Žemės ūkio naujienos: 2025-11-25

Stambiems pieno ūkiams, parduodantiems daugiau kaip 40 tonų pieno per mėnesį, spalį už žalio natūralaus riebumo pieną mokėta 528,91 euro už toną, arba 2,47 proc. mažiau nei rugsėjį. Iš stambių ūkių gauta apie 65 proc. viso Lietuvoje iš ūkių patiekto žalio natūralaus riebumo pieno kiekio.

Europos Komisijos duomenimis, aptariamu laikotarpiu vidutinė pieno supirkimo kaina Europos Sąjungoje siekė 532 eurus už toną – 12,5 proc. daugiau nei pernai.

Vidutinė Bendrijos ūkininkų gaunama pieno kaina šiemet yra 25 proc. didesnė nei pastarųjų 5 metų vidurkis.

Didžiausi pieno kainų augimai šįmet fiksuoti Lietuvoje, Latvijoje, Čekijoje, Švedijoje ir Estijoje.

Šaltinis: lrt.lt, 2025-11-24

Transliacijos metu pareiškėjai – labai smulkūs, smulkūs ir vidutiniai ūkininkai – galėjo išgirsti aktualią informaciją apie paramos galimybes ir sąlygas ją gauti. NMA atstovės Toma Eidintaitė ir Reda Kaktavičiūtė atkreipė dėmesį į svarbiausius taisyklių keitimus pagal abi priemones, supažindino su projektų atrankos kriterijais, nurodė dažniausiai pareiškėjų daromas klaidas teikiant paraiškas.

Antroje transliacijos dalyje buvo atsakyta į žiūrovų pateiktus klausimus. Atsakymus į juos netrukus bus galima rasti NMA svetainės skiltyje „Dažniausiai užduodami klausimai“.

Šaltinis: nma.lt, 2025-11-24

Mato aiškesnę ateitį

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenimis, Lietuvoje yra apie 500 pieno ūkių, kurie pieno neparduoda supirkėjams, o jį naudoja savo šeimos reikmėms arba perdirba ir parduoda galutinius pieno produktus. Degučių kaimo (Šilutės r.) ūkininkams Daivai ir Gediminui Dlugoborskiams mažą ekologinį pienininkystės ūkį pavyko pasukti tinkama linkme – ūkyje primelžtą pieną jie perdirba ūkio sūrinėje, o produkciją parduoda turguje. Tai buvo sena Daivos svajonė, o ją įgyvendinti paskatino jų jaunėlis sūnus Rokas, nuo mažens sukęs tėvų ir senelių pėdomis, o dabar tapęs ir jaunuoju ūkininku.

Ūkio šeimininkė Daiva pasakojo, kad lapkričio mėnesį mišriame šeimos ūkyje melžė 6 karves. Augina pienines lietuviškas karves, iš produktyvios karvės per dieną gali gauti ir 40 litrų pieno. Be melžiamų, augina ir mėsinių galvijų, veršelių, telyčių. Iš viso dabar rūpinasi 22 raguočiais. Nuosavos žemės valdo nedaug – apie 4 ha, kitą žemę nuomojasi.

„Mūsų ūkelis mažas, bet visi stengiamės, dirbame, kad išgyventume, susimokėtume mokesčius, sau ko reikia nusipirktume. Turima ūkio technika genda, dirbame dar su „belorusais“. Reikalingiausius padargus, kokie jie yra, tokie, bet turime savo. Jais ir nudirbame visus darbus“, – pasakojo ūkininkė.

Mišriame ūkyje lapkričio mėnesį, kol buvo palankūs orai, karvės dar ganėsi lauke. Jas papildomai šėrė pašarais iš rulonų. Po ranka – šienapjovė ir rinktuvas, nes kol buvo atolo, ūkio šeimininkas Gediminas raguočiams pašienaudavo šviežios žolės. Anot Daivos, kiekvieną karvę reikia pamelžti tiek ryte, tiek vakare, pasirūpinti prieaugliu, visus pašerti. Ištisus metus nesustoja darbai sūrinėje, nes ir ten nėra laiko ilsėtis. Išeiginių nėra, nuo pirmadienio iki pirmadienio – darbo dienos.

