Žemės ūkio naujienos: 2021-05-24. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistema: pagrindinis naudos gavėjas turi būti ūkininkas
Rengdama Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) organizuoja diskusijas su socialiniais partneriais. Šįsyk jiems buvo pristatytas žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos (ŽŪŽIS) koncepcinis modelis.
Praėjusiu finansiniu laikotarpiu Lietuvoje veikė daug siauresnė ūkių konsultavimo sistema. Ateityje ši sistema bus integruota į ŽŪŽIS, kuri optimizuos mokslo ir inovacijų plėtros įgyvendinimą žemės ūkio srityje. Pasak ŽŪM specialistų, kuriant ŽŪŽIS, reikės įveikti nemažai trukdžių, tokių kaip institucijų tarpusavio konkurencija, nepakankamas asociacijų įsitraukimas, žinių sklaidos trūkumai, žemas ūkių skaitmeninimo lygis ir konsultacijų kokybė, nepakankamas inovacijų diegimas ir kt.
Biudžetas – mažesnis, iššūkių – daugiau
Naujuoju finansiniu laikotarpiu ŽŪŽIS biudžetas sieks 21 mln. Eur. Į šią sistemą numatoma integruoti penkias Lietuvos kaimo plėtros 2023–2027 m. programos priemones.
„Parama konsultavimo paslaugoms“ buvo viena populiariausių Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos žinių sklaidos priemonių, kuria aktyviausiai naudojosi jaunieji ūkininkai. Netolimoje ateityje ji taps dar svarbesnė, nes konsultavimas apims ir naujas aktualias temas, tokias kaip Žaliojo kurso įgyvendinimas, klimato kaitos mažinimas, konsultavimas inovacijų klausimais ir kt. Atsižvelgusi į praėjusio laikotarpio patirtį, šiai priemonei ŽŪM siūlo didinti finansavimą. Planuojama, kad paramos galės kreiptis ir nauji pareiškėjai – asociacijos ir kooperatyvai. Numatomi galimi partneriai – žemės ūkio veikla užsiimantys juridiniai asmenys. Ateityje bus siekiama didinti ne tik paslaugų prieinamumą ir sklaidą, bet bus taikomi ir nauji konsultavimo būdai. Tai – mokymasis iš pažangiai ūkininkaujančių ūkių, konsultavimas nuotoliniu būdu ir kuriant temines grupes bei kiti metodai. Nauja tai, kad ūkininkai patys galės rinktis norimus konsultantus planuojamoje įkurti konsultantų tinklo platformoje.
Priemonė „Parama profesiniam mokymui ir įgūdžiams įgyti“ nesulaukė pakankamo susidomėjimo, todėl dalį jai skiriamų lėšų planuojama nukreipti populiaresnei konsultavimo priemonei. ŽŪM siūlo, kad naujuoju finansiniu laikotarpiu mokymų poreikį nustatytų pačios asociacijos, kurios būtų projekto partnerės kartu su pareiškėju. Ateityje svarbiausia bus ne mokymų kiekybė, o kokybė ir rinkos poreikių bei naujų interaktyvių mokymo metodų užtikrinimas.
Tokį patį finansavimo lygį naujajame laikotarpyje išlaikys priemonės „Parama parodomiesiems projektams ir informavimo veiklai“ ir „EIP žemės ūkio našumo ir tvarumo srityje“. Priemonė „Bendrosios žemės ūkio politikos tinklas“ taip pat turės prisidėti prie ŽŪŽIS veiklų įgyvendinimo, didesnės ŽŪŽIS dalyvių įtraukties, skatinti inovacijas ir žinių sklaidą.
Ūkininkui svarbu gauti kuo įvairesnės informacijos
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktoriaus Gintaro Brazausko nuomone, ŽŪŽIS veikla turi koreliuoti su šalies išmaniosios specializacijos prioritetais. Jam pritarė ir VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė Astrida Miceikienė, neabejojanti, kad dabar tinkamas laikas pertvarkyti žinių perdavimo ir inovacijų sistemą, orientuoti ją į visus žemės ūkio verslo dalyvius.
Socialiniai partneriai taip pat diskutavo ir dėl mokymų kokybės, lėšų skyrimo užsakomiesiems moksliniams tyrimams, mokymų kompensavimo intensyvumo. Ne vienas diskusijos dalyvis atkreipė dėmesį į konsultantų kompetencijos kėlimą. Anot jų, ŽŪŽIS turi tarnauti ūkininkui, o jam svarbiausia yra kvalifikuotos konsultacijos. „Ūkininkams reikia konkretumo – jie turi pasakyti, ko nori ir kokio konsultanto nori. Tik taip galimas proveržis konsultuojant“, – teigė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis.
Diskusijoje svarstyta, kad prie mokymų finansavimo ūkininkai taip pat turėtų prisidėti – tai būtų gera paskata atsirinkti būtent tuos mokymus, kurie tikrai jiems naudingi. „Skiriami 21 mln. eurų nėra įspūdingi, o iššūkių vien dėl Žaliojo kurso bus daug ir konsultacijų tikrai reikės“, – sakė Ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimondas Juknevičius. Aplinkosaugos koalicijos ekspertė Karolina Gurjazkaitė džiaugėsi, kad ŽŪŽIS skirs didesnį dėmesį aplinkosaugai. Tačiau jai rūpėjo, kad ūkininkai pasitikėtų lektoriais, taip pat būtų užtikrintas mokymų efektyvumas.
Diskusijoje aptartas ir ilgalaikių projektų vienoje vietoje vykdymas. „Žemės ūkis – tai ilgalaikės technologijos. Jeigu padaromas tik vienas žingsnis, tada viskas veltui, būtinai turi būti veiklos tęstinumas“, – kalbėjo Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis. Pasak jo, šiuo metu mokymo programos skirtos pradedantiesiems, bet jų labai reikėtų ir pažengusiems, kurie ketina tvariai ūkininkauti.
