis. Pavasarį, kai ateina laikas sodinti, vėliau – prižiūrėti uogynus, skinti derlių, nepavyksta prisikviesti dirbti vietinių žmonių. Ne paslaptis, kad nemaža jų dalis nenori dirbti ir mieliau registruojasi Užimtumo tarnyboje bedarbiais. Sunkiai prisiviliojame juos net pakeldami atlygį. Būna, kad kai kuriems darbams siūlome į rankas už dienos darbą iki 40 eurų – deja, daugelio ir tai nemotyvuoja. Todėl sezoniniai darbuotojai iš kitų šalių, kurie pasirengę čia atvykti ir darbuotis, išties labai padėtų. Pats galėčiau savo ūkyje apgyvendinti 5–10 darbuotojų iš užsienio, tačiau kol kas įdarbinimo procedūros nuo to atbaido“, – sako A. Jasinevičius.

Anot jo, „Pramoninių uogynų augintojų asociacijos“ nariai galėtų ir norėtų įdarbinti apie 150 sezoninių darbuotojų iš užsienio. Asociacijos pirmininkas neabejoja, kad palengvinus tokių darbuotojų įdarbinimo Lietuvoje reikalavimus, naudą pajustų tiek ūkininkai, tiek valstybė.

Situaciją keistų lankstesnė įdarbinimo tvarka

Sezoninių darbuotojų – tiek nekvalifikuotų, tiek kvalifikuotų, anot Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkės Daivos Šateikienės, daržininkystės ir sodininkystės sektoriuose trūksta įvairiems sėjos, sodinimo darbams pavasarį ir derliaus nuėmimui rudenį. Trūksta ir kvalifikuotų mechanizatorių. „Ūkiuose dirbama nauja, išmania ir labai brangia technika, todėl mechanizatorius turi labai daug sugebėti ir išmanyti. Tikrai ne bet kam gali patikėti valdyti tokią techniką“, – teigia D. Šateikienė. Lankstesni įstatymai ir nuostatos, jos teigimu, padėtų išspręsti trūkstamų darbuotojų problemą.

„Manau, kad prie problemos sprendimo prisidėtų ir teigiamas požiūris į ūkininką kaip į darbdavį. Kiekvienas darbdavys gerą, norintį dirbti darbuotoją saugo ir globoja, jam visokeriopai padeda, remia ir jį, ir jo šeimą. Turėtų būti formuojamas teigiamas požiūris į ūkininką. Mes dažnai net nesusimąstome, kad viską, ką mes valgome, viską, kuo rengiamės, ką avime, užaugino ūkininkaujantis, mylintis savo darbą ir žemę ūkininkas. Jei ne ūkininkai, tai visi mes vaikščiotume alkani, nuogi ir basi“, – apie būtinybę formuoti teigiamą ūkininkų įvaizdį kalba D. Šateikienė.

Sezoninio darbuotojo įdarbinimo tvarka

Leidimus dirbti sezoninį darbą užsieniečiams išduoda Užimtumo tarnyba. Norint įdarbinti užsienietį, nereikalaujama, kad jis turėtų kvalifikaciją ar darbo patirties, tačiau šis darbas turi būti įtrauktas į oficialiai patvirtintą Sezoninių darbų sąrašą.

Užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal sutartį su darbdaviu, leidimas išduodamas, jeigu Lietuvoje nėra tinkamo darbuotojo dirbti šį sezoninį darbą. Darbdaviui prašyme tereikia nurodyti užsieniečio duomenis ir kur jis gyvens. Gyvenamasis plotas turi būti ne mažesnis kaip 7 kv. m. Tai, kad šis plotas yra gyvenamosios paskirties patalpose, įrodo atitinkamas įrašas Nekilnojamojo turto registre.

Jei sudaroma gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nuomos mokestis leidimo dirbti galiojimo laikotarpiu turi būti ne didesnis negu 30 proc. užsieniečio darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius ir valstybinio socialinio draudimo įmokas). Gyvenamosios patalpos nuomos (arba panaudos) sutartis privalo būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo dirbti galiojimo laikotarpiui. Jei pateikiamas fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimas suteikti užsieniečiui tinkamą gyvenamąją patalpą, kartu pateikiamas dokumentas, įrodantis, kad asmuo yra nurodytos gyvenamosios patalpos savininkas arba bendraturtis.

Darbdavių pateikti dokumentai yra išnagrinėjami ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo jų gavimo dienos. Jeigu dokumentų nereikia tikslinti ar papildyti, dažniausiai jie išnagrinėjami per 3-4 darbo dienas.

Leidimas dirbti sezoninį darbą išduodamas iki 6 mėnesių per 12 mėnesių laikotarpį, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvą dienos. Leidimo dirbti sezoninį darbą galiojimas iki 6 mėnesių gali sudaryti vieną nepertraukiamą laikotarpį arba kelis trumpesnius laikotarpius, kurių bendra trukmė negali viršyti nustatyto 6 mėnesių per 12 mėnesių laikotarpio.

Prašymai dėl leidimo dirbti sezoninį darbą Užimtumo tarnybai gali būti pateikti tą pačią darbo dieną, kai užregistruojama laisva darbo vieta (laisvos darbo vietos skelbimui nėra taikomas 5 d. d. registracijos terminas).

