Žemės ūkio naujienos: 2021-08-26

Europos Komisijos duomenimis, vidutinės pieno supirkimo kainos per septynis šių metų mėnesius Bendrijoje yra aukščiausios, palyginti su pastarųjų septynerių metų to laikotarpio kainų vidurkiu. Aukštesnės pieno supirkimo kainos fiksuotos tik 2014 metais.

Šių metų sausio-liepos mėnesiais vidutinė natūralaus riebumo pieno supirkimo kaina Europos Sąjungoje siekė 354 eurus už toną, arba 4,7 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šių metų sausio-liepos mėnesiais vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje stambiesiems ūkiams siekė 348 eurus už toną, arba 10,6 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

Remiantis „Rabobank“ maisto ir agroverslo šių metų antrojo ketvirčio ataskaita, pasaulinės žaliavinio pieno ir jo produktų kainos išlaikė aukštą lygį, kurios siejamos su šįmet augusia pieno produktų paklausa JAV ir Kinijoje. Analitikų teigimu, nors šiose šalyse pieno produktų vartojimas grįžo į lygį iki pandemijos, netikrumo nuotaikų ir rizikos veiksnių rinkoje išlieka daug.

Tikėtina, kad Kinijos pieno produktų importo paklausa susilpnės antroje šių metų pusėje – to turėtų pakakti, kad pasaulinis pieno sektorius pradėtų koreguoti kainas, kurios priartėjo prie augimo piko, teigiama „Rabobank“ ataskaitoje. Pasaulinėje pieno rinkoje Kinijai, užimančiai penktadalį pieno produktų importo rinkos, tenka reikšmingas vaidmuo.

Šaltinis: delfi.lt, Eleonora Budzinauskienė, ELTA 2021-08-25

Trečiadienio popietę kelioms minutėms sugaišinome Pumpėnų seniūnijos Vilkiškių kaimo ūkininką Liną Lipnicką. Į kviečių lauką mus palydėjo ūkininko žmona Aida su dukromis – 17-mete Lina ir greitai 22-ąjį gimtadienį švęsiančia Laura. Viduriniąją ūkininkų atžalą – 21-erių Aušrinę pamatėme lauke, prie traktoriaus „Valtra“ vairo. Laura ir Aušrinė mokosi Kauno kolegijoje, viena pasirinkusi verslo, kita – turizmo vadybos studijas. Tuo tarpu jaunėlė Lina apie studijas minėtoje neuniversitetinėje aukštojoje mokykloje dar tik svajoja, nes reikia baigti Pumpėnų gimnazijos paskutinę – 12 klasę. Nuo pat mažens įpratintos dirbti žavios ir mielos Lipnickų dukros yra didelis šeiminio ūkio ramstis.

Mums atvažiavus, senutėlio „Ferguson“ kombaino bunkeris kaip tik baigė prisipildyti kviečių. Prie kombaino kaip mat privažiavo traktorius su priekaba. Iš karto matosi, kad prie „Valtra“ vairo Aušrinė sėdi nebe pirmus metus. „O aš prie traktoriaus vairo sėdu tik kai pavasarį iš laukų renkame akmenis“, – šyptelėjo Aušrinės mama Aida Lipnickienė.

Javapjūtę pradėjęs ūkininkas sakė, kad smėlėtose Vilkiškių ir Kriklinių žemėse nėra ko tikėtis didelio kviečių derliaus. Iš hektaro byra per 4 tonas, kone perpus mažiau nei derlingiausiose mūsų krašto žemėse. Bet dėl to ūkininkas nė kiek nedejavo ir nesiskundė. Jis, kaip ir visa smagiai nusiteikusi darbšti šeimyna, tikino, kad pragyventi galima. „Kaip ir visur, reikia daug dirbti. Be kruopštaus, sąžiningo darbo nieko nesukursi“, – auksinę tiesą priminė L. Lipnickas, kuomet paklausėme, ar įmanoma oriai gyventi turint, palyginus, nedidelį 60 ha ūkį. Iš jo 40 ha – nuosava žemė, likusi – nuomojama. Šiemet 26 ha užima žieminiai „Skagen“ veislės kviečiai, 20 ha – žirniai, likusiuose kituose plotuose boluoja kviečiukai ir miežiai.

Jei nesutrukdo lietus, per dieną senutėliu, tačiau patvariu „Ferguson“ galima nupjauti 4–5 ha javų. Tad per tris keturias dienas kviečių laukas turėtų būti įveiktas. „Jau dešimt metų, kai kuliu šiuo kombainu, o jis pagamintas dar 1992 metais. Kai rimčiau sugenda, pasikviečiu į talką draugą. Traktorius „Valtra“ irgi nebe „pirmos jaunystės“ – penkiolika metų tarnauja“, – aiškino L. Lipnickas. Traktorių ūkininkas pirko, kai Aušrinei sukako šešeri metukai. Pranašiškai išsipildė tuomet mergaitės ištarti žodžiai, kad „Valtra“ bus „jos traktoriukas“. Daugiau technikos Lipnickai neturi.