Diskusijoje pabrėžta, kad ŽŪŽIS nėra vienintelis lėšų šaltinis žinioms skleisti, yra ir kitų fondų, tarptautinių projektų, kurie susiję su žemės ūkio specializacija. Siūlyta sujungti visas tas iniciatyvas, o tada jau susitarti, kuo galėtų prisidėti kaimo plėtra.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį į tai, kad laukia tikrai sudėtingas ir kupinas iššūkių naujasis laikotarpis. ,,Kaip sudėliosime strateginius dalykus, taip ta sistema ir funkcionuos. Norėtųsi, kad ūkininkai ir asociacijos gautų kuo įvairesnės informacijos. Jie turi patys pasakyti, kokių mokymų reikia. Mokymų kokybė, dėstytojų kvalifikacijos kėlimas aktualu, tačiau ypač svarbu temos ir naujovės. Mes nesame vienoje rinkoje, inovacijos keliauja plačiai. Jos ateina ne tik per fundamentalių mokslų institucijas, bet ir per technologijų vystytojus bei tarptautinius projektus. Visų šitų dalykų suma turėtų būti kriterijus, kuris lemtų, kad mokymus vestų žmonės, turintys tinkamą kvalifikaciją“, – situaciją apibūdino žemės ūkio ministras. O kalbėdamas apie būsimos ŽŪŽIS tarybos sudėtį, ministras pabrėžė, inovacijos nėra vien tik žemės ūkis, tai ir biotechnologijos, ekosistemos, todėl tarybos nariai būtinai turėtų atstovauti įvairioms sritims.
Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-05-21
Sezoninis darbas: jaunimui su žemės ūkiu ne pakeliui
Ieškodami uždarbio vasarai, socialiniuose tinkluose moksleiviai, studentai sukruto darbdaviams priminti apie save. Įvairiose grupėse, padedančiose surasti darbą kavinėse, baruose, restoranuose ar statybose, darbo paieškos skelbimų netrūksta, tačiau ūkininkų grupėse – tyla. Žemdirbiai nepatenkinti, kad tik retas jaunuolis nori ir gali dirbti ūkyje, o jaunosios kartos atstovai neslepia mieliau nugarą lenksiantys svetur.
Nors pandemija, regis, sulėtino seniau įprastą gyvenimo ritmą, studentai neišsižada savo planų keliauti į užsienį ir ten ieškoti sezoninio uždarbio. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos studentų asociacijos vadovas Eduardas Danyla teigia, kad karantinas jo bendraamžių nestabdo, jaunimas domisi ir studijų mainų programa, darbo galimybėmis net Jungtinėse Valstijose.
„Lietuvoje, ieškodami darbo pagal specialybę, dažniausiai galime atlikti nemokamą praktiką. Tačiau norint pragyventi, reikia ieškoti darbo. Nepilnu krūviu dirbame kitose srityse, o praktinių profesinių žinių gauname iš praktikos. Didesnės žemės ūkio bendrovės nori, kad ateitume dirbti pilnu krūviu, bet su studijomis tai padaryti ne visada pavyksta. Be to, į jaunus specialistus dar žiūrima atsargiai“, – jaunųjų veterinarijos gydytojų uždarbiavimo metodus komentuoja E. Danyla.
Paklaustas, ar studentai svarsto ateityje ieškoti darbo vietos ir stambiuose gyvulių ūkiuose, vaikinas neslepia, kad tokios perspektyvos absolventų nežavi nei sezoniniam, nei nuolatiniam darbui. Nelengvas ir ne visada švarus darbas ūkiuose studentų netraukia. Darbuotis stambių ūkininkų fermose pasirengęs tik vienas kitas E. Danylos bendrakursis.
Sprendimą lemia ne tik uždarbis
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas Vytautas Buivydas taip pat sutinka, kad jaunimo darbo paieškų užsienyje neatbaido nei pandemija, nei būtinybė testuotis dėl COVID-19 ligos. „Ar šiemet galima tikėtis, kad jaunimas darbo ieškos arčiau namų? Galbūt, tačiau iš kitos pusės pažiūrėkite, kaip jaunesni asmenys traktuoja pandemiją. Jie supranta, kad nėra amžiaus rizikos grupėje, todėl laisvai žiūri į keliones. Tuos, kurie planavo uždarbiauti užsienyje, vargu ar kas nors sulaikys“, – įsitikinęs V. Buivydas.
Jo manymu, sprendimą traukti svetur ne visada lemia dosnesnis atlyginimas. Studijų laikais keletą vasarų Jungtinėje Karalystėje ir Skandinavijoje braškes skynęs dabartinis jaunųjų ūkininkų vadovas pripažįsta, kad studentus užsienis traukia ir dėl nuotykių, noro susipažinti su svetima kultūra, kalba, naujais žmonėmis, įgauti kitokios patirties ir žinių.
Prašo įdarbinti vaikus
Jaunųjų ūkininkų vadovas neslepia, kad žemės ūkis – ne pats patraukliausias darbdavys. Čia dažnai darbas vyksta po atviru dangumi, todėl derlių reikia skinti ir per lietų, vėją, kaitrą. „Galų gale, ne visų sveikata leidžia tokius darbus dirbti. Dažnai ūkyje darbai yra monotoniškos pozos: atsitūpus, susilenkus. Jokia paslaptis, kad nugaros problemų turi ir jaunimas“, – atvirai kalba V.Buivydas.
Jis taip pat pasakoja, kad moksleivius ar studentus ūkiuose įdarbinti prašo patys tėvai. Vieniems sekasi visai neblogai, kitų entuziazmas išblėsta po pirmų savaičių: „Esu ne kartą girdėjęs, kai ūkininkams tėvai net siūlo primokėti, kad tik vaikams leistų ten padirbėti. Dabar vaikai auga kitaip, jiems trūksta fizinio aktyvumo. Kai kur ūkininkai darbuotojus surenka iš namų, jiems parūpina maitinimą, bet dienos pabaigoje, viską susumavus, paskaičiuoji, kad toks darbininkas net savęs neišlaiko. Su liūdesiu tenka pripažinti, kad toks darbuotojas ūkiui nereikalingas. Vis dėlto tokių atvejų yra mažuma“, – pabrėžia V.Buivydas.
Sensta ir ūkininkai, ir jų talkininkai
Jo teigimu, daržininkai, sodininkai, uogininkai, šiltnamininkai išskėstomis rankomis laukia sezoninių darbuotojų. Ūkininkai sudaro motyvacines sistemas, kad atėjęs darbuotojas už savo darbą gautų atitinkamą atlygį. Vis daugėja atvejų, kai už visą sezoną sąžiningai atidirbusiems darbuotojams sumokamas priedas. V.Buivydas įsitikinęs, kad tie, kas nori užsidirbti, savo vietą ras visur.