Mama ūkininkė pasidžiaugė jaunėlio sūnaus Roko atkaklumu. Ūkiui labai reikia finansinių išteklių, todėl sūnus dar papildomai laikinai išvyksta dirbti užsienyje arba Lietuvoje. Tėvų ateities planuose, anot Daivos, šeimos ūkį atiduoti sūnaus svajonėms.

Dėl ūkio – surėmė pečius

Ūkio savininkė pasakojo, kad įsirengti nuosavą sūrinę buvo jos pačios sena svajonė, kuriai įgyvendinti prireikė nemažai laiko. Apie tai svajoti pradėjo dar gyvendama Kaune, nuo to laiko praėjo 25 metai. Mamos svajonę žinojo ir Rokas. „Svajonės ateina po truputį. Netiki, kad taip bus, bet įvyksta“, – patenkinta kalbėjo ūkininkė.

Į Degučių kaimą Daiva su Gediminu sugrįžo gyventi ir ūkininkauti prieš 21 metus. Čia gyvenant jiems gimė ketvirtas sūnus Rokas. Tėvai matė, kaip jis augo kartu su šeimos ūkiu, tapo jų pagalbininku, patarėju. Prieš dvejus metus, kai parduodami ūkio karvių pieną supirkėjams patyrė tik nuostolių, Rokas tėvams patarė patiems imtis perdirbimo, pagal to meto galimybes prašyti 15 tūkst. eurų paramos sūrinei įkurti.

„Kaip tik tada paskaičiavome visų metų pajamas. Mums per mėnesį išeidavo vidutiniškai 380–400 eurų, nes pieno supirkimo kainos buvo labai mažos. Labai norėjau sūrinės, tačiau ir permainų bijojau. Bet sūnus veržlus, dar viskuo tikintis jaunas žmogus, mane jis į šį verslą dar labiau pastūmėjo“, – atviravo Daiva.

Iš pradžių tai buvo labai didelis iššūkis – atkeliavusi į ūkį parama buvo labai gerai, bet reikėjo pridėti ir daug savo lėšų. Jie nusipirko visą sūrinės inventorių, įrangą, įsigijo pieno šaldytuvą, kurio iki tol neturėjo. Iš vieno Kretingalės rajono ūkininko nusipirko pieno surinkimo punkto namelį. Samdė specialų transportą, kraną ir jį parsivežė į ūkio sodybą bei pritaikė sūrinei. Pirmieji sūrinės įsikūrimo metai šeimai buvo labai sunkūs, bet dabar galvoja, kad investicijos tuomet buvo dar pakeliamos. „Sūnus Rokas sakė: nenorėkime, kad viskas ateitų už dyką, reikia daug fiziškai dirbti ir protingai mąstyti“, – pamena Daiva.

Loginis mąstymas padėjo organizuojant tolesnius darbus, kai tenka dirbti keliomis kryptimis, ūkyje pasigaminti pašarus, karves melžti ir sūrius spausti. Turgaus dienomis tenka keltis pusę penkių ryto. Pirmiausia abu su vyru pamelžia karves, supilsto pieną, tada susideda pagamintą produkciją ir išvažiuoja į turgų. Daiva neneigė iš pradžių bijojusi prekybos turguje, nes ji neturėjo tokio darbo patirties, nemokėjo siūlyti pagaminto produkto atėjusiam žmogui. Kaip pati prisipažino, baimės dingo, greitai ji su tuo susigyveno. Dabar prekyba turguje yra jos mėgstamas darbas. Trečiadienį ir šeštadienį važiuoja į Šilutės turgų, jame ant prekystalio išrikiuoja ūkio sūrinėje pagamintus produktus.