Po trumpo pokalbio L. Lipnickas sėdo prie „Valtra“ vairo ir išskubėjo į netoli Pušaloto, prie Lėvens esantį Dičiūnų kaimą, kuriame yra KB „Agropartneris“ priklausantis grūdų elevatorius. „Jis yra arčiausiai Vilkiškių ir turime sudarę sutartį“, – sakė ūkininkas L. Lipnickas. Kol tėtis nuvažiuoja ir grįžta iš Dičiūnų, dukra nesėdi ir nemaigo mobiliojo telefono. „Per tą laiką detaliai atlieku kombaino techninę apžiūrą – išvalau, patikrinu tepalus, jei reikia – suvaržau detales “, – aiškino puikiai techniką išmananti mergina. Pasiteiravus, ar baigusi Kauno kolegiją nesiruošia grįžti į Vilkiškius, Aušrinė mįslingai šyptelėjo: „Kas ten žino? Gal tėtis ras ūkininkauti mėgstantį gerą žentą?“

Ne tik Vilkiškių kaime Lipnickai žinomi ir kaip bitininkai. Jie priklauso Pasvalio bitininkų draugijai „Bičiulis“. Šeimos galva sakė, kad bitininkauja nuo šešerių metų. Šį pomėgį Linas paveldėjo iš savo senelio. Taip jau natūraliai susiklostė šios darbščios šeimos darbo pasidalijimas, kad 150 šeimų turinčiu bitynu dabar daugiausia tenka rūpintis ūkininko žmonai Aidai su dukromis Lina ir Laura. Netoli sodybos specialiai bitutėms skirtas daugiau kaip hektarą užimantis nektaringų facelijų laukas. „Daugiau kaip prieš porą savaičių, per žydėjimą lauke tiesiog ūžė bičių debesys“, – pasakojo Aida Lipnickienė. Dalis bityno yra sodyboje Vilkiškiuose. Kiti didelio bityno aviliai išvežioti į pamiškes. Žvilgsnis nukrypo į vieną išsiskiriantį menišką avilį. „Tai buvusio draugijos pirmininko, bitininko Jono Nainio dovana“, – sakė A. Lipnickienė. Kol mama su dukromis pozavo prie avilių, viena bitutė caktelėjo Laurai į kaklą. „Nieko tokio, įpratusi. Tačiau kai buvo įgėlusi kamanė, kelias dienas ranka buvo ištinusi“, – šypsodamasi pasakojo Laura.

Anksčiau Lipnickai, kaip ir dauguma Vilkiškių kaimo žmonių, laikė kiaulių, karvių. Ūkininkai minėjo, kad kiaulių ūkio teko atsisakyti pradėjus plisti marui. Tiesa, dar liko triušių. Dėl to, kad ilgaausių nenorėjo atsisakyti darbščiosios Aidos ir Lino Lipnickų dukros.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-08-25

Vasara dulkėse

Javapjūtei įsibėgėjus, pagalbos kreipėsi Varėnos rajono, Jakėnų seniūnijos, Puodžių kaimo gyventojas Juozas Žemaitis. Jis bėdojo gyvenantis greta žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) „Tėviškė“ sandėlių, kuriuose įrengta ir grūdų valykla. Anot Puodžių gyventojo, esą iš jos ant jo sodybos stogų, sodo medžių, išneštų padžiauti skalbinių, kieme stovinčio automobilio ir visur kitur nusėda didelis sluoksnis dulkių, galimai sklindančių iš šios bendrovės grūdų valomosios. Žmogus su ŽŪB vadovu esą jau kalbėjosi apie tai, bet situacija šiemet tik paaštrėjo, nes vis pūtė nepalankios krypties vakarų arba šiaurės vakarų vėjas, dulkes nešdamas į jo sodybos pusę.

Varėnos rajono gyventojas, ilgametis VL skaitytojas J.Žemaitis tikino, jog ši problema esą atsiradusi ne šiemet – sodybos šeimininkai su ja kovoja jau nemažai metų. Vis laukęs permainų J.Žemaitis šią vasarą nutarė kreiptis į žiniasklaidą, tikėdamasis, jog paviešinus problemą bus galima ją išspręsti, nes, pasak J.Žemaičio, gražiuoju susitarti esą neišeina.

„Visaip šnekėdavomės. Sakė, bus ir taip, ir anaip. Bet su kaimyniniu objektu ir toliau bėda. Čia yra žemės ūkio bendrovė „Tėviškė“ ir Ramanauskų ūkis. Jie dulkėmis taip maitina, kad vasarą neįmanoma išeiti pabūti kieme, apneša viską, nes kai vėjas atsisuka nuo jų link mūsų, o gyvename vos 20–30 metrų atstumu nuo tos jų dulkių mašinos, tai tiesiog baisu“, – situaciją apibūdino J.Žemaitis.