Gerai žinoma, kad ūkininkai Lietuvoje sensta, jiems pamainos nėra daug. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2020 m. duomenimis, Lietuvoje yra 114 181 ūkininkų ūkis, daugiau kaip 38 proc. žemdirbių – pensinio amžiaus. Nors nėra oficialios statistikos apie ūkiuose plušančių darbininkų amžių, V.Buivydas įsitikinęs, kad agrosektoriuje „nusėda“ tik vyresni, įvairių darbų ragavę darbuotojai.
Darbininkus renka iš trijų rajonų
Daržininkystės ūkį Kėdainių r. valdantis Vidmantas Kvedaras tiek nuolatinius, tiek sezoninius darbininkus vežasi iš trijų rajonų: Panevėžio, Kėdainių ir Jonavos. Jie visi surenkami ir į ūkį atvežami keturiais autobusais. Ūkyje darbai vyksta ištisus metus, daugiausia rankų reikia pavasarį, vasarą ir rudenį, kai imamas kopūstų derlius. Talkininkų ieškoma įvairiausiais keliais: kabinami skelbimai kaimuose, jų ieškoma ir socialiniuose tinkluose.
„Kvedarų ūkio“ personalo vadovė Audra Putvinskaitė sako, kad jaunimas nori padirbėti ir papildomai užsidirbti bei demonstruoja didelį užsidegimą, tačiau pamojavus kauptuku entuziazmas greitai išblėsta. Atėję grupelėmis jaunuoliai teišdirba savaitę ar dvi, o išėjus vienam skirstosi ir kiti. „Jie ūkyje tikrai neužsilaiko. Ateina jaunimas nuo 16 metų amžiaus. Jiems labiau rūpi elektroninę cigaretę parūkyti nei užsidirbti. Per socialinius tinklus dirbti kviečiame visus. Bet jau kelintus metus iš eilės matom, kad jaunimas neužsibūna“, – lengvabūdišku jaunimo požiūriu nusivylusi už darbuotojų atranką atsakinga specialistė.
Pasak jos, ūkyje daržoves prižiūri ir padeda perdirbti 40–50 metų darbuotojai, jie sėslesni ir darbą atlieka geriau.
Pritrūkus rankų – dideli nuostoliai
Vitalija Kuliešienė, Lietuvos verslinių sodų „Uogos ir vaisiai“ asociacijos vadovė, jau eilę metų kalba, kad sodininkams derliaus rinkimo laiku ypač trūksta papildomų rankų. Moteris skaičiuoja, kad maždaug 100 ha sodo reikalinga 120 obuolių skynėjų. „Pandemija tęsiasi, atrodo, kad žmonės turėtų neišvažiuoti, likti vietoje, bet jų neįmanoma prisikviesti dirbti. 2019 metais dėl šalnų turėjome mažesnį derlių, todėl tokio stipraus darbininkų stygiaus nepajutome, išsivertėme. Visai kita kalba buvo pernai. Daug obuolių liko, nespėjom nuskinti, todėl vėliau teko susirinkti krituolius“, – apie patirtus nuostolius dėl darbuotojų trūkumo kalba verslinių sodų atstovė.
Reikia 400 sezoninių darbininkų
Kiek optimistiškesnė Viktorija Gružauskienė, „AUGA group“ personalo direktorė. Jos teigimu, ekologiškai ūkininkaujančiose „AUGA group“ įmonių grupės veikla yra sezoniška, o kasmet ūkiai samdo per 400 sezoninių darbuotojų įvairiems darbams, tokiems kaip ravėjimas, skynimas, džiovinimas, matavimas, atlikti. Ji užtikrina, kad atlyginimas dažniausiai priklauso nuo atlikto darbo kiekio, specifikos ir kokybės. Darbuotojams, kurie atlieka sezoninius ravėjimo darbus, paprastai siūlomas apie 5 Eur valandinis atlyginimas.
Pašnekovė tikina, kad „AUGA group“ įmonės sezoniniams darbuotojams už suteiktas paslaugas atsiskaito pagal mokėjimo kvitus, išskyrus tuos atvejus, kai yra įdarbinami aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantys darbuotojai, tokie kaip mechanizatoriai. Tokiais atvejais su darbuotojais yra sudaromos darbo sutartys.
Daugiau nei trečdalis – jaunimas
V. Gružauskienės teigimu, jos atstovaujamuose ekologiniuose ūkiuose jaunųjų talkininkų netrūksta. „Priešingai, vis dažniau matome, kad jauni žmonės grįžta iš didmiesčių į regionus. Vien per pirmuosius keturis 2021 m. mėnesius žemės ūkio bendrovėse iš priimtų 90 darbuotojų 34 yra jaunesni negu 29 metų, kas sudaro beveik 38 proc. naujai priimtų darbuotojų. Tai rodo, kad grupės įmonės geba pritraukti jaunosios kartos atstovus į žemes ūkio sektoriaus veiklą, jiems yra suteikiamos galimybės save realizuoti ir augti bei prisidėti prie žemės ūkio veiklos, siekiančios sumažinti klimato kaitos sukeliamus padarinius. Manome, kad mūsų modernus požiūris, vertybės, kurių laikomės, ir kokybei keliami aukšti reikalavimai padeda pritraukti naujus darbuotojus į savo veiklas“, – ateinančia dirbti jaunąja karta patenkinta „AUGA group“ personalo direktorė.
gk
Kviečia daugiau kalbėtis
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos kanclerės pavaduotojos prof. dr. Aušros Blinstrubienės teigimu, absolventų kasmet išleidžiame vis mažiau.
„Pernai turėjome 804 absolventus, šiemet planuojame išleisti apie 550 absolventų. Kitais metais prognozuojamas dar mažesnis baigiančiųjų skaičius. Tačiau turiu pabrėžti, kad žemės ūkio specialistai rengiami universitetuose, kolegijose ir profesinėse mokyklose. Mes ruošiame aukštos kvalifikacijos bakalaurus bei magistrus, kurie įgytus profesinius ir asmeninius gebėjimus realizuoja dirbdami vadovais, padalinių vadovais, vadybininkais, konsultantais žemės ūkio ir jį aptarnaujančiose įmonėse, konsultavimo tarnybose, valstybės ir savivaldos institucijose, be to, absolventai tęsia studijas magistrantūroje ar doktorantūroje arba imasi savo verslo“, – apie tai, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojai nėra ruošiami dirbti sunkiausių ūkio darbų, užsimena A.Blinstrubienė.