Dokumentus darbdavys pagal tą patį laisvos darbo vietos skelbimą gali teikti Užimtumo tarnybai dar 1 mėnesį po to, kai baigia galioti užregistruotos laisvos darbo vietos skelbimas (jei į nurodytą laisvą darbo vietą dar reikalingi darbuotojai).

Užsienietis, kuriam buvo išduotas leidimas dirbti sezoninį darbą ne ilgesniam kaip 90 kalendorinių dienų laikotarpiui, turi gauti Šengeno vizą, kai jam netaikomas bevizis režimas. Jei leidimas išduotas ilgesniam kaip 90 kalendorinių dienų laikotarpiui, užsienietis turi gauti nacionalinę vizą.

Profesijų, kurių darbuotojų trūksta, įdarbinimas paprastesnis

Darbdaviui nereikia kreiptis į Užimtumo tarnybą gauti leidimą dirbti užsieniečiui, jei jo turima profesija yra įtraukta į Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą ir nėra išnaudota nustatyta kvota.

Į profesijų, kurias turintys žmonės iš trečiųjų šalių gali atvažiuoti dirbti supaprastinta tvarka, sąrašą įtrauktas ir žemės ūkis. Šiame sąraše 2021 metams nurodytos 96 profesijos. Iš jų 3 priklauso žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriui: kvalifikuotas miškų ūkio darbininkas, mechanizatorius ir miško sodintojas. Užimtumo tarnybos duomenimis, šiems metams nustatyta kvota leis įdarbinti 32200 užsieniečių, kurių profesija įtraukta į Lietuvoje trūkstamų profesijų darbuotojų sąrašą. Iš jų 2000 – žemės ūkyje.

Tačiau šis sąrašas neatitinka žemės ūkio sektorių poreikio, todėl artimiausiu metu Žemės ūkio ministerija kartu su socialiniais partneriais parengs ir pateiks Užimtumo tarnybai svarstyti profesijų, kurioms reikia kvalifikuotos darbo jėgos, sąrašą.

Karantino metu – išimtys

Karantino metu žemės ūkyje norintiems dirbti asmenims, gavusiems Užimtumo tarnybos leidimą, gali būti suteiktas žemės ūkio ministro leidimas išimties tvarka atvykti į Lietuvą.

Tokiu atveju darbdaviai teikia motyvuotus prašymus Žemės ūkio ministerijai.

Darbdavys įpareigojamas užtikrinti, jog atvykstantys į šalį asmenys laikytųsi nustatytų saugos reikalavimų, susijusių su COVID-19.

Kur kreiptis?

Užimtumo tarnybos darbuotojų kontaktai konsultacijoms dėl leidimo dirbti sezoninį darbą trečiųjų šalių piliečiams išdavimo:

info@uzt.lt, tel. 1883/(+370) 5 2500883 (bendrasis konsultacijų centras);
rita.pivoriene@uzt.lt, tel.(+370) 5 2594408 (Vilniuje);
danguole.galiniene@uzt.lt, tel. (+370) 37 409883 (Kaune);
rima.ambrozaite@uzt.lt, tel. (+370) 46 420009 (Klaipėdoje);
jolanta.bagdonaviciene@uzt.lt, tel. (+370) 41 502813 (Šiauliuose);
alvyda.jakaityte@uzt.lt, tel. (+370) 45 582805 (Panevėžyje).

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-05-03

Padvigubėję pirmos registracijos skaičiai rodo technikos rinkos atsigavimą

Palyginti su praėjusių metų pirmu ketvirčiu, tuo pačiu šių metų laikotarpiu įregistruota beveik dvigubai daugiau žemės ūkio technikos. Per sausį, vasarį ir kovą pirmą kartą Lietuvoje įregistruota daugiau nei praėjusiais metais ne tik naudotų, bet ir naujų žemės ūkio mašinų.

Pagal Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų bei jų priekabų registro viešai prieinamus suvestinius duomenis, 2021 m. pirmąjį ketvirtį iš viso pirmą kartą Lietuvoje įregistruotas 601 ratinis traktorius, o tai yra 68,7 proc. daugiau negu tuo pačiu 2020 m. laikotarpiu. Iš visų įregistruotų traktorių 148 – 2020–2021 m. gamybos, tai yra galimai nauji (51,4 proc. daugiau nei pernai).

Praėjusių 2020 m. pirmąjį ketvirtį atitinkamai pirmą kartą buvo įregistruota iš viso 413 traktorių, o iš jų galimai nauji – tik 76. Daugiausia naudotų ir galimai naujų traktorių tiek šiemet, tiek pernai įregistruota kovą – iš viso 304 ir 98 galimai nauji (pernai atitinkamai 154 ir 32). Lyderio pozicijų neužleido „John Deere“ – pirmąjį šių metų ketvirtį įregistruota iš viso 133 šio gamintojo traktoriai, tarp jų galimai nauji 37 (pernai atitinkamai 67 ir 14). Šio gamintojo traktoriai 2021 m. pirmąjį ketvirtį užėmė 22,1 proc. rinkos.

Antroje vietoje – „Yanmar“ su 119 traktorių, tarp kurių nė vieno galimai naujo. Šio gamintojo traktoriai užėmė 19,8 proc. rinkos. Trečioje vietoje „Case IH“ su 68 traktoriais ir 11,3 proc. rinkos. Ketvirti pagal pirmą registraciją – „Belarus / MTZ“ su 64 (10,6 proc.), penkti – „Massey Ferguson“ su 53 traktoriais (8,8 proc.).