Ūkininkas teigė, kad iš ŽŪB „Tėviškė“ grūdų valymo įrenginių į aplinką skleidžiamos dulkės yra matomos net plika akimi, o jų šleifas ypač pasimato vakare. Į aplinką patenkančias dulkes, priklausomai nuo jo krypties ir stiprumo, vėjas gali nešti pakankamai toli.

„Valymo įrenginys turi tik vieną cikloną stambioms valymo atliekoms atskirti, o visa smulki frakcija išpučiama į aplinką. Iki mūsų gyvenamojo namo sklypo yra apie 20–30 metrų. Esant mums nepalankiai vėjo krypčiai, tiesiog neįmanoma būti lauke. Bendrovės vadovas Ramanauskas jokių veiksmų nesiima, nors daug kartų buvo į jį kreiptasi“, – sakė apkartusia kaimynyste nepatenkintas Puodžių kaimo gyventojas.

Žmogus nesupranta, kodėl taip yra. Jis mena, kad toje pat vietoje jie gyveno ir tuomečiais kolūkio laikais. Dabar ŽŪB priklausantis sandėlis statytas panašiu laikotarpiu, kaip ir Žemaičių šeimos sodyba. Juozas sakė, kad visi statiniai stovi maždaug nuo 1966 metų, bet tuomet tokios dulkių skleidimo problemos nebuvo, nors ir tada čia valė, džiovino grūdus. „O dabar grūdų valomoji tokia, kad iš jos dulkės išeina ir pasklinda į visą aplinką“, – aiškino J.Žemaitis.

Tarsi ne jo bėda

J.Žemaitis minėjo esą norėjęs kaimyniškai išspręsti šitą bėdą. Nesinorėjo jokių piktumų, galvojo, gal ŽŪB vadovai supras ir kaimynus. Bet neseniai po bendro pokalbio suprato, kad nepavyks. „Davė suprasti, kad tu kaip nori, taip gyvenk“, – guodėsi sodybos šeimininkas.

Jis pasakojo, kad vasara – būtent tas metas, kai kelis mėnesius trunkanti javapjūtė vėl atnaujina varginančią bėdą. Žmogus sakė, kad sutarties su vėju juk nesudarysi. Tiesa, pernai vyravo rytų vėjas, tad jų sodybą ši problema aplenkė – dulkės buvo pučiamos labiau į kitą pusę, o šiemet jau kitaip – ir vakarų, ir šiaurės vakarų vėjai, tada juos „prausia“ juodai, nieko negali išgelbėti.

„Ta problema yra ne tik mūsų – Žemaičių, o bendra viso kaimo. Net gal ir kitur taip vyksta, tik žmonės niekur nesikreipia. Mes visi žinome, kad Varėnoje stovi kombinuotųjų pašarų gamykla pačiame mieste ir kažkodėl nėra tokios problemos, nors įmonė daug didesnio pajėgumo. Jeigu būtų taip, kaip čia, Puodžių kaime, tai ten mieste žmonės už tai ją greitai „susprogdintų“. Bet, pasirodo, ten dulkių nėra. Tad yra įmanoma išspręsti ir tokią problemą. Manau, kad ir ŽŪB „Tėviškė“ gali išspręsti bėdą, reikia tik noro“, – vylėsi ūkininkas.

Jam apmaudu ir dėl to, kad patys ŽŪB darbuotojai po javapjūtės savo pastatų stogus nuplauna, o kaimynų net neatsiprašo. „Savo bendrovės pastatų stogus darbininkai plovė apie savaitę laiko. Su specialia technika, su aukšto slėgio mašina. Tai reiškia, kad yra priežastis, dėl ko reikėjo plauti. Dulkės labai gerai matyti pavakare. Plaukia didžiausias šleifas, nesvarbu, iš kurios pusės vėjas, jį matome“, – apmaudo neslėpė J.Žemaitis.

Jo nuomone, jeigu ši grūdų valykla būtų vidury laukų, toli nuo namų, tai mat ją bala, bet kai ji už 20 metrų, ir tris mėnesius maitina dulkėmis, tai nė vienam nepatiktų. Kiekvienas nekentėtų. „ŽŪB vadovo prašiau pasižiūrėti, kas darosi aplinkui. Labai nenoromis atėjo, paklausė manęs, ką aš patarčiau? Sakau – čia ne mano problema. Aš jau daug metų patarinėjau, jog reikia užsandarinti objektą, kad į aplinką neišeitų dulkės, ir visa problema būtų išspręsta. Bet jis nenori to daryti. Šitą problemą minėjau ir jo žmonai, ir sandėlininkei daug kartų priminiau“, – bėdojo J.Žemaitis.