Pašnekovė neslepia, kad ne taip retai žemės ūkio specialistus ruošianti akademija yra kritikuojama, kad jų paruošti specialistai dirba nekvalifikuotus, su specialybe nesusijusius darbus. Pasak jos, atlikta absolventų apklausa rodo, kad 90,9 proc. agronomijos studijų programą 2020 m. baigusių magistrų dirba kvalifikuotą, su studijų programa susijusį darbą.
„Darbdaviai maloniai kviečiami drąsiai kreiptis į VDU Žemės ūkio akademiją ir informuoti apie jiems reikalingų specialistų poreikį, nes tik glaudus bendradarbiavimas užtikrins modernų agrosektoriaus vystymąsi ir konkurencingumą globalioje rinkoje“, – palaikyti dialogą ragina A.Blinstrubienė.
Jaunimo darbo prioritetas – paslaugų sektorius
Jaunimui patraukliausi sezoniniai darbai, leidžiantys derinti studijas (birželį), darbinę veiklą ir asmeninį bei socialinį gyvenimą. Dažnai prioritetas teikiamas paslaugų sektoriui, ypač mažmeninei prekybai, apgyvenimo ir maitinimo ar poilsio organizavimo paslaugas teikiančioms įmonėms.
2020 m. tarp neterminuotai įsidarbinusių žemės ūkio sektoriuje jaunimas iki 29 m. sudarė penktadalį – 21,1 proc., vyresni nei 50 m. amžiaus asmenys – 36,6 proc.
Tarp įsidarbinusių pagal terminuoto darbo sutartis jaunimas nesudarė nė dešimtadalio – 8,9 proc., vyresni nei 50 m. asmenys – 46,2 proc. Asmenų, kurių amžius 60 m. ir daugiau, buvo daugiau nei jaunuolių iki 29 m.: 60 m. ir vyresnių asmenų terminuotas įsidarbinimas žemės ūkyje sudarė 11,5 proc., jaunimo iki 29 m. – 8,9 proc.
Šiais metais tendencijos išlieka panašios: tarp sausį–balandį įsidarbinusiųjų žemės ūkyje neterminuotai jaunimas sudarė 22 proc., tarp įsidarbinusiųjų terminuotam laikotarpiui jaunimas sudarė 7,3 proc.
Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė, 2021-05-22
Bioekonomikos banga nušluos ar pakels žemės ūkį?
Per pasaulį ritasi bioekonomikos banga, kuri ne tik žada pakylėti tvarų verslų vystymąsi, bet ir gali prismogti bei palaidoti tuos, kurie nepataikys „ant tos bangos“. Ekspertai teigia, kad bioekonomika nėra joks naujas dalykas, tai, kas sena, dabar velkama nauju moderniu rūbu. Lietuvoje bioekonomikai vystyti skirti dideli ištekliai, tačiau pasigendama deramos valstybės strategijos ir aiškių priemonių.
Esate teigusi, kad mums reikia sukti nuo industrinio žemės ūkio bioekonomikos link. Kokia čia yra skirtis?
Esant industriniam žemės ūkiui susikoncentruojama tiktai į gamybos intensyvinimą, nežiūrint kitų interesų: ekologinių, išteklių panaudojimo, naujos kartos produktų gamybos ir kt. Bioekonomika yra grįsta aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamyba iš biožaliavų. Žemės ūkyje turi būti kuriami aukštesnės pridėtinės vertės produktai kartu saugant gamtą, priimant klimatui palankius sprendimus, kuo mažiau švaistant. Yra terminas „žiedinė bioekonomika“, kuomet viskas gaminama be atliekų. Taigi, yra interesas ne tik suintensyvinti gamybą, bet ir atliepti visuomenės poreikius per ekologiją ir klimato kaitos padarinių mažinimą.
Lietuvoje bioekonomikai plėtoti skirti dideli ištekliai. Kokias galimybes tai suteikia žemės ūkiui?
Ypač šiuo momentu, kuomet pradėti įgyvendinti Paryžiaus konferencijos susitarimai dėl klimato kaitos mažinimo ir ES žaliasis kursas, žemės ūkiui atsiveria didžiulės galimybės. Planuojama pereiti nuo iškastinių prie biologinių išteklių, orientuotis į naujų produktų gamybą ir perdirbimą. Kokie tai produktai? Pirmiausia tokie, kurie sukuria ganėtinai aukštą pridėtinę vertę. Pačią didžiausią vertę sukuria farmacijos ir kosmetikos gaminiai, bioplastikai ir polimerai. Visur pasaulyje seniai kalbama ir jau nuo liepos 1 d. bus draudžiami naudoti visi vienkartiniai plastikiniai gaminiai. Tai reiškia, kad tokiems produktams gaminti bus naudojamos biožaliavos, t. y. žemės ūkio, miškininkystės ar žuvininkystės ir akvakultūros žaliavos. Žemės ūkiui yra didelės perspektyvos, kuo toliau, tuo labiau jis bus svarbus įvairiose pramonės šakose – nuo farmacijos iki įvairių bioplastikų, statybinių, biocheminių medžiagų, funkcinio, ekologiško maisto, pašarų gamybos. Taigi, ūkininkams atsiveria itin daug galimybių ne tik gaminti žaliavas, bet ir jas perdirbti į didelės vertės produktus.
Kokiose žemės ūkio srityse būtų galima greičiausiai pasiekti realių ir apčiuopiamų rezultatų vystant bioekonomiką?
Mes jau turime gerų bioekonomikos pavyzdžių. Štai kooperatyvo „Pienas LT“ perdirbimo gamykla iš pieno gamina inovatyvius produktus. Manau, kad Lietuvoje dabar itin stipri grūdų gamyba. Šiuo atveju reikėtų labai aiškios strategijos – skatinti ne grūdų kaip žaliavos eksportą, bet naujų produktų gamybą. Juk grūdų sektoriuje daug rizikų. Rinkoje stiprėja nauji žaidėjai (Rusija, Kinija, Kazachstanas), dėl to gali greitai pasikeisti grūdų kainos. Todėl labai reikalinga valdžios strategija ir pagalba kooperuojantis, perdirbant žaliavą į aukštos pridėtinės vertės produktus, pavyzdžiui, bioplastikus bei kitus inovatyvius ir labai reikalingus produktus, kurių poreikis didės dėl minėtų tarptautinių susitarimų.
Lietuvoje būtų tikslinga galvoti, kaip iš kitų žemės ūkio žaliavų, pavyzdžiui, pieno, gaminti ne tik maisto produktus?