Vertinant pagal 2020–2021 m. gamybos pirmą kartą įregistruotų traktorių skaičius, daugiausia įregistruotų traktorių gamintojų penketukas būtų toks: „John Deere“ (37), „Case IH“ ir „Claas“ (abu po 20), „New Holland“ ir „Valtra“ (abu po 15), „Massey Ferguson“ (13) ir „Belarus / MTZ“ (11).

Javų kombainų šių metų pirmąjį ketvirtį taip pat įregistruota daugiau nei tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu: šiemet pirmą kartą įregistruoti 74 kombainai, tarp kurių 11 galimai naujų, pernai atitinkamai 67 ir 4 javų derliaus dorojimo mašinos. Didžiąją dalį rinkos – net 48,6 proc. – užėmė „Claas“ kombainai: per pirmąjį ketvirtį pirmą kartą įregistruotos 36 šio gamintojo mašinos, tarp kurių nė vienos nebuvo 2020–2021 m. gamybos.

Antroje vietoje pagal rinkos dalį (20,3 proc.) – „Massey Ferguson“ su 15 kombainų, trečioje (12,2 proc.) – „New Holland“ su 9 javų derliaus dorojimo mašinomis. Tarp 11 šių metų pirmąjį ketvirtį įregistruotų galimai naujų kombainų po 4 „Rostselmash“ ir „Massey Ferguson“ ir 3 „New Holland“.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-05-04

Grūdų ir rapsų kainos viršijo bet kokius lūkesčius, o kas toliau?

Pastarosiomis savaitėmis grūdų kainos pasiekė žemdirbių seniai svajotus skaičius: kviečiais biržoje prekiaujama po 250 eurų, rapsais – po 500 eurų už toną. Ar tokie skaičiai rodo, kad grūdų augintojai už šiųmetį derlių gali tikėtis didesnio pelno?

Paryžiaus MATIF biržoje ateities sandoriai kviečiams sudarinėjami po 230 Eur/t, o pernykščio derliaus grūdai biržose dabar pardavinėjami net ir po 250-260 Eur/t. Tokių kainų biržoje nebūta nuo 2013 m., kai dėl prasto derliaus buvo užfiksuotos vienos aukščiausių grūdų kainų istorijoje. Kelerių metų kviečių kainų rekordai stebimi ir Čikagos biržoje.

Naujo derliaus rapsų kaina rugpjūčio sandoriams Paryžiaus biržoje priartėjo prie 500 Eur/t. O už seno derliaus rapsus biržoje (gegužės sandoriai) buvo siūloma ir 600-680 Eur/t. Tokios rapsų kainos niekas nebepamena! Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu metu, rapsų kaina, kuri buvo apie 360 Eur/t, biržoje beveik padvigubėjo! Tokių skaičių žemdirbiai nematė jau daugybę metų.

Kas darosi grūdų rinkoje? „Iš tiesų grūdų ir rapsų kainos pasaulinėse biržose šiuo metu ženkliai padidėjusios. Ypač tai jaučiama Čikagos biržoje, kurioje grūdinių kultūrų kainos yra pasiekusios rekordines aukštumas. Tiesa, toks pakilimas jau antras per kelis pastaruosius mėnesius – padidėjusios grūdų ir rapsų kainos biržose buvo fiksuojamos ir žiemos pradžioje“, – pastebi Karolis Šimas, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA) prezidentas, UAB „Agrokoncerno grūdai“ direktorius.

Jo nuomone, tokio kainų kilimo priežastys, galima sakyti, tradicinės, t.y. jautrios reakcijos į bet kokią informaciją apie orų sąlygas, galinčias turėti įtaką grūdų derliui. Tad kainos gali padidėti (ir padidėja), pasklidus informacijai apie numatomas sausras, liūtis ir panašias nepalankias meteorologines sąlygas.

„Dažnu atveju tos reakcijos įvyksta būtent pavasarį bei vasarą ir būna perdėtos, o sukelta panika – nepagrįsta. Šiuo metu kukurūzų ir sojos kainos padidėjusios atsižvelgiant į tai, kad Brazilijoje, Argentinoje ir JAV vietovėse, kuriose auginamos minėtos grūdinės kultūros, iškrito mažesnis nei įprastai kritulių kiekis“, – teigia K. Šimas, portalui manoūkis.lt komentuodamas situaciją grūdų rinkose. Jis atkreipia dėmesį, jog grūdų kainos kyla jau kelis metus iš eilės ir bent jau kol kas nėra prielaidų nerimauti, kad aukštas kainų ciklas ženkliai kristų, lyginant su buvusiu žemų kainų ciklu 2015-2018 metais.

Lietuvos rinkoje grūdai taip sparčiai nebrangsta

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas portalui manoūkis.lt sako, kad netgi tokios aukštos grūdų ar rapsų kainos negarantuoja augintojams atitinkamai išaugsiančio būsimo pelno už derlių. Pernykščio derliaus grūdų ir rapsų, pasak A. Macijausko, ūkiai praktiškai jau nebeturi arba jo yra nedideli kiekiai. O tie, pas kuriuose jo dar buvo, tai turėjo gerą progą realizuoti.