Sandėlis – ne pašiūrė

VL pakalbintas ŽŪB „Tėviškė“ vadovas Vytautas Ramanauskas konfliktinę situaciją apibūdino kiek kitaip ir su kaimyninės sodybos savininko metamais įtarimais nesutinka. Vadovo teigimu, ir Žemaičių sodyba, ir ŽŪB sandėlis pastatyti ne vogčiomis, o pagal suderintus projektus. Be to, šis sandėlis rekonstruotas, ne pašiūrė, jį paaukštino, pakeitė stogą, įrengė naujus privažiavimus. Valymo mašina sertifikuota, pirkta su gamykliniu dulkių nuvedimu. Tuo tarpu iki tol jame veikė kur kas paprastesnės technologijos – tada būdavo dulkių, džiovyklą kūrendavo ir mazutu, ir dyzelinu, bet esą viskas buvo „normalu“.

„Kaip bebūtų keista, bet, pavyzdžiui, bulvės auga žemėje, nukasus būna žemėtos, būna ir dulkių. Grūdai auga virš žemės, bet ir kiek juos kartų judinsi, kilnosi, vis tiek jie savyje turi dulkių porciją, kurią ir paskleidžia. Tai mes tą suprantame ir valymo metu kažkiek dulkių išsiskiria. Tačiau mes jas nusiurbiame. Yra ciklonas, įrengta sienelė. Iš valomosios vamzdžiu ateina lukštai ir tai, kas atskirta nuo grūdo, jie patenka į cikloną, o iš jo, praradę judėjimo pagreitį, išbyra į priekabą, kuri stovi po stogu. Dar aplinkui įrengėme dulkes sulaikančias skardines sienas, kad būtų kuo mažiau pustymo, nes vis tiek gali pakilti vėjelis. Tai aš nežinau, ką dar galima padaryti?“ – aiškino ŽŪB „Tėviškė“ pirmininkas, patikslindamas, kad dulkių nusiurbimo ir nuleidimo įrangai padaryta pastogė-užuovėja.

Pasak V.Ramanausko, kaimynas toje vietoje, kur ribojasi jo ir ŽŪB sklypai, galėtų užsisodinti medžių, kurie sulaikytų dulkes. „Nežinau, ar pirmiau buvo pastatytas sandėlis, ar Žemaičių sodyba. Kai atėjau dirbti prieš 40 metų, jau buvo ir tas sandėlis, ir ta sodyba. Nežinau, kas pasikeitė į blogą pusę per 40 metų. Ar daugiau mašinų keliu važiuoja ir sukelia dulkių, ar mūsų sandėlis? Manau, čia galima diskutuoti iki nukritimo, bet jam viskas trukdo“, – pasakojo V.Ramanauskas, neneigdamas, kad kaime yra daugiau dulkių sukėlimo būdų, ne tik grūdų valomoji. Esą pats su sandėlininke rugpjūčio 16 dieną matė, kaip pralėkė 16-os ratų varomas miškavežis, sukėlęs dulkių kamuolius ties Žemaičių sodyba.

Norėsi mušti – lazdą rasi

VL pasiteiravus, ar yra bendraujama su netoliese gyvenančiais žmonėmis, ar yra atsižvelgiama į jų išsakomas pastabas, ŽŪB „Tėviškė“ vadovas neslėpė, kad buvo bendraujama, bet pastaruoju metu bendrauti tapo sudėtinga, tačiau jie nėra susipykę.

„O tai kaip bendrauti? Jis prieš gerą savaitę atlėkė vakare. Buvo intensyvios darbo dienos pabaiga, užsukau į sandėlį, o jis man kažką aiškina. Tai kiek aš galiu diskutuoti, nors diskusijoms net nematau pagrindo. Tai kaip man dabar – sugriaut viską, kad jam nepatinka kaimynystė, ar ką man padaryti?“ – retoriškai klausė V.Ramanauskas.

Jis aiškino, kad sandėlis kaip tik yra rekonstruotas, patobulintas, kad būtų švariau, tyliau, ir senosios džiovyklos ten dabar nėra. Tiesa, yra gamyklinė džiovykla, bet kilnojamo tipo. Ji ten stovi, būna kūrenama dyzelinu, bet ją kuria labai retai, nes nenori, kad džiovinimas trauktų pinigus iš kišenės. Džiovyklą rudenį užkuria nebent kokiai savaitei, kai reikia padžiovinti grikius. Bet ji stovi už pastato, visai į kitą pusę nei Žemaičių sodyba.

„Nežinau, kaip jį apsaugoti. Bet jeigu ir dulka, tai yra laisvos teritorijos, kurioje būtų galima pasodinti eglučių ar kitokių medžių. Jie ne tik žymėtų sklypų ribą, bet ir vėją, dulkes užstotų. Bet tokių pasiūlymų jis negirdi“, – tikino bendrovės vadovas.

Jis tvirtino neišmanąs, ką daugiau galėtų patobulinti – net jei bus sumontuoti trys ciklonai, vis tiek, kaip dabar, pirmame ciklone besisukdamas lukštas ar sausa varputė nukris į priekabą. Juolab kad ir per javapjūtę, kai kombainas važiuoja kuldamas, atrodo, jog ten ne kombainas, o kažkokia smėlio mašina – tiek dulkių kartu su juo eina.