Nevardinsiu, ką būtų galima gaminti iš pieno, bet aiški tendencija, kad maisto poreikis auga ir augs. Plečiasi mūsų eksporto rinkos į Kiniją ir kitur. Ten tikrai nevešime neapdirbto ar mažai perdirbto pieno. Eksportuoti turime naujos kartos produktus, kurie būtų naudingi ir gamintojams, ir visai Lietuvos ekonomikai. Manau, kad visų mūsų žemės ūkio šakų produkcija turi geras perspektyvas. Štai sodininkystėje populiarėja nauji augalai, pavyzdžiui, putinas, jo uogos yra perdirbamos. Yra technologijų, leidžiančių spausti aliejų, pavyzdžiui, iš serbentų ar aviečių sėklų. Tokiu būdu gaminami labai brangūs, aukštos pridėtinės vertės aliejai, naudojami farmacijoje ar kosmetikoje. Lietuva garsėja kaip kokybiškų maisto produktų gamintoja, tik reikalinga tinkama valstybės strategija ir pagalba kooperuojantis, nes vienas ar du ūkininkai didelės vertės nepasieks ir fabriko nepasistatys. Dabar kaip tik palankus metas, nes formuojama kito laikotarpio žemės ūkio ir kaimo plėtros politika. Tad pats laikas priimti atitinkamus sprendimus, kad pinigai ir visa vertė liktų Lietuvoje.
Ar, jūsų akimis, žemės ūkio svarba ir jo perspektyvos atsispindi mūsų šalies strateginiuose dokumentuose, kuriuos lydi finansai? Štai Lietuvos ekonomikos gaivinimui skiriami milijardai, iš kurių nieko nelieka žemės ūkiui.
Bėda ta, kad pas mus finansavimas skirstomas pagal labai fragmentuotas sritis. Vyriausybė į žemės ūkį turėtų žiūrėti ne tik kaip į žaliavų gamintoją bei jų eksportuotoją, bet ir kaip į vieną stipriausių, pagrindinių šakų Lietuvoje, ant kurios laikosi ir kitos pramonės sritys: maisto, gėrimų, dalinai baldų, farmacijos, kosmetikos. Jeigu būtų žiūrima į visą grandinę ir siejama nuo žaliavų iki galutinio produkto, tada ir finansavimas turėtų būti kitaip dėliojamas. Manau, kad dabar pasigendama sisteminio požiūrio. Mano žiniomis, ministerijos tarpusavyje stumdosi, kas turi kuruoti bioekonomiką. Panašu, kad linkstama tai palikti Žemės ūkio ministerijai, nors tai turėtų būti bendras kelių ministerijų reikalas ir susitarimas, kad būtų galvojama, kaip paskatinti pramonės vystymąsi, maisto ir ne maisto produktų gamybą, įmonių veiklą. Šiuo atveju reikalingas sisteminis požiūris, kurio, manau, dabar trūksta.
Gamybininkai, praktikai dažnai skundžiasi, kad brėžiant naujas kryptis ignoruojama jų patirtis ir nuomonė. Gal politikai labiau įsiklauso į mokslininkų žodį?
Negalėčiau sakyti, kad Žemės ūkio akademijos mokslininkų patarimų neklausia. Kartais kreipiasi, ypač dabar, pavyzdžiui, dirvožemio atstatymo klausimais. Bet dėl bioekonomikos vystymo galbūt galėtume daugiau padėti. Aišku, kai reikia ruošti tam tikrus strateginius dokumentus, pagelbstime. Esame parengę Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studiją, numatę bioekonomikos strategines kryptis Lietuvoje. Tiesiog dabar reikia veikti ir tai įgyvendinti, bet pirmiausia reikėtų kartu susėsti politikams, mokslininkams bei verslininkams ir numatyti veiksmų planą. Jei visi žinotų bendrą tikslą, kas už ką atsakingas, tuomet ir procesai vyktų greičiau bei efektyviau. Iš tikrųjų pasigendame glaudesnio bendradarbiavimo.
Naujas kryptis (žalinimo, skaitmeninimo ir kt.), kurios žada revoliucinius pokyčius, politikai nuleidžia „iš viršaus“. Visoje ES ūkininkai ir kitos socialinės grupės priekaištauja, kad pasigendama jų mokslinio pagrįstumo. Kaip jūs vertinate tokią kritiką?
Žaliojo kurso idėja yra gera. Matome, kaip alinama gamta, klimato kaitos problemas ir kt. Bet idėja turi būti pagrįsta, patikrinta ir apskaičiuota. Kadangi tai nuleidžiama verslui, įsipareigojimus turi lydėti finansinės priemonės, pavyzdžiui, mokesčių lengvatos, parama, kad papildomus reikalavimus būtų galima įgyvendinti. ES – didelė šalių bendrija. Valstybėse yra skirtingos klimatinės ir gamtinės sąlygos, todėl kiekviena šalis ar šalių grupės turėtų atlikti savo nepriklausomus mokslinius tyrimus, kaip vienokie ar kitokie sprendimai paveiks verslą. Juk verslas negali veikti nuostolingai. Jeigu užkraunami papildomi įsipareigojimai, turi būti skirtos ir papildomos lėšos bei galimybės tai įgyvendinti.
Daug kalbama apie tvarumą, kaimo gyvybingumą, bet neretai priimami sprendimai, paneigiantys tokį deklaruojamą siekį. Pavyzdžiui, buvo patvirtintos naujos mėšlo tvarkymo taisyklės, kurios nepalankios daugeliui pieno gamintojų. Regis, ir mokslininkai nelabai tam pritaria…
Jeigu yra nuleistas tam tikras reikalavimas sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, ir manoma, kad netinkamai išvežtas ir laikomas mėšlas jas didina, turi būti mokslinis pagrindimas, atlikti tyrimai, kuriais remiantis priimami sprendimai. Bet jeigu to nėra, negali būti ir sprendimų. Kiekviena šalis, kaip ir Lietuva, gyvena iš verslo, kuris moka mokesčius. Tad valdžios sprendimai turi būti labai apgalvoti, pagrįsti ir nekeliantys abejonių. Jeigu jų atsiranda, vadinasi, nebuvo padaryta gerai. Negali būti sprendimų be pagrindimo, ypač tokiu atveju, kai jie paliečia didelę verslo ir gamintojų dalį.
Pastebima, kad žemės ūkyje suardytas natūralus ciklas „tvartas – laukas, laukas – stalas“, kuris naudingas ir dirvai, ir maisto kokybei. Gal mes dabar išradinėjame dviratį?