„Tai yra mano darbo vieta, esu dėkinga žmonėms, kurie ateina pirkti, kurie sugrįžta. Be abejo, rankas nuo darbų jau skauda, didelės sveikatos jau nėra, bet jeigu norime dirbti ir gyventi kaime, tai įjungiame pagrindinius dar likusius „motoriukus“ ir toliau važiuojame. Ypač kai turime jauną žmogų šalia, kuris po truputį perima mūsų šeimos ūkelį. Tai ir džiaugiamės, kad dar galime savo kieme turėti ūkišką verslą“, – pasakojo D.Dlugoborskienė.

Išplėtė asortimentą

Šeimos ūkyje darbus pasiskirstę: vyrai daugiausia imasi ūkiškų darbų – vasarą šienauja, šieną varto, o jeigu ko prireikia ar sugenda technika, ūkininkė Daiva kartais tampa tiekėja. „Būna, kad sūrinėje dirbu, bet mano vyrai skambina ir sako, kad jiems reikia tepalų, rakto, žarnos, tada persirengiu, užrakinu sūrinę ir lekiu, nuvežu ko jiems reikia. Bet mano pagrindinis darbas sūrinėje“, – teigė ji. Sūrininkei labai patogu, per kiemą pereina – laisvesnę minutę pietus pagamina, namus sutvarko. Kai viskas greta, ir darbui sūrinėje gali skirti tiek laiko, kiek reikia, pavakaroti.

Be to, ūkininkė vis plečia sūrinės gaminių asortimentą. Pati Daiva pastebi, kad labiausiai žmonės nori sūrių su kmynais ir lietuviškų varškės sūrių. Paįvairinimui gamina sūrius su persilado prieskoniais, keptus aštrius sūrius, bet pastarųjų – nedidelius kiekius, o vasarą – rūkina. Džiaugėsi įsigijusi natūralaus medžio rūkyklą. Ūkyje tarnauja ir seperatorius, kai tik reikia – pieną išseperuoja, grietinę šaldytuve tris paras brandina, po to iš jos sviestą sumuša. Taip sukuria dar vieną kaimišką produktą.

Iš pienininkystės ir sūrininkystės gyvenantys Dlugoborskiai, norėdami iš pieno pagaminti sūrių, kitos produkcijos, įdeda labai daug rankų darbo. Turguje prašo 10 Eur/kg, bet kai kuriems pirkėjams tai per brangu arba tokio kiekio nereikia, todėl sūrinės šeimininkė susveria po 200–400 g sūrio, juos vakuumuoja.

Gamybos apimtys savaime sumažėja šaltuoju metų laikotarpiu. Jos pastebėjimu, žiemą karvės pradės užtrūkinėti, mažės pieno kiekiai. Greitai pardavimui nebeturės ir grietinės. Jau dabar yra mažiau produkcijos – pieno, varškės, sūrių, jau mažiau ir darbo.

Nori pasilengvinti darbus

Ūkininkė minėjo, kai karvės iš lauko grįžta į tvartą, tuomet vyrams ten daugiau darbo. Jų ateities svajonė – pasistatyti naują ūkinį pastatą. Dabar naudojasi senelio ūkiniu pastatu, kuris jau gerokai suvargęs, nepritaikytas šiuolaikiniams reikalavimams. Mėšlą šalina primityviai, rankiniu būdu. Anot ūkininkės, jie mažais žingsneliais po truputį planuoja susitvarkyti ir ūkinę pusę, tuomet nereikėtų tiek daug varginti rankų, darbai būtų mechanizuoti. Sūnus Rokas eina link to, kad fermoje būtų palengvintas darbas.

„Karves vis tiek turime melžti rytą vakarą, praktiškai esame pririšti prie ūkio, bet jeigu mums reikia išvažiuoti pas gydytojus, norisi pailsėti, darbus perima Rokas. Su juo pasikeičiame. Kai reikia sūnui laisvų dienų, mes jį išleidžiame. Taip visi trys ūkio rate ir sukamės“, – prisipažino Daiva.