„Ūkininko pajamas lemia ne tiek kainų svyravimai, bet pirmiausiai derlius. Jeigu bus geras derlius, tai, be abejo, bus galima pasinaudoti iš aukštomis kainomis. Jeigu derliaus nebus, tai kainos, kad ir pačios aukščiausios, ūkininko nedžiugintų. Bet, be abejonės, aukštesnės kainos yra geriau negu žemos“, – sako A. Macijauskas. Tiesa, pasak jo, išankstinėmis sutartimis viso būsimo derliaus augintojai nepardavinėja, nes būtų per didelė rizika. O dalį derliaus parduoti pagal išankstines sutartis Asociacija savo nariams netgi rekomenduoja.

Ir dabartinės pakilusios kainos, pasak A. Macijausko, tikrai paskatino ūkininkus tokias sutartis sudaryti. „Tačiau tai nereiškia, kad mūsų šalies grūdų augintojai gaus tokias kainas, kokios yra tarptautinėse biržose. Lietuvos rinkoje grūdai taip sparčiai nebrangsta. Lietuva yra eksportuojanti šalis, grūdų suvartojimas vidaus rinkoje, palyginti su užauginamu derliumi, mažas.

Grūdų eksportu užsiima ribotas skaičius įmonių. Jos, pasinaudodamos proga, blogina taip vadinamąsias kainų formules. Kuo ten aukštesnės kainos, tuo Lietuvos rinkoje dirbantys supirkėjai pirkimo-pardavimo sutartyse siūlo prastesnes kainų formules. Nereikia galvoti, kad mūsų ūkininkai gauna tokias kainas, kokios matomos tarptautinių biržų suvestinėse“, – pastebi A. Macijauskas.

Dirbtiniai pinigų srautai skatina infliaciją

Kita vertus, šio sezono aukštesnės grūdų ar rapsų kainos savaime negarantuoja, kad atitinkamai išaugs augintojų pelnas ir dėl labai pabrangusių trąšų. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulio rinkose stebimas ne tik trąšų, bet ir kitų žaliavinių prekių brangimas. „Grūdų ir rapsų, kai ir kitų žaliavinių prekių kainų augimą, manome, lemia tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje prasidėjusi infliacija. Visas Vakarų pasaulis dėl pandemijos baimindamiesi nuosmukio ėmė skatinti savo ekonomikas dirbtinai įliedamas į jas didžiulius pinigų kiekius.

Dėl to brangsta ne tik grūdai, bet ir trąšos, mediena, statybinės medžiagos, nekilnojamasis turtas. Lėšos, metamos į ekonomiką, nebūtinai reiškia didesnę gamybą. Juk ūkiai negali staiga užauginti daugiau grūdų, miškininkai negali užauginti daugiau medžių ar kalnakasiai negali prikasti daugiau rūdos vien dėl to, kad į rinką įlieta daugiau pinigų. Išteklių yra tiek, kiek yra. O papildomi pinigai skatina tų išteklių brangimą“, – samprotauja A. Macijauskas.

Pandemija paaštrino situaciją

Šią mintį pratęsia ir K. Šimas. Anot jo, pasaulinė COVID-19 pandemija situaciją grūdų rinkoje, kuri visada yra jautri, dar labiau paaštrino. Atitinkamai ženkliai padidėjo investicijos į žaliavas – grūdų rinka sulaukė rekordinių fondų investicijų. „Taigi, manytina, jog didžiulių pinigų srautų nukreipimas į grūdų rinką yra nulemtas nerimo dėl pandemijos sukeltos neigiamos įtakos šalių ekonomikoms, kuomet investicijos į žaliavas biržos žaidėjams atrodo saugesnės ir patikimesnės.

Savo ruožtu sezono grūdų rinkoje pabaigoje, t.y. pastaruoju metu, pasaulio biržose grūdų prekybininkai, ūkininkai veikia gana pasyviai ir nebesudaro reikiamos atsvaros fondams“, – sako K. Šimas. Jo nuomone, tikėtina, jog kainų svyravimai pasaulio biržose stabilizuosis prasidėjus javapjūtei. „Kaip minėjau, itin spartus kainų kilimas pavasarį ir vasaros pradžioje yra dažnas reiškinys, ypač – prieš užsidarant MATIF biržos ateities sandoriams, kuomet likus maždaug mėnesiui iki sandorių uždarymo datos grūdų likvidumas mažėja ir tai lemia ženklius kainų svyravimus.

Todėl to laikotarpio kainos finansų rinkose (kaip MATIF) tampa techniškomis, o ne realiomis, kadangi iš tiesų sandoriai tokiomis kainomis tiesiog nevyksta su fiziniais grūdų pardavimai vietinėse ar eksporto rinkose. Fizinių rinkų žaidėjai (importuotojai) laukia kainų stabilizavimosi ir tai dažniausiai įvyksta pradėjus naujo grūdų derliaus nuėmimą“, – teigia K. Šimas.

Kainos svyruoja visuomet

Kokią įtaką padidėjusios kainos daro Lietuvos grūdų supirkėjams bei eksportuotojams? K. Šimas pirmiausia pabrėžia, jog tokių procesų suvaldymas reikalauja profesionalumo. „Tik atitinkamos žinios, patirtis ir dažnai greita reakcija leidžia suvaldyti tokius procesus, kuomet grūdų kainos pasaulio biržose „šoka pasiutpolkę“, nors realiai pirkėjo fiziniams grūdams surasti negali.

Tačiau prasidėjus javapjūtei stabilizuojasi ir kainos grūdų biržose, kurios nusistovi atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią situaciją, t.y. realiai gaunamą grūdų derlių“, – komentuoja K. Šimas. Pasak jo, pateikti tikslesnes prognozes ateičiai yra sudėtinga, kadangi iki javapjūtės dar daug laiko, atitinkamai tiek orų sąlygos, tiek COVID-19 pandemijos sukelti reiškiniai gali įtakoti būsimas grūdų kainas.