Bioekonomika nėra joks naujas dalykas, tiesiog kitaip konstruojama visa verslo grandinė. Aišku, kad strategija „Nuo lauko iki stalo“ yra bioekonomikos dalis. Tai natūralus visos grandinės procesas, tiktai jį plėtojant atsižvelgiama į žmonių poreikius, aplinką – į tai, kas padėtų mums išbristi iš susidariusios prastos situacijos dėl klimato kaitos, dirvožemio nualinimo ir kt. Tai kompleksinis požiūris į tai, kur ir kaip gyvename. Aišku, nebus taip, kaip buvo. Ūkininkas, laikantis vieną ar dvi karves, neišgyvens. Tai ne verslas, o gyvenimo būdas. Mums reikia stipraus ir tvaraus verslo. Pandemija mums parodė, kad pirmiausia turime apsirūpinti savo pagamintais maisto produktais. Kas būtų, jeigu ilgiau sutriktų logistika, užsidarytų valstybių sienos? Kurį laiką galime gyventi be drabužių ir kitų prekių, bet tik ne be maisto. Čia labai svarbi gerai išvystyta trumpoji maisto tiekimo grandinė. Pandeminės sąlygos parodė, koks svarbus kiekvienam šalies gyventojui yra žemės ūkis. Juolab kad mūsų žmonės yra linkę vartoti vietinius produktus. Aišku, tai būdinga ir kitoms šalims.
Gal mokslininkai mato, ko reikėtų, kad transformuojant žemės ūkį kaimas ne dar labiau ištuštėtų, bet iš tikrųjų atgytų? Kas galėtų įpūsti realios gyvybės?
Tai sisteminio požiūrio klausimas. Kaimas labai sensta, dabar vidutinis ūkininko amžius – 58 metai. Jų patirtis ir kompetencijos gerbtinos, tačiau proveržį kuriant naujus žemės ūkio produktus (funkcinį maistą, ekologiškus produktus, bioplastikus ir kt.) gali padaryti jauni, išsilavinę žmonės, galintys investuoti ir gebantys taikyti inovacijas. Regionams reikia išsilavinusio jaunimo. Tam, kad jauni žmonės norėtų kurtis ir dirbti regionuose, valdžia turi sudaryti tinkamas sąlygas. Neturėtume uždarinėti mokyklų, sugriauti visos infrastruktūros. Esant tik stambiems ūkiams atsiranda problemų. Regioninė politika turi būti tokia, kad jaunimas norėtų ūkininkauti, užsiimti ne tik žemės ūkio veikla, bet ir žaliavų perdirbimu, bei teikti inovatyvias paslaugas. Kaimas turi atjaunėti ir modernėti. Galbūt situacija pasikeis, kai parama bus teikiama dviem – Sostinės bei Vidurio ir vakarų Lietuvos – regionams. Esu už tai, kad jauniems žmonėms būtų sudarytos galimybės kurti verslus. Mes neturime intereso ruošti tik samdomus darbuotojus, siekiame, kad mokslus baigęs jaunimas gebėtų kurti savo verslą.
Esu įsitikinusi, kad Lietuva gali būti lyderė kuriant saugų, sveiką ir inovatyvų žemės ūkio verslą, pagrįstą skaitmeninių technologijų taikymu. Tam turime visas sąlygas.
Šaltinis: valstietis.lt, 2021-05-22, Vida Tavorienė
Pasėlių deklaravimas: tempus stabdo šaltas pavasaris?
Nors pasėlių deklaravimas artėja prie pabaigos, pasigirsta nuogąstavimų, kad dėl pandemijos ir vėluojančių pavasario darbų žemdirbiams gali būti sudėtinga tai atlikti laiku.
Seimo narys Juozas Baublys teigė, kad sunkumų kyla dėl to, jog kurį laiką žemdirbiai dėl griežto karantino sunkiai galėjo judėti tarp rajonų, kita vertus, vėluojantis pavasaris ir darbai taip pat verčia ūkininkus delsti iki paskutinės minutės. Tam pritarė ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius, teigdamas, jog „kai kuriuose rajonuose iškrito labai daug kritulių, negalėjo pasėti arba teks persėti – negali deklaruoti, nes nežino, kas kur bus“. Vis dėlto žemės ūkio ministro patarėjas tikino, kad turėtų būti leista deklaruoti vėluojant be papildomų sankcijų.
„Specialistai yra gavę pavedimą parengti dokumentus, kad nebūtų taikomos sankcijos pareiškėjams, kurie vėluos deklaruoti iki liepos 2 d. (…) Kada bus dokumentas? Tikiuosi, kitos savaitės pradžioje“, – atsakydamas į Seimo narių prašymus daugiau aiškumo ir konkrečių datų, kalbėjo D. Rybakovas. Vis dėlto, jo teigimu, apskritai ilginti deklaravimo terminus neketinama. Jis pabrėžė, kad lyginant pastarųjų trejų metų deklaravimo tempus, tai sklandžiausi metai buvo 2019, tačiau šiemet deklaruojama sparčiau nei pernai.
Ministro patarėjo duomenimis, trečiadienį buvo deklaruota apie 12 tūkst. ha naudmenų daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Didesni atsilikimai pastebimi tik trijuose rajonuose: Šiaulių, Širvintų ir Trakų, tačiau tikimasi, kad ir čia bus spėta deklaruoti laiku, jei ne – klausimas bus svarstomas dar kartą. D. Rybakovas taip pat priminė, kad yra pakoreguotos deklaravimo taisyklės – numatyta galimybė mulčiuoti žolę tiems, kurie laiko ne mažiau kaip 0,3 SG. Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos (LNŽNA) pirmininkė Danutė Karalevičienė ir Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis atkreipė nuotolinio posėdžio dalyvių dėmesį į tai, kad šiemet nemažai sunkumų kyla dėl valstybinės žemės ir būtinybės pagrįsti žemės naudojimą dokumentais.
„Esminis dalykas – šiai dienai Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) dirba nuotoliniu režimu, žmonėms deklaruojant reikia atnešti dokumentus valstybinės žemės. Jei gabaliuką užimi, turi kreiptis į NŽT, pasiimti laikiną naudojimą kiekvienam ploteliui, kiekvienam arui…“, – apie kylančius sunkumus kalbėjo S. Daniulis. Tiek jis, tiek D. Karalevičienė kalbėjo, jog ir šiemet „eilinį kartą plaukioja plotai“, o turint įsipareigojimus išlaikyti tam tikrą plotą, iškart kyla problemos dėl kokių nors „persislinkimų, blokų pakeitimų, užlipimų“.