Ūkininkai Dlugoborskiai užaugino keturis sūnus. Vienas sūnus dabar gyvena ir dirba Airijoje, kitas neseniai grįžo į Lietuvą iš Airijos. Dar vienas sūnus gyvena Šilutėje. Kai tėčiui reikia vyriškos pagalbos, jeigu šalia, ir kiti sūnūs prišoka, bet pačiam ūkininkavimui, kaip pastebėjo mama, jie neutralūs, tik jaunėlis atsidavęs visa širdimi. Ūkininkavimas kažkada prasidėjo nuo vienos karvės, o plėtros metais Dlugoborskiai ūkyje melžė 9 karves. Kontroliuojamoje karvių bandoje Daivai su vyru yra tekę priimti ryžtingų ir itin sunkių sprendimų. Šiemet jie pardavė savo karvę Rožę, apie kurią šeimininkė iki šiol negali galvoti be graužaties, bet neturėjo kito pasirinkimo, karvės nepavyko išgydyti ir jos piene nuolat buvo somatinių ląstelių, o toks pienas netiko niekur.

Ūkininkė neslėpė, kad sunkiomis gyvenimo akimirkomis prisimena savo sesių žodžius, kad jau baigtų ūkininkės kelią, bet prisipažino, kad ir ji pati labai įsitraukė į ūkį. Džiaugiasi grįžusi ūkininkauti į savo senelių sodybą, kurioje buvo prabėgusios Daivos vaikystės ir jaunystės vasaros. Ji neabejoja, kad senelis su močiute tikrai džiaugtųsi, kad ir jų proanūkis Rokas toliau puoselėja, tęsia ūkį.

Sodybėlė sena, reikia ūkinio pastato, bet mažame ūkyje negali visko staiga atnaujinti. Pasak Daivos, tie, kurie nežino, dažnai sako, kad ūkininkai gerai gyvena, bet tai ne visai tiesa. „Mes išgyvename, bet nėra taip lengva, kaip visi galvoja, kad čia kažkoks rojus ar aukso kasyklos. Tai yra juodas darbas“, – tikino ūkininkė.

Sunkumai užgrūdino

VL kalbintas jaunasis ūkininkas Rokas Dlugoborskis teigė, kad jam pačiam ūkininkavimas reiškia gyvenimo būdą, jis nemato savęs ateityje dirbančio kitoje srityje, nes ir pats ūkis asocijuojasi su mylimu darbu, kurį galėtų daryti net ir už dyką. „Myliu šį darbą ir labai jam atsiduodu, domiuosi galimybėmis. Juk XXI amžius, kai yra tiek daug naujovių. Ir tos visos naujovės mane tiesiog gundo. Labai noriu pritaikyti ir savo ūkyje“, – kalbėjo Rokas.

Pasak pašnekovo, jis matė, kaip plėtėsi, kaip modernizavo techniką aplinkiniai ūkiai, ir pats nori to siekti. Jau dabar jaunas vyras turi labai daug idėjų, projektų ateičiai ir beveik neabejoja juos įgyvendinsiąs, tik prireiks laiko. „Žmogus turi dirbti tokį darbą, kurį mylėtų, kad nebūtų taip, kad ryte atsikeli, reikia eiti į darbą ir sakai – ir vėl į darbą. Manau, kad neturėtų taip būti žmogui. Ūkyje man nuo mažens dirbti patinka. Kai buvau mažas, sakiau, kad būsiu ūkininkas, tai to ir siekiu, nelaužau savo žodžio“, – prisipažino R.Dlugoborskis.

Rokas neatmeta minties, kad ateityje karvių ūkį norėtųsi robotizuoti. Tam reikės daug investicijų, taip pat daugiau gyvulių, kad melžimo robotas atsipirktų. Tada būtų galimybė palengvinti darbą sau ir artimiesiems. Šiuo metu tokia investicija netikslinga, iš karto būtų galima skelbti bankrotą. O artimesniu laiku jo planuose, kad karvės gyventų palaido tipo fermoje, žiemą vasarą galėtų laisvai vaikščioti po tvartą, palankiu metų laiku kada nori išeitų į lauką, tvarte būtų laikomos ant gilaus kraiko, joms būtų sumontuotas šėrimo takas.