„Tai tada iš viso negalime nieko dirbti, nei kombainais, nei valomąja. Jei orai leis, šią savaitę nupjausime paskutinius rugius ir tada beliks grikiai rugsėjo mėnesį, vėl kokią vieną–dvi savaites dirbsime. Priklauso nuo oro. Sako, kai norėsi mušt, tai lazdą visą laiką rasi. Ta lazda dabar yra mūsų sandėlis. Bet ką aš galiu padaryt? Negi jį kažkur iškelti, o jei taip – tai kur? Juk visur atsiras tokių, kuriems bus negerai“, – VL kalbėjo ŽŪB „Tėviškė“ pirmininkas.

Gyvename kaime

Dainius Junevičius, Varėnos rajono Jakėnų seniūnijos seniūnas

Nusiskundimų dėl iš ŽŪB sandėlių kylančių dulkių iki šiol nebuvo. Šis sandėlis yra truputį žemiau ir atokiau nuo Žemaičių sodybos, bet gal papuolė per patį darbymetį, kai buvo vėjas ir dulkių kažkiek užnešė. Bet gyvename kaime… Kai kombainai kulia laukuose, tai tiesiog kyla dulkių stulpai. Kai šieną presuoja, veža – irgi dulka. Jei pradėsime šitaip reaguoti į kiekvieną darbą, tai žemdirbiai laukuose negalės dirbti. Ypač Dzūkijoje, kur žemės lengvesnės.

Be to, tik pagrindiniai keliai kaimuose ir gyvenvietėse asfaltuoti, o visur kitur – žvyrkeliai, kurie vasarą labai dulka. Aš pats gyvenu kaime. Tarp kitko, mano gatvė irgi yra neasfaltuota. Esu apsisodinęs liepomis, dekoratyviniais krūmais nuo kelio, kad mažiau dulkėtų. Kažkiek sulaiko tas dulkes. Manau, kad jau nei rudens lietaus nereikės laukti, nes šią savaitę pas mus labai stipriai lijo, tai tikrai dabar dulkių neliko, oras grynas. Man atrodo, žmonėms reikia būti šiek tiek tolerantiškesniems. Žinoma, jeigu žmogus alergiškas, nors tos dulkės be chemijos, tokiam žmogui kenkia.

Buitinės dulkės

Tokių dulkių gali kilti dirbant su šiomis medžiagomis: miltais ar grūdais, pikiu, tabaku, cukrumi, popieriumi, džiovintais maisto produktais, cementu, pjuvenomis, kavos pupelėmis ir arbata, suodžiais (pvz., kopijuoklio ar spausdintuvo dažais). Tokios dulkės paprastai tik dirgina, tačiau koncentruotos gali kelti pavojų sveikatai.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2021-08-25

Dar didesnė nuostaba buvo, kai paklausus, ar turi vairuotojo pažymėjimą, nes barmenams tenka vykti į užsakomus pobūvius ir ten aptarnauti klientus, mergina atsakė klausimu į klausimą – o kokio pažymėjimo reikia? Sako, vairuoju automobilį, turiu dar traktorininko ir kombainininko „teises, – šypsodamasis prisimena P. Mačiulis. – Kadangi pats esu „nuo plūgo“, gimęs ir keturiolika metų gyvenęs kaime, tėvų ūkyje dirbęs visus darbus, pašnekėjom apie ūkio darbus, o aš vis stebėjausi, kad tokią jauną merginą paviliojo žemdirbiška profesija, ji ėmėsi ūkininkauti“.

Kas dėl darbo restorane, tai galvojau: rudenį, žiemą ūkyje darbų nedaug, tai gal spės ir restorane suktis, o kaip bus pavasarį? O iki pavasario ji įgijo patirties, dabar dirba jau savarankiškai ir net mokinių turi (vasarą padavėjais dirba moksleiviai), kuriuos moko šios profesijos paslapčių… Susitinku su pačia savo darbdavį nustebinusia mergina. Tai Inga Petkūnaitė. Ignalinietė, čia baigusi gimnaziją, čia gyvena jos tėvai. O štai jos ūkis tolokai, Dūkšto sen. Nuo jo ir pradedame kalbą. Dabar jaunimas, baigęs mokyklas, kuo greičiau lekia į didelius miestus, į užsienius, o panelė Inga pluša kaime. Kaip čia dabar, kodėl?

Net mano jaunystėje (mokyklą baigiau 1973 m.) tėvas man vis sakydavo: „Važiuok mokytis, tik nelik kolchoze. Gana aš jau visą gyvenimą ariu, šviesios dienos nematau…“ (tais laikais ūkininkų nebuvo, tik prie namų 60 arų ūkelį leido turėti laisvu nuo valdiško darbo metu). „Ūkininkauju dar tik antrus metus, tad esu jaunoji ūkininkė. Turiu apie 30 hektarų žemės, traktorių, kol kas užsiimu vien augalininkyste, auginu grūdus. Ateityje, manau, ūkis plėsis: ir hektarai didės ir ūkio profilis keisis. Ūkininkauti padeda mano draugas, netoliese taip pat turintis ūkį. Jis padeda man, aš jam, nes mėgstu gyvulius, o jis, be augalininkystės, ir juos augina. Tiesą sakant, tai draugas mane ir sudomino, ir paskatino ūkininkauti“, – pasakoja Inga.