Kainos biržose ne tik stipriai kyla, bet ir smarkiai krenta, kadangi joms itin padidėjus pirkėjai iš rinkos pasitraukia ir laukia stabilizavimosi, kuris dažniausiai reiškia kainų sumažėjimą. Todėl, pasak LGPPA prezidento K. Šimo, būtina vertinti visas rizikas ir jas tinkamai bei atsakingai paskirstyti.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-05-03

Tvaraus ūkininkavimo principai: rūpestis žeme svarbus nuo mažumės

Šiuo metu visame pasaulyje gyvena apytikriai 7,8 milijardo žmonių ir ji vis tik didėja dėl gyvenimo kokybės gerėjimo, medicininių žinių tobulėjimo. Ateityje taip pat žmonijos skaičius augs, o didžiausias iššūkis mokslininkams – rasti būdus, kaip žemės gyventojai galėtų prasimaitinti. VDU Žemės ūkio akademijos docentas dr. Vytautas Liakas įsitikinęs, kad tai padaryti ateityje galėsime tik tuomet, jei visi ūkininkai atsigręš į tvarų ūkininkavimą.

Šiuolaikiniai ūkininkai tik dabar susipažįsta su tvaraus ūkininkavimo pradžiamoksliu, nors tvarumo sąvoka paminėta 1987 metais. Tikimasi, kad pilnai šiuos tikslus įgyvendins auganti karta, bet tėvų ir pedagogų iššūkis yra juos supažindinti apie tai nuo mažumės. „Tvarus ūkininkavimas yra itin svarbus žmonių populiacijos aprūpinimui saugiais maisto produktais ir gyvenimo kokybei apskritai“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo V.Liakas.

Tvaraus ūkininkavimo principai yra ne tik apie sveikų produktų tiekimą žmonėms, bet dar pasirūpinimą kuo mažesne žala aplinkai, ypač tuo, kur ir prasideda daugelio kelias – žeme. Dirvožemis nėra tik išteklius, kurį galime naudoti išgaunant kiek tik įmanoma daugiau naudos sau, bet ir šaltinis, kuriuo turime puoselėti, kad ateities kartos turėtų galimybę juo naudotis.

„Daugelio nuomone, ūkininkai atlieka svarbiausią darbą žemėje. Patiekti sveiką maistą ant stalo – rimtas iššūkis šiais sudėtingais laikais visame pasaulyje, ypač atsižvelgiant į sparčiai augantį gyventojų skaičių ir kintantį klimatą. Ūkininkai yra pagrindiniai žemės tvarkytojai, kurie daugybę metų prisideda prie žemės ūkio tvarumo“, – teigia VDU docentas.

Svarbiausia – dirvožemis

Dirvožemis vystėsi tūkstančius metų, o atsiradus trąšoms, įvairioms mašinoms, jis tapo naudojamas kuo efektyviau, neįvertinant, kas bus po dešimties ar penkiasdešimties metų.„Svarbiausia – dirvožemio būklė. Dabar galime surinkti daugybę skaitmeninių duomenų apie dirvožemio bei augalų būklę, bet nei viename kompiuteryje nerasite klavišo, kurį paspaudus pasikeis dirvožemio savybės. Organinių medžiagų dirvožemyje mažėjimas, augalams reikalingų maisto medžiagų prieinamumas bei dirvožemių suslėgimas ateityje gali turėti esminės įtakos dirvožemių derlumui ir tvarumui.

Tik turint nepriekaištingai funkcionuojantį dirvožemį pasiteisins visos kitos technologijos“, – įsitikinęs VDU ŽŪA docentas. Kartais žmonės vadinami dvikojais naikintojais, tad siekiant tikrai jais netapti – būtina užtikrinti tvaraus ūkininkavimo principus. Dirvožemis yra išgyvenimo terpė milijonams įvairių mikroorganizmų bei smulkiai mikroflorai, kurie yra ypatingai svarbūs augantiems javams, vaisiams ar daržovėms. Nualinus dirvožemį, jis taps tuščia, nieko naudingo neduodanti terpė.

„Didelės įtakos turi žemės dirbimas, todėl reikėtų atsisakyti agresyvaus dirbimo ir kaip galima labiau intensyviau naudoti biologines dirvožemio derlingumo palaikymo priemones. Tai galėtų būti ilgalaikis biologinių preparatų, augalinių liekanų ir žaliosios trąšos naudojimas, žemę dirbti reikėtų mažesniu intensyvumu ir sėti į neįdirbtą dirvą“, – pataria specialistas.

Gelbės tik tvarus ūkininkavimas

Atstačius dirvožemį jis pats augalus aprūpintu maistingomis medžiagomis, apsaugotų nuo kenkėjų ir ligų nesikišant žmogui su agresyviomis priemonėmis, kaip pesticidai ar trąšos. Pasak dr. V.Liako, ekspertų nuomone, norint išmaitinti 9,73 mlrd. gyventojų iki 2050 m., ūkininkai turės pagaminti tiek maisto, kiek jo buvo suvartota per visą žmonijos istoriją. Dėl to jiems prireiks 50 proc. padidinti žemės ūkio produktyvumą, o be tvaraus ūkininkavimo, tai praktiškai neįmanoma.