Jaunasis ūkininkas ir ateityje žada tęsti ekologinio ūkio tradiciją. Vos sukūręs savo ūkį ir parašęs pirmąją paraišką paramai gauti, eina į ekologinio ūkio sritį. „Nematau reikalo ūkyje naudoti trąšų ir cheminių medžiagų. Gal kai kur žemei jų ir reikia, bet panaudojus kalkes ar organines trąšas – mėšlą, srutas – galima ir taip tręšiant užauginti derlių. Daug kas priklauso ir nuo sėjomainos“, – aiškino jis.

Kol kas nei galimi sunkumai, nei didėjanti konkurencija tarp sūrinių produkcijos Roko negąsdina. Jo teigimu, šis verslas irgi nestovi vietoje. Jis nepaleidžia minties, jeigu pas juos rajone atsirastų labai daug sūrininkų ir jie pajustų, kad jau nebeturi vietos rinkoje, tai padidinę gamybos apimtis galės plėstis į kitus rajonus – tolėliau nuo ūkio atidaryti savo sūrinės parduotuvėlę. Kol kas dar užtenka vietos rinkoje ir savo krašte.

Kad įgyvendintų svajonę, Rokui tenka padirbėti ne tik ūkyje, bet ir užsienyje, nes šeimos ūkiui nuolat dar reikia investicijų. Šiuo metu, kai ūkio laukuose darbų nėra, jis papildomai dirba Lietuvoje. „Per žiemos sezoną teks pasidarbuoti, nes kartu noriu pasilengvinti darbus, kad dar galėčiau investuoti į ūkį. Dabar yra toks laikotarpis, kai reikia labai daug duoti jam. Manau, kad ateityje ūkis duos man“, – tuo tiki jaunasis ūkininkas.

Save iš naujo atrado sūrių pasaulyje

Netoli Aukštadvario (Trakų r.) ūkininkė Jolanta Jasiūnienė taip pat įkūrė sūrinę. Mamai padeda dukros Rūta ir Martyna. Perdirbimui jos naudoja karvių ir ožkų pieną. Versli moteris pasakojo, kad jos sūrininkystės kelias prasidėjo atsitiktinai. Prieš 10 metų iš Šiaulių, kur daug metų buvo įkūrusi nuosavą maisto prekių parduotuvę, kaip pati sakė, emigravo – persikėlė gyventi į sodybą Trakų rajone, o tokį pasirinkimą 50 proc. lėmė jos suaugusių dukrų meilė žirgams.

Supratusios, kad iš žirgų išgyventi negalės, nes jų išlaikymas labai daug kainuoja, Jolanta pradėjo mąstyti apie verslą, kad ūkis save išlaikytų. Versli moteris nuvykusi į Olandiją pas vietos ūkininką, kuris vertėsi ir sūrininkyste, nusipirko tris karves, draugai išmokė jas melžti. Nuo to viskas ir prasidėjo, ūkis pamažu plėtėsi.

Lengva nebuvo – vienais metais paskaičiavo, kad vien 7 karvių sėklinimui išleido 780 eurų. Olandiškos karvės, pasak Jolantos, labai jautrios, bet jos duoda daug pieno. Moteris naktimis skaitė literatūrą apie gyvulių priežiūrą. „Aš, miesto žmogus, visai kitaip auklėta, kitaip augusi, savo esybe kaimo žmogumi gal niekada ir nebūsiu. Tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės seneliai buvo miestiečiai, šiauliečiai“, – prisipažino ūkininkė.