Baigusi gimnaziją, ji išvažiavo į Vilnių, neakivaizdžiai studijavo įmonių administravimą. Tačiau ši profesija jai pasirodė per „sausa“ ir grįžo į Ignaliną. Jai patinka matematika, todėl įstojo ir dabar neakivaizdžiai mokosi Utenos kolegijoje, studijuoja buhalterijos paslaptis. Kadangi jaunam žmogui Ignalinoje darbą susirasti nelengva, tai, draugo paskatinta, ir ėmėsi žemės ūkio reikalų. Vairuoja traktorių, sako, kad jį vairuoti lengviau, nei automobilį, o štai kombaino dar neturi. Grūdus parduoda UAB „Agrokoncerno grūdai“ Ignalinos grupei. Ir, manau, visai logiškas klausimas – kam jaunai ūkininkei prireikė dar ir barmenės darbo, visiškai nieko bendro neturinčio su pagrindiniu užsiėmimu?

„Tiesiog norėjau taip save realizuoti, norėjau papildomos veiklos. Restorane dar ir pailsiu nuo ūkio darbų. Juk augalininkystėje, skirtingai nei prie gyvulių, kasdien nereikia darbuotis. Dabar mokslai mokami, tad jiems užsidirbti papildomai taip pat ne pro šalį“, – sako I. Petkūnaitė. O su nauju iššūkiu, kaip dabar madinga sakyti, barmenės-padavėjos darbu, Inga taip pat puikiai susitvarko. Sako, svarbiausia mokėti bendrauti su klientais, kurie kartais būna ir kaprizingi, kai jiems kas nors nepatinka. Pobūviuose paprasčiau, ten kokių nors konfliktų nebūna.

„Kol kas viskas tinka ir patinka. Spėju ir ūkininkauti, ir mokytis, ir restorane darbuotis“, – šypsosi mergina. Paklausus, ką ji pasakytų tiems bendraamžiams, kurie po mokslų nenori grįžti į gimtinę, Inga sako, kad kiekvienas jaunas žmogus turi išsikelti sau tikslus ir siekius, ir stengtis juos įgyvendinti. O tinkamą sau užsiėmimą, labai užsispyrus, galima ir savame mieste ar rajone susirasti. Sako, ji ne vienintelė iš klasės šaknis leidžia savame rajone, yra dar keli čia dirbantys Ingos klasiokai.

Šaltinis: lrytas.lt, Jonas Baltakis, mignalina.lt, 2021-08-25

Alpakas glostė, hortenzijų ir saulėgrąžų laukais grožėjosi Lina DRANSEIKAITĖ.

Egzotika kaime

Jau kelerius metus stebima nauja tendencija, kai kaimuose įprastus javų laukus ar bulvių ežias keičia gėlių parkai, vaistinių žolynų laukai ar egzotinių gyvūnų ūkiai. Šiuo keliu nusprendusieji pakreipti savo ūkius džiaugiasi gausiais turistų srautais ir lankytinais objektais neišlepintame Panevėžio krašte. Netradicinio žemės ūkio ėmęsi verslininkai sako, kad nors iš tokios veiklos milijonų nesusikrausi, tačiau tai malonus gyvenimo būdas. Bene viena pirmųjų tokių turistus traukiančių vietų Panevėžio rajone atsirado Medikonių kaime.

Jame įkurto alpakų ūkio savininkė Renata Meleškienė pasakoja, jog sodybą kaime įsigiję bėgdami nuo miesto šurmulio. Taip jau nutiko, kad kaimas tapo jų namais. Buvę miestiečiai ilgai svarstė, kokius gyvūnus auginti, kad šie padėtų „nušienauti“ didelius laisvus žemės plotus. Galop apsisprendė įsigyti alpakų, kurios Lietuvoje vis dar buvo egzotika.

Pradėjo nuo kelių mielų minkštų gyvūnėlių, o dabar R. Meleškienės aptvaruose laigo keturios dešimtys šių tarsi pliušinių gražuolių. Pastebėję, kad naujieji gyventojai kaip magnetas traukia prašalaičius, prieš penkerius metus ūkio savininkai nusprendė iš atvykusiųjų imti bent simbolinį įėjimo mokestį. Dabar pažiūrėti alpakų atvažiuoja tiek turistų, kad į ūkį priimami tik iš anksto užsirašiusieji.