„Norint išspręsti šias problemas, ūkininkavimas turi sparčiai persitvarkyti, kad būtų atrasta tinkama pusiausvyra siekiant ne tik didesnio, bet ir kokybiškesnio derliaus visuomenės pripažintais vertingais būdais, kurie tausoja žemę ir padeda ūkininkams vystyti savo verslą. Žemdirbiams tvarumas reiškia pusiausvyrą prisidedant prie pagrindinių visuomenės poreikių tenkinimų ir ekonomiškai efektyvaus ūkininkavimo kintančio klimato sąlygomis bei nedarant žalos aplinkai“, – pabrėžia dr. V.Liakas.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-05-01

Ar kaimas turės žemės ūkio ministrą?

Visada žavėjausi žydų tauta. Man jie yra pavyzdys, kaip reikia mylėti savo žemę, savo žmones, kaip labai sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis darbuotis ir sulaukti neįtikėtinai gražių savo triūso vaisių, kaip prisitaikyti prie gamtos ir ją tausoti. Tai – vertinga patirtis, stebinanti pasaulį. Žaviuosi jų humoru, pamokymais, patarimais, išmintimi ir sugebėjimu pasišaipyti iš savęs.

Štai tokia istorija. Izė klausia Leibos: „Na, Leiba, būk geras ir pasakyk, kaip tu gyveni.“ Tas, kiek pasimuistęs, atsako: „Geriau tu, Ize, manęs neklausk, ogi šūdas – ne gyvenimas.“ Po metų Izė ir Leiba vėl susitinka. Klausimas vėl tas pats. Leiba ir šįkart atsako tiesiai, be užuolankų: „Prisimeni, Ize, ką tada tau atsakiau? Pasirodo, žiauriai klydau, taip manydamas, nes prieš metus gyvenimas buvo ne šūdas, o marmeladas, palyginti su dabartiniu.“

Kai konservatorių partija laimėjo paskutinius Seimo rinkimus, dauguma kaimo žmonių tikėjosi, kad žemės ūkio ministru bus paskirtas jau kartą šias pareigas ėjęs Seimo narys Kazys Starkevičius. Jis yra kaimo žmogus, ūkininkas, todėl puikiai supranta žemdirbius, žino kaimo problemas, tad per savo kadenciją sugebėtų išvengti didesnių nesusipratimų ir nesąmonių. Ypatingas jo bruožas – konfliktų vengimas, gebėjimas susitarti, ieškoti sprendimų ir juos rasti. Deja, kaimo žmonių viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Per trumpą laiką sodžiuje sukurta milžiniška priešprieša, įtampa tarp pačių kaimo žmonių, tarp miesto ir kaimo. Deja, pabaigos nematyti. Lietuvos kaimas nuolat reformuojamas, reformos kartais juokingos, kartais – žiaurios, tvyro pastovi nežinia, kaip bus toliau, kokių dar absurdų prigalvos valdininkai, mat kai kurios anksčiau vykdytos reformos Lietuvai atnešė klaikių nuostolių, o svarbiausia – praradome daug brangaus laiko.

Grįžkime į maždaug prieš tris dešimtmečius buvusį laikotarpį. Tada irgi ta pati partija vykdė, kaip tada atrodė, labai protingą reformą, kurios rezultatus visoje Lietuvoje matome iki šiol. Gal kai kas sakys, kad tarnauju Rusijai ar jaučiu nostalgiją aniems laikams. Tikrai ne, tik sakau tiesiai, kad anos ir paskui kitų reformų vykdytojai buvo tikri nemokšos, neišmanėliai. Tarp jų buvo ir TSKP narių, ir kolūkių pirmininkų, pasiskubinusių pakeisti partiškumą. Kokie tos vadinamosios reformos rezultatai?

Pasižvalgykime ir ne tik mes, kaimiečiai, bet ir valdininkai, kilstelėję užpakalius nuo įkaitusių kėdžių. Karantino taisyklėms nenusižengsime, užteks pralėkti Lietuvos keliais keleliais, laukais, pasižiūrėti pro automobilio langus. Ką pamatysime? Tai, ką aš pamačiau vieną popietę, pakeliavęs po savą Kupiškio kraštą, tik dalelę jo… Dešimtys tūkstančių hektarų griuvėsių – buvusių kolūkių fermų, grūdų sandėlių, dirbtuvių ir t. t. Kaip po karo… Prisiminkime, kada Lietuvoje buvo karas.

Tokie griuvėsiai – paminklai kvailybei

Griuvėsiai pavojingi, negražiai atrodo. Užima nemažus žemės plotus. Kelia grėsmę, nes gali sugriūti, ką nors prispausti. Reikia sutvarkyti. Taigi dabar valstybė, t. y. mes visi, turime skirti didžiules lėšas tiems pastatams nugriauti, griuvėsiams pašalinti, liaudyje tai vadinama „sučipsavimu“. Tik „čipsai“ šįkart ne iš medienos, o iš betono.

Buvusiuose ūkių gamybiniuose centruose atsirado daug betono atliekų. Naudojame ES skirtus milijonus eurų ne kaimo žvyrkeliams remontuoti, gyvenvietėms asfaltuoti, o taisome nesąmoningų reformų pasekmes. Ar kam nors dėl to galvą skauda, ar kas nors raudonuoja ir krūtinėn mušasi atgailaudamas? Nemačiau nė vieno. Kitaip nebus, tuos pastatus reikia ir reikės griauti. Kupiškio rajone prieš keletą metų tokie pastatai palaidojo du vaikus, kai jie iš apgriuvusių statinių sienų bandė ištraukti kelis metalinius strypus.