Jolanta lankė sūrininkystės kursus, daug skaitė, ilgai eksperimentavo. Moteris padedama dukros gamina kasdienius produktus: kefyrą, grietinę, jogurtą, sviestą, brandintus ir fermentinius sūrius, varškę. Savo sūrinėje spaudžia „Karaliūnų“ sūrį, kurį siūlo valgyti užsitepant medaus, uogienės. Tai autentiškas, Aukštadvario regioninio parko produkto ženklą gavęs sūris, kurio receptą patikėjo viena močiutė. Perdirba ir ožkų pieną. Jolantai brandinti ožkų pieno sūriai skanesni už karvių pieno sūrius. Ūkio sūrinės produkcija ji pati prekiauja šeštadieniais Vilniaus Kalvarijų turguje.

Sūrinės įkūrėja pasakojo, kad viešėdama Olandijoje tik viena akimi pamatė, kaip turi atrodyti sūrinė. Visko teko mokytis pačiai. Kai tik pavyksta, stengiasi mokytis iš kitų patirties. Spalio mėnesį kartu su kitais Lietuvos sūrininkais Jolanta žvalgėsi Prancūzijoje. Ne tik klausė penkių seminarų, bet ir lankė sūrines, domėjosi, kaip jie dirba, kaip prekiauja produkcija, dalyvavo sūrių degustacijose.

„Mes Lietuvoje dar labai laimingi, čia dar ne tokia stipri konkurencija, nes ten ji kur kas didesnė. Atrodytų, kad ir Lietuvoje jau daug sūrininkų, bet ten – 10 kartų daugiau. Parsivežiau idėjų ir tuo pačiu gerai pailsėjau. Pamačiau, kad ir ten ne šventieji puodus lipdo. Mes taip pat mokame gaminti skanius sūrius. Yra galimybių, bet visada žmogus turi skaičiuoti, kad jam pasiteisintų. Ne visada naujovės pas mus prigyja. Labai skiriasi abiejų šalių kultūra, skoniai, mes turime savo skonių sūrius, kuriuos mėgstame ir valgome. Gali prisidaryti labai mandrių sūrių, bet dar nereiškia, kad pas mus tikrai juos pirks“, – kelionės Prancūzijoje įspūdžiais dalijosi Jolanta.

Jos teigimu, sūrinė – labai didelės šeimos verslas. Vieni ruoš pašarus, karves prižiūrės, o kiti sūrius spaus. Turi būti dešimties žmonių šeimos ūkis, tada būtų ne per sunku, aprėptum viską.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2025-11-24

Pareiškėjai turėtų atkreipti dėmesį, kad paramos paraiškų priėmimo pabaigos data pakeista iš gruodžio 31 d. į gruodžio 30 d. toms intervencinėms priemonėms, kurioms nėra numatytas tęstinis galimas sustabdyti ribotos trukmės kvietimas teikti paramos paraiškas. Paskutinė paramos paraiškų priėmimo data – gruodžio 30 d. – numatyta šioms intervencinėms priemonėms:

-„Konsultavimo paslaugos“ (kvietimas, skirtas konsultavimo paslaugų teikėjams);
-„Investicijos į bioekonomikos verslus“;
-„Labai smulkių ūkių plėtra“;
-„Smulkių-vidutinių ūkių plėtra“;
-„Pasėlių ir augalų draudimo įmokų kompensavimas“.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2025-11-24

Būsimasis NŽT direktorius bus skiriamas penkerių metų kadencijai su galimybe ją pratęsti dar penkeriems metams.

Pasak pranešimo, tarnybos vadovo darbo užmokestis, priklausomai nuo jo patirties ir kompetencijų, gali siekti nuo 4,3 tūkst iki 7,1 tūkst. eurų (iki mokesčių).

Kandidatų paraiškos priimamos iki gruodžio 8 dienos.

BNS rugpjūtį rašė, kad NŽT vadovo pareigas paliko daugiau nei metus jai vadovavęs Saulius Mickus. Laikinai šias pareigas paskirtas eiti direktoriaus pavaduotojas Dovydas Petraška.

NŽT yra atsakinga už Lietuvos teritorijos žemėtvarką, žemės administravimą, geodezijos ir kartografijos darbus bei valstybinių erdvinių duomenų tvarkymą.

Šaltinis: lrt.lt, 2025-11-24