Anot LNŽNA vadovės, problemas kelia ir skirtingų įstaigų skirtingi žemėlapiai. Tuo tarpu parlamentaras Andrius Vyšniauskas valstybinių įstaigų atstovų teiravosi, koks procentas naudojamos valstybinės žemės yra nepagrindžiamas sutartimis ar kitais dokumentais. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) atstovų teigimu, deklaruojamą žemę pagrįsti dokumentais nėra naujas reikalavimas, tačiau nuo šiemet vykdomas sutikrinimas su Registrų centro ir Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis. Anot ŽŪIKVC vadovo Sigito Puodžiuko, jau ieškoma sprendimų, ir NŽT turėtų tikslinti informaciją tiek apie laikiną naudojimą, tiek apie ilgalaikę nuomą.
„Dėl valdymo dokumentų reikalavimo – procesas stebimas. Siekis, kad būtų deklaruojama žemė pagrįsta dokumentais – bent 70 proc., tačiau matome ir puikiai žinome, kad dalis savininkų galbūt yra išvykę į užsienį, gal dalis bijo mokesčių ir vengia pasirašyti tuos dokumentus. Yra tam tikra išlyga nepateikti valdymo dokumentų, nors siekis – kad maksimaliai būtų padengta valdymo dokumentais. Atlikome analizę ir yra tokių ūkininkų, kurie nurodo, kad turi nuomos ar nuosavybės dokumentus 20-30 ha, o deklaruoja iki 200 ha.
Žinoma, nurodo, kad yra problema dėl galimybės gauti dokumentus. Vidurkis nepadengimo iki 50 proc. Vienur yra daugiau, kitur mažiau – priklauso nuo plotų“, – kalbėjo S. Puodžiukas. Kad 100 proc. nuosavybės dokumentų pateikimas yra sudėtingas, tikino ir R. Juknevičius. „Miršta žemės valdytojai, paveldi net anūkai, atsiranda didelis skaičius bendrasavininkių, daug yra jų emigravusių, sunku sudaryti galiojančią sutartį, kad būtų visi bendrasavininkiai… Turi būti tam tikra tolerancija. Tas 100 proc. nuosavybės dokumentų reikalavimas yra skausmingas ir gal net perteklinis“, – kalbėjo LŪS pirmininkas.
Šią savaitę Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) savo pranešime taip pat priminė, kad ūkininkai turi deklaruoti tik žemės valdymo teise (nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais) priklausančius plotus. NMA teigimu, nuomos ir panaudos sutartys, įregistruotos registruose, padeda išvengti ginčų ar juos išspręsti. Jei ūkininkai deklaruojamų laukų valdymo teisę įregistravo Nekilnojamojo turto registre ar Žemės ūkio ir kaimo verslo valdų registre, jiems valdymo teisę patvirtinančių dokumentų NMA teikti nereikia. Taip pat NMA primena, kad užregistravę mažiau kaip 80 proc. deklaruoto ploto pareiškėjai priskiriami rizikingų pareiškėjų kategorijai.
Šaltinis: manoukis.lt, 2021-05-21
I. Šimonytė: pataisos dėl išmokų lubų neskatina didesnės pridėtinės vertės veiklos
Seimui pradėjus svarstyti siūlymą iki 150 tūkst. eurų riboti tiesiogines išmokas didiesiems ūkininkams, premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad projektą dar reikėtų tobulinti.
Jos teigimu, jeigu Seimas pritars ir paprašys Vyriausybės išvados, pokyčių projekte tikrai turėtų būti. „Akivaizdu, kad išmokų ribojimas turėtų irgi būti derinamas su veiklomis, kurioms galbūt galėtų būti taikomos išlygos, taipogi sąsajos, kurios yra tiesiogiai pririštos prie gyventojų pajamų mokesčio įstatymo. Nesu tikra, kad geriausiai veiktų rezultatui pasiekti, bet pats apribojimo principas, taikomas daugelyje šalių, galėtų būti taikomas ir Lietuvoje“, – kalbėjo I. Šimonytė. Seimas ketvirtadienį priėmė svarstyti 35-ių Seimo narių siūlymą iki 150 tūkst. eurų riboti tiesiogines išmokas stambiems ūkininkams. Jei Europos Komisija pritars, ribojimus pajustų maždaug 2 tūkst. hektarų ir daugiau valdančių ūkių savininkai.
Toliau pataisas Seimas svarstys rudenį, gavęs Vyriausybės išvadą. Jei jos bus priimtos, jos įsigaliotų nuo 2022 metų. Lubos galėtų būti pritaikytos maždaug dviem dešimtims stambių įmonių ir ūkininkų.
Šaltinis: lrytas.lt, 2021-05-21
ŽŪM ir NMA atsižvelgė į STT rekomendacijas, nagrinėjant pažeidimus dėl paramos skirstymo
Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ir Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) prie ŽŪM įgyvendino Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) rekomendacijas dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai investicinio pobūdžio priemonių įgyvendinimo, administravimo, ir pažeidimų administravimo procese dalyvaujančių subjektų veiklos organizavimo.
Taip pat buvo reglamentuotos ŽŪM pažeidimo kontrolieriaus funkcijos, teisės, pareigos ir atsakomybė bei nustatyti terminai pažeidimų tyrimams atlikti ir parengti pažymą. Sustiprintos esamos ir numatytos papildomos kontrolės priemonės, užtikrinančios pažeidimų tyrimų atlikimą teisės aktuose nustatyta tvarka bei terminais. Patvirtintas mažareikšmiais laikomų pažeidimų sąrašas ir reglamentuota jų nustatymo tvarka. Nuo šiol nustatytas aiškus ŽŪM vaidmuo ir įgaliojimai išimtinių aplinkybių taikymo procese, t. y. reglamentuoti atvejai, kai ŽŪM savo iniciatyva gali priimti sprendimą neskirti sankcijos net ir tuo atveju, jeigu NMA pasiūlyme nėra siūloma neskirti sankcijos.
ŽŪM komisijos darbo reglamentas patikslintas nuostatomis dėl komisijos sudarymo tvarkos, komisijos narių skaičiaus, reikalavimų nariams, komisijos posėdžių garso įrašų darymo, taip pat prievolė komisijos nariams dalyvauti komisijos posėdžiuose. Po STT siūlymų išsamiai reglamentuota NMA nustatytų pažeidimų kontrolės vykdymo tvarka, o stiprinant interesų konflikto prevencijos bei kontrolės veiklą, patvirtinta ŽŪM korupcijos prevencijos politika.