Ar galėjo būti kitaip? Žinoma. Toli ieškoti pavyzdžių nereikia. Turiu draugų buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Kartais ten nuvykstu ir matau, kad tebestovi socialistinių laikų pastatai, bet juose pakeista įranga, auginami produktyvūs gyvuliai, žmonės turi gerai apmokamus darbus ir t. t. Ten niekas negalvoja tų pastatų „čipsuoti“, to jiems nereikia.

Yra toks posakis: „Kai Dievas duoda valdžią, dažnam atima protą, sugebėjimą blaiviai mąstyti.“ Jeigu būtų mano valia, Seimo rinkimus leisčiau organizuoti kas pusmetį, blogiausiu atveju – nors kasmet. Kodėl to reikėtų? Prieš rinkimus kandidatai į Seimą dažnai lankosi kaime, būna labai jautrūs sodžiaus problemoms, atidžiai klausosi kaimo žmonių patarimų, stebisi iki jų buvusiųjų valdžioje padarytomis nesąmonėmis ir absurdiškais dalykais. Ir vis žada, kai jie ateis į valdžią, kad viskas bus kitaip…

Žmogus iš prigimties yra labai patiklus – ima ir patiki tais, kurie pažada gerovę, išrenka juos į valdžią. Galiausiai pasirodo, kad tai buvo tik žaidimas, nes po rinkimų laimėjusios partijos nubrėžia naują kursą, suplanuoja naujas reformas ir ateina nauji vykdytojai, kurie be jokių skrupulų, be tarimosi su kaimo žmonėmis tas reformas vykdo, nes taip sugalvojo jų partija.

Atstovai ir lyderiai. Kas jie?

Žinoma, su kiekvienu piliečiu atskirai aptarti reikalus būtų sudėtinga. Bet yra atstovai, lyderiai… Jų yra įvairių. Štai vienai iš žemdirbiams neva atstovaujančių organizacijų valstybė skiria didžiulius pinigus. Už ką? Ogi už tai, kad šios organizacijos lyderiai aidu atkartotų tai, ką nori girdėti esantieji valdžioje: kokie protingi ir geri priimami sprendimai tų, kurie duoda tai organizacijai pinigų. Taip tęsiasi daugelį metų. Tos organizacijos lyderiai jau įprato kasmet kaulyti valdžios išlaikymo, nes pinigų reikia limuzinams, solidiems atlyginimams, armijai savo biurokratų pamaloninti. Valdžia tai gerai žino ir nuolat tai primena menamiems žemdirbių lyderiams, vis pagąsdindama, kad gali ateiti tokia diena, kai pinigų neduos, jei šie neklausys, negirs jos sprendimų. Kol kas tokia diena neatėjo.

Kai praeitais metais žemdirbiai pasėlių deklaravimo metu pabandė skirti dalį pinigų savo organizacijoms išlaikyti, rezultatai pribloškė. Kai kurios organizacijos, deklaruojančios, kad savo gretose turi apie 60 tūkst. narių, negavo nė cento, o kitos, nelabai skaitlingos (pvz., Lietuvos ekologinių ūkių asociacija), surinko daugiau kaip 30 tūkst. eurų. Tada ir prasidėjo. Išsigandę, kad paaiškėjo tikroji realybė, Žemės ūkio rūmai kreipėsi į buvusį Seimo narį, buvusį Kaimo reikalų komiteto pirmininką Andriejų Stančiką, kad šis teisme juos apgintų, ir kitoms organizacijoms, sulaukusioms žemdirbių palaikymo, tų pinigų nekliūtų.

Visos Europos žemdirbiai patys išlaiko savo organizacijas ir tada jos tinkamai atstovauja tų šalių ūkininkams. Deja, pas mus taip nėra ir, atrodo, kad greitai nebus.

Turim savo Teresę

Ne viskas pas mus taip beviltiška. Lietuvoje yra ir drąsių žmonių, bandančių savo nuomonę išsakyti spaudoje, pasitelkiant argumentus bei skaičius, apginti kaimo žmones. Tiesa, jų nedaug – vienetai, bet kaimas į juos žiūri su meile ir viltimi. Pirmiausia omenyje turiu Astridą Miceikienę. Ji yra profesorė, daktarė, VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė. A. Miceikienė negaili patarimų valdžios žmonėms, ūkininkams, visada kalba suprantamai, drąsiai. Mes, kaimiečiai, ją vadiname švelniai – mūsų Motina Terese.

Tai mūsų viltis, kad dar ne viskas prarasta. Jeigu tokių astridų bent po kelias būtų Aplinkos, Žemės ūkio ministerijose, Vyriausybėje, Prezidentūroje, situacija būtų tikrai kitokia. O kur kiti mokslo žmonės? O kur mūsų Agrarinės ekonomikos institutas? Pasirodo, jo jau nebėra. Kaip pasakytų mūsų valdžia, optimizavo, kaimas patikslintų, kad ėmė ir „sučipsavo“, ir niekas dėl to nesuka galvos. Tas institutas dažniausiai kurdavo abejotinas strategijas, kurios mirdavo dar neišvydusios pasaulio, rašydavo žemės ūkio ministrams geltonas, baltas ir kitų spalvų knygas apie šviesią kaimo ateitį. Ta ateitis taip ir neišaušo.