„Kai pamatėme, kad žmonės masiškai veržiasi į mūsų kiemą, nusprendėme, kad už tai reikėtų imti mokestį. Iš to nepraturtėsime, tačiau bent kiek galėsime prisidėti prie gyvūnų išlaikymo. Pašarai, papildai, veterinarijos paslaugos nemažai kainuoja“, – pasakojo R. Meleškienė. Anot ūkio savininkės, kažkodėl manoma, kad apsilankymas alpakų ūkyje labiausiai vilioja vaikus, tačiau suaugusiesiems jame gal net labiau patinka.

Alpakos yra terapiniai gyvūnai, jų net nebūtina liesti, užtenka tik stebėti. Vien tai ramina. „Lietuvoje alpakų terapijos gal niekada nebus – tam reikia turėti begalę įvairių sertifikatų, pereiti daugybę kursų, bet jų gydomąjį poveikį galima pajusti ir be jokių popieriukų. Tos didelės alpakų akys tiesiog užhipnotizuoja, todėl žmonės išvažiuoja tik su geromis emocijomis“, – šypsosi R. Meleškienė.

Nuo terapijos iki vilnos patalų

Anot alpakų augintojos, jeigu sezonas tęstųsi ištisus metus, iš lankytojų surenkamų įėjimo mokesčių gal ir būtų galima išlaikyti ūkį. Tokią galimybę labai riboja lietuviški orai – į aptvarus lauke alpakos paprastai išleidžiamos balandį, o sezonas uždaromas lapkritį. Vasarą pasigrožėti egzotiniais gyvūnais į Medikonius važiuoja ne tik vietiniai, bet ir būriai užsieniečių, lankytojų sulaukta net iš tolimosios Mauricijaus salos.

„Turistinis sezonas trunka vos pusmetį. Kai nėra lankytojų, pragyvename iš alpakų vilnos: iš siūlų mezgame kojines, pirštines, šalikus, riešines, kepures, o iš šiurkštesnės vilnos karšinių darome antklodes. Šiek tiek pajamų gauname iš edukacijų vaikams“, – kalbėjo R. Meleškienė. Anot augintojos, kad ir kaip skaičiuotum, alpakų auginimas yra labiau gyvenimo būdas nei verslas. Tenka susitaikyti su tuo, kad visada esi savotiškai pririštas prie savo gyvūnų.

„Iš namų jau niekur neišvažiuosi ilgesniam laikui, todėl alpakomis ir gyvenu. O ūkyje darbas darbą veja – pati priimu lankytojus, pati prižiūriu vilnos karšimą, pati rūpinuosi gyvūnais. Save visą atiduodu tik ūkiui. Reikia tuo gyventi, bet milijonų tikrai nesusikrausi“, – pasakojo alpakų augintoja. Alpakų ūkyje gyvena ir gražuolės dvi jų giminaitės lamos bei penketas ožiukų. „Kai viena moteris pasiūlė įsigyti lamų, pagalvojau, kodėl gi ne, juk ta pati giminė, bet 98 proc. lankytojų jų neskiria, visuomet klausia, ar lamos – tai jau užaugusios alpakos. Būtų mano valia, įsigyčiau jų daugiau, bet vyras mane jau stabdo“, – šypsosi R. Meleškienė.

Žiedų jūra

O štai kitame Panevėžio rajono pakraštyje, kelyje Panevėžys–Kupiškis, Kakūnų kaime, iš tolo akį traukia hortenzijų parkas. Savaitgaliais lankytojų į jį suplūsta tiek, kad net automobilių vilkstinės nusidriekia šalia kelio. Nors hortenzijos savo žiedais džiugina vos apie tris mėnesius, kiekvieną kartą atvykus parkas pasitinka kitoks: šiuo metu hortenzijos tarsi pakvaišusios nuo savo raustančių žiedų. Viena iš parko įkūrėjų Rūta Čepukonytė pasakoja, kad lankytojų srautai labiausiai priklauso nuo oro sąlygų.

Jeigu lietus nepliaupia, įprastai hortenzijas kasdien aplanko nuo nuo 300 iki tūkstančio lankytojų. Praėjęs savaitgalis savotiškai sumušė rekordus, kai parke sulaukta keturženklio skaičiaus turistų. Pasak R. Čepukonytės, hortenzijų parką šalia planuojamų statyti namų sodino pirmiausia dėl savęs, kad pro naujų namų langus galėtų grožėtis visą vasarą žydinčiais gėlynais. Netikėtai susiklostė, kad tai tapo nauja traukos vieta Panevėžio rajone. „Net neturėjome minties, kad tai gali tapti verslu. Viską kūrėme dėl savęs, bet kažkaip išsirutuliojo į kai ką daugiau. Pagrindinės mūsų pajamos yra iš auginamo medelyno, hortenzijų parkas kol kas kaip papildoma veikla“, – kalbėjo verslininkė.