Šaltinis: delfi.lt, 2021-05-21
Viktoras Pranckietis. Žemės ūkio rūmams – galimybė pradėti veikti taip, kad prisijungti norėtų visi
Prieš tris dešimtmečius atkurtų Žemės ūkio rūmų idėja buvo atstovauti visiems Lietuvos žemdirbiams, perdirbėjams, prekiautojams ir „ne pelno siekiančioms žemdirbių organizacijoms“. Deja, dabartinėje Žemės ūkio rūmų veikloje šis siekis neįgyvendinamas.
Ydinga ir pati Žemės ūkio rūmų organizacijos struktūra. Žemės ūkio rūmai, kaip skėtinė Lietuvos organizacija, turėtų jungti respublikines organizacijas, tačiau šiuo metu rūmų nariais yra ir mažų administracinių vienetų atstovai, pavyzdžiui, „X“ rajono kaimo bendruomenių sąjunga, „X“ miesto bitininkų draugija, „X“ rajono vietos veiklos grupė. Be to, Žemės ūkio rūmų nariais yra ir devynios rajoninio statuso žemdirbių asociacijos, o administracijai priklauso 25 darbuotojai įvairiuose rajonuose. Kai kurių asociacijų vadovai taip pat yra ir Žemės ūkio rūmų darbuotojai. Tokiu būdu organizacijos veikla tampa uždara, o rūmų narių ir rūmų administracijos veiklos persipynimas kelia abejonių dėl veiklos objektyvumo.
Šiuo metu nėra veikiančio organizacijos veiklos finansavimo iš Rūmų narių modelio, todėl neretai girdimi kaltinimai dėl „valdiško“ finansavimo. Buvo siūlytas finansavimo modelis, susietas su išmokomis už žemės ūkio gamybą – 1 Eur nuo hektaro, tačiau toks modelis buvo apskųstas teismui ir nebuvo įteisintas. Tačiau, pavyzdžiui, sėkmingai veikiantys Prekybos, pramonės ir amatų rūmai ar Odontologų rūmai patys užsitikrina finansavimą ir su ištiesta ranka neprašo paramos iš valstybės. Daugelį metų rūmų veiklos finansavimo problema nėra išspręsta, o Žemės ūkio rūmų veiklą reglamentuojantis, jau 24-erius metus veikiantis įstatymas nė karto nebuvo tobulintas. Be kita ko, jame įtvirtinta ir daug neįgyvendinamų normų.
Pavyzdžiui, įstatyme numatyta, kad Žemės ūkio rūmai „siūlo ir dalyvauja nustatant žemės ūkio produkcijos supirkimo kvotas, kainas, subsidijas, vadovauja kooperacijos plėtrai žemės ūkyje, plėtoja žemės ūkio ir maisto eksportą, sėklininkystę ir veislininkystę, rūpinasi žemės ūkio produktų kokybe ir jų sertifikavimu“. Realybėje visos šios veiklos sritys neveikia. Nors jau praėjo lygiai 30 metų nuo Žemės ūkio rūmų atkūrimo, organizacija vis dar prisidengia specialiu įstatymu ir metai iš metų tiesiogiai ar netiesiogiai gaunamu finansavimu iš valstybės biudžeto.
Esu įsitikinęs, kad agro sektoriaus subjektai turi burtis į stiprias, dideles šakines organizacijas – skėtinės organizacijos Žemės ūkio rūmų potencialias nares. Pastarosios, susijungusios į Žemės ūkio rūmus, turėtų didesnį kaimo bendruomenės palaikymą ir pasitikėjimą, užsitikrintų savo veiklos finansavimą, o kartu ir veiklos savarankiškumą. Laikas Žemės ūkio rūmų įstatymą padaryti veikiančiu taip, kad žemdirbiai norėtų būti šios organizacijos dalimi, o ne bėgti iš jos. Džiaugiuosi, kad Žemės ūkio rūmų vadovybė dėl minėto įstatymo jau pakvietė diskusijai Seimo Kaimo reikalų komitetą.
Šaltinis: delfi.lt, Viktoras Pranskietis, 2021-05-23
Palankus gamtai ūkininkavimas gali padėti išsaugoti Lietuvos vertingas pievas ir šlapynes
Mūsų šalis, kuri yra turtinga savo įstabiu kraštovaizdžiu, taip pat gali didžiuotis vertingomis Europos mastu saugomomis pievomis bei šlapynėmis. Tačiau kai kurių likę tiek mažai, kad jas praradę galime netekti didelės dalies Lietuvos gamtos bioįvairovės. Išsaugoti mums visiems svarbią gamtą gali padėti gamtą mylintys ir ją tausojantys ūkininkai. Šalies žemdirbius, dar neapsisprendusius dėl dalyvavimo agrarinės aplinkosaugos priemonės veiklose, supažindiname su prioritetinėmis seniūnijomis, kuriose vis dar lieka neišnaudotas veikloms vykdyti didžiulis potencialas.
Gamtininkai išskyrė 5 veiklas, padedančias išsaugoti pievas ir šlapynes:
„Ekstensyvus pievų tvarkymas ganant gyvulius“;
„Specifinių pievų tvarkymas“;
„Ekstensyvus šlapynių tvarkymas“;
„Nykstančio paukščio meldinės nendrinukės buveinių išsaugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose“;
„Nykstančio paukščio meldinės nendrinukės buveinių saugojimas šlapynėse“.
Prioritetinių seniūnijų, kuriose itin svarbus agrarinės aplinkosaugos veiklų įgyvendinimas, žemėlapis
Prioritetinėse seniūnijose, išskirtose žemėlapyje, aptinkamos labai vertingos, retos ir Europos mastu saugomos pievos ir šlapynės arba jose pievų iš šlapynių plotų likę taip mažai, kad jų apsauga gali reikšmingai pagerinti gamtinės aplinkos būklę. Išsaugant tokias buveines palaikoma kraštovaizdžio įvairovė (mozaika), kuri ypač reikalinga įvairiems sparčiai nykstantiems augalams ir gyvūnams. Žemiau pateikiamame žemėlapyje nuspalvintose intensyviausia spalva seniūnijose yra didžiausias dar neišnaudotas veiklų, padedančių saugoti pievas ir šlapynes, plotas.
Šaltinis: nma.lt, 2021-05-24
Ankstesnės žemės ūkio naujienos