Ministrai – kaip Lietuvos orai

Labai šviežia naujiena – žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas lankėsi Kupiškio ir Rokiškio rajonuose. Apie šį ministro vizitą mums, rajonų ūkininkų lyderiams, niekas nė amt. Tai pirmas kartas per 30 nepriklausomybės metų, kai ministras lankėsi inkognito. Gal ministras išsigando? Ko? Mūsų?..

Jeigu būtume susitikę, daugiausia naudos iš to būtų turėjęs pats ministras, o mes būtume pasiklausę jo minčių apie planus ir būsimas reformas. Keistokas būdas bendrauti su socialiniais partneriais. O gal jam nepatinka, kad Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) yra reikli ir ryžtinga, gindama savo narių interesus, gal ministrui tokia LŪS pozicija nepatinka? Negaliu net naktimis miegoti, kankinuosi vis apie tai galvodamas.

Savo pamąstymus tęsiu, tik ką grįžęs iš sostinės, kur kartu su LŪS pirmininku Raimundu Juknevičiumi beveik dvi valandas apie kaimo problemas diskutavome su žemės ūkio ministro patarėju Daivaru Rybakovu.

Prieš keletą dienų buvome gavę išsamią, griežtą 33 puslapių žemės ūkio ministro instrukciją, kaip ateityje bus bendraujama su žemės ūkio socialiniais partneriais, taigi pradėjome nerimauti, kaip viskas bus. Kažin ar tiks mūsų apranga, šukuosena ir t. t. Dėkui Dievui, mūsų nuogąstavimai nepasitvirtino. Susėdę visi trys griebėme jautį už ragų – aptarėme nemažai kaimo problemų, pasvarstydami, kaip jas reikėtų spręsti. Žemės ūkio ministro patarėjui priminėme, kad ministerijos stalčiuose dulka praeitų metų gruodį išsiųsta LŪS 32-ojo suvažiavimo septynių puslapių rezoliucija, kurioje viskas aiškiai ir suprantamai išdėstyta.

Didžiulė problema yra ta, kad žemės ūkio ministrai mūsų šalelėje keičiasi kaip Lietuvos orai: kol jie „apšyla“, kol jie išklauso žemdirbių organizacijų raudas, kol pažada kažką keisti, žiūrėk, jau ministro neliko, „sučipsuotas“… Vėl ateina naujas, dar mažiau išmanantis apie žemės ūkį, tada vėl viskas iš pradžių.

Atrodytų, paprasčiausia problema, LŪS rezoliucijoje ji pažymėta 10-uoju numeriu.

Pavasarį ir rudenį šimtai tūkstančių laukinių žąsų ir kitų paukščių masiškai nuniokoja ūkininkų pasėlius – nutūpę pasimaitinti, pupų, žirnių ar kituose pasėliuose labai tvarkingai išrauna jaunus daigus. Tokius pasėlius reikia atsėti iš naujo. Mūsų Seimo nariams tai kelia juoką, šaiposi iš aukštų tribūnų, girdi, ūkininkai iš gero gyvenimo nebežino, ko dar reikalauti. Jiems juk neteko stovėti prie sunaikinto lauko nusvirusiomis rankomis.

Mums vis primenama, kad esame gamtos vaikai, turime dalytis su gyvūnais ir paukščiais tuo, ką užauginame. Galiu užtikrinti Prezidentūrą, Vyriausybę, Seimo narius, partijas ir t. t., kad mes mokame tai daryti, dėl varnėnų nulestų vyšnių niekada nesikreipsime. Turiu fotografiją, kurioje matyti, kaip šiemet 6 hektarų žieminių rapsų plote ganėsi 84 elnių banda, bet dėl to neraudu, nes žinau, kad rapsai atžels iš naujo, derlius bus mažesnis, bet jo liks. Be to, elniai patręšia lauką ekologiškomis trąšomis, nereikės gabentis laivais iš Olandijos… Tvaru, kaip pasakytų mūsų valdininkai. Ir paukščiai palieka organikos, plunksnų nepagaili, bet ir augalų visiškai nelieka. Netvaru, kaip pasakytų ūkininkai…

Su ministro patarėju sutarėme susitikti po dviejų savaičių, pasiūlėme valdininkų delegacijoms dažniau lankytis kaime, bet ne partizaniniu būdu, nes mes turime, ką pasakyti ir parodyti žemės ūkio valdininkams.

Pasibaigus susitikimui, užsukome ir į skaistyklą (tualetą) – susižvalgėme su Raimundu, pasijuokėme, kaip dabar elgtis, juk instrukcijose neaptarta, kiek popieriaus lapelių gali atsiplėšti ūkininkai, atvykę į Žemės ūkio ministeriją.

Neseniai įvyko pirmieji LŪS rajonų pirmininkų susitikimai su aplinkos ministru Simonu Gentvilu ir žemės ūkio ministru K. Navicku nuotoliniu būdu. Palinkėjau abiem tartis ir ieškoti visiems priimtinų sprendimų. Išreikšdamas tokią viltį, padovanojau po mažą lietuviško kaimo simbolį – į mažytę beržo kaladėlę įsmigusį kirvuką, paprašiau, kad vykdydami eilines reformas nepriskaldytų malkų.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Zigmantas ALEKSANDRAVIČIUS, 2021-05-04

Ankstesnės žemės ūkio naujienos