Žemės yra, idėjų – irgi

Hortenzijų parko populiarumas nustebino ir pačius jo įkūrėjus. Pernai jie lankytojus priimdavo nemokamai ir tik tada, kai patys šalia darbuodavosi. Šiemet jau turi ir priėmimo valandas, ir lankytojo mokestį. R. Čepukonytė neatmeta, kad ateityje veikiausiai teks ieškoti papildomų darbo rankų. „Kai pabaigsime šį sezoną, galvosime apie plėtrą. Žemės dar turime, vizijų taip pat ne vieną. Tikrai negalvojome, kad bus tiek daug darbo. Tikėjome, kad būsime lankomi, bet kad tokia apgultis būtų, negalėjome nė įsivaizduoti“, – užgriuvusiu populiarumu džiaugėsi hortenzijų parko viena iš įkūrėjų. Šiuo metu parke veši per 500 dešimties rūšių šluotelinių hortenzijų.

Traukia saulėgrąžos

Šalia kelio Šiauliai–Panevėžys, netoli Burbiškio dvaro, garsėjančio pavasarį pražystančiais tulpių laukais, lankytojus traukia saulėgrąžų laukas. Jo savininkai, kitaip nei tikrieji ūkininkai, nepyksta išvydę bešmirinėjančius ir gražių vaizdų fotografijoms beieškančius smalsuolius. Atvirkščiai – tarp saulėgrąžų įrengta jaukių kampelių romantiškoms fotosesijoms ar šeimos iškyloms. Sodybos „Molinė saulėgrąža“ viena iš savininkių Elžbieta Karaliūtė juokiasi, kad jos senelis buvęs ūkininkas, o ji tik žaidžianti, tad kodėl to žaidimo nepadarius įdomesnio.

Kartą lankantis Ukrainoje ją tiesiog pakerėjo užburiantys neaprėpiami saulėgrąžų vaizdai ir pati užsimaniusi jų pasisodinti. „Dabar žmonės ieško tokių netikėtų vietų fotografuotis ar tiesiog pasibūti. Mūsų laukelis nedidelis – pernai buvo 10, šiemet jau 30 arų. Saulėgrąža yra geroji piktžolė, nereikia pjauti žolės, o ir labai traukia akį. Konsultavomės su agronomais, kuo dar būtų galima užsėti, bet vis tiek likome prie saulėgražų“, – pasirinkimą užsiimti tokiu neįprastu ūkininkavimu motyvavo E. Karaliūtė.

Anot jos, artimiausias toks panašus laukas yra Latvijoje, netoli sienos su Estija. E. Karaliūtės sodyboje auga apie dešimt rūšių: nuo aliejinių iki valgomų, pūkuotų, daugiagalvių, ilgais žiedlapiais, juodų ir raudonų, citrininių saulėgrąžų. Taip pat yra pavienių saulėgrąžų dar kitokių rūšių – juos sodino patys žmonės. „Mes iš ūkio negyvename, mums tai pirmiausia grožis, kuriuo norime pasidalyti ir su kitais“, – sakė saulėgrąžų lauko viena iš savininkių.

Kaip pas bobutę

Saulėgrąžų žydėjimo metas labai trumpas, tad jų augintojai sumanę ir edukacinių programų, degustacijų: ne tik saulėgrąžų chalvos, bet ir vietos bendruomenių skanėstų – galima pasigardžiuoti Pociūnėlių kaimo bendruomenės gamintomis cukatomis – rabarbarų, burokėlių, pastarnokų bei kitų daržovių gabaliukais sirupe, taip pat Baisogalos krašto kepamais tortais. „O patys kepame švilpikus. Tai labai paprastas patiekalas, bet kažkodėl pamirštas. Juk kaip iš saulėgrąžų išvaryti žvirblius – ogi pašvilpti reikia. Taip išdykaudami atrandame ir patys save, ir pamirštus dalykus, kurie paprasti, bet unikalūs“, – šypsosi E. Karaliūtė.

Ūkininkė neslepia net nesitikinti, kad tokia veikla kada nors taptų pragyvenimo šaltiniu, bet jei suteikia gerų emocijų tiek patiems, tiek lankytojams, kodėl gi jos nesiimti? „Ta geltona spalva išties suteikia gerų emocijų. Kartą paklausiau žmonių, kodėl jie taip ilgai užsibuvo saulėgrąžų lauke? Išgirdau, kad čia taip gera, kaip pas bobutę kaime. Tai man pagyrimas. Čia išties gera aura, gal ir žmonės išsiilgę to paprastumo, natūralumo, o kartu tai jau ir savotiška egzotika“, – mano E. Karaliūtė.

Šaltinis: delfi.lt, Lina Dranseikaitė, „Sekundė“ 2021-08-25

Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) atstovausiantis jos specialistas Martynas Rimgaila rugpjūčio 26 d., ketvirtadienį, 12 val. pristatys bepiločių orlaivių naudojimą NMA veikloje. Parodoje bus kalbama apie bepiločių orlaivių naudojimą ir plačiau, taip pat vyks dronų demonstracijos bei varžybos.

Šaltinis: nma.lt, 2021-08-25