Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-07-13

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-07-13. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Mokėjimo prašymus galima teikti anksčiau

Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) paramos gavėjams, įgyvendinantiems projektus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) ir Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos (EJRŽF) priemones, primena, jog mokėjimo prašymus galima teikti ir nelaukiant sutartyje ar paraiškoje numatytų mokėjimo prašymo pateikimo datų.

Kaip nustatyta programų administravimo taisyklėse, mokėjimo prašymas bei kartu su juo pateikiami papildomi dokumentai NMA turi būti pateikti iki paramos sutartyje ar paramos paraiškoje numatyto mokėjimo prašymo pateikimo termino. Taigi, įsigijus investicijas ar baigus įgyvendinti projektą nebūtina laukti sutartyje ar paraiškoje nustatytų mokėjimo prašymo pateikimo terminų – reikalingus dokumentus galima teikti ir anksčiau. Tokiu atveju, laikantis teisės aktuose nustatytų terminų, pateiktas mokėjimo prašymas bus pradėtas nedelsiant vertinti, parama, jei bus išmokėta, paramos gavėją pasieks anksčiau, o projektas bus įgyvendintas greičiau. Tiesa, būtina laikytis paraiškoje ar paramos sutartyje numatyto mokėjimo prašymų eiliškumo, t. y. negali būti teikiama antrojo mokėjimo prašymo dokumentacija nepateikus pirmojo mokėjimo prašymo ir pan.

Tuo tarpu tais atvejais, kai būtina pratęsti projekto įgyvendinimo laikotarpį, projekto vykdytojas turi paprašyti NMA leisti mokėjimo prašymo pateikimo terminą nukelti – svarbu, kad nebūtų viršytas tam tikros priemonės įgyvendinimo taisyklėse nustatytas projekto įgyvendinimo terminas. Prašymą NMA taip pat būtina teikti, jei norima sujungti du ar kelis mokėjimo prašymus į vieną ar perskirstyti sumas tarp etapų. NMA, apsvarsčiusi pateiktus prašymus, atitinkamai fiksuoja keitimus ir apie tai informuoja projekto vykdytoją. Tokiais atvejais mokėjimo prašymą galima teikti tik gavus NMA sutikimą keisti mokėjimo prašymo pateikimo datas.

Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo metu šalyje paskelbtos ekstremalios situacijos dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės metu paramos gavėjai gali pateikti mokėjimo prašymus dažniau, nei numatyta paramos sutartyje arba paramos paraiškoje. Pateikti papildomi mokėjimo prašymai neįskaičiuojami į priemonės įgyvendinimo taisyklėse nustatytą mokėjimo prašymų skaičių.

Primintina, jog mokėjimo prašymus NMA galima teikti asmeniškai ar per įgaliotą asmenį, registruotu paštu, jei priemonių įgyvendinimo taisyklėse nenumatyta kitaip, taip pat elektroniniu būdu naudojantis ŽŪMIS portalo interneto prieiga, adresu www.zumis.lt, o karantino ar ekstremalios situacijos dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės metu – ir per kurjerį bei „paraiškų dėžutes“, įrengtas visuose teritoriniuose NMA padaliniuose. Per kurjerį pateiktas mokėjimo prašymas ir (arba) papildomi dokumentai turi būti išsiųsti ne vėliau kaip paskutinę paraiškoje ar paramos sutartyje numatyto mokėjimo prašymo pateikimo termino dieną. Mokėjimo prašymą teikiant per „paraiškų dėžutę“, jį būtina pateikti ne vėliau kaip 2 darbo dienos iki paraiškoje ar paramos sutartyje nustatyto mokėjimo prašymo pateikimo termino.

Šaltinis: nma.lt, 2021-07-12

Vieni bijo prarasti garantuotus pinigus, kiti – neatsigina prašymų nupjauti ir išvežti žolę

Tūkstančiai Lietuvos gyventojų turi daugiau ar mažiau žemės ūkio paskirties žemės. Kasmet daugelis už ją gali gauti tiesioginių išmokų, kurių dydis priklauso nuo to, ką su žeme darai. Vis dėlto norint gauti pinigų už paprasčiausią lauką, kuriame savaime auga žolė, reikia atlikti vieną darbą, kuris gali sukelti nemažai rūpesčių.

Pievų deklaravimas ir šienavimas tapo galvos skausmu tiek ūkininkams, tiek pievų savininkams, kurie deklaravo pievą, tačiau neturi kur dėti žolės ir bijo netekti pinigų. Ūkininkai tikina, kad nebeatsigina prašymų paimti žolę pašarams ir piktinasi, kad sprendimas, turėjęs sutramdyti sofos ūkininkus, sukūrė tik dar daugiau problemų.

Neima net už ačiū

Pasvalio rajone ūkininkaujantis Jonas tikina, kad neatsigina žmonių prašymų nupjauti pievas ir pasiimti šieną. „Daugelis jų deklaravo pievas, o pagal taisykles, jos turi būti nušienautos iki rugpjūčio 1 dienos. Negana to, lauką reikia palikti tuščią, t. y., žolę reikia išvežti. Tad žmonės ir siūlo mano gyvuliams šieną. Tačiau tokių siūlymų jau sulaukiau labai daug, man net nebereikia tiek šieno. O gyventojai pyksta, kad va nemokamai siūlo, o neimu“, – pasakojo ūkininkas. Tuo metu Kupiškio rajone gyvenanti pensininkė Ona pasakojo, kad pievą nuomoja. „Vienas hektaro nuomos kaina 100 eurų per metus, jeigu deklaruočiau žemę pati, už hektarą gaučiau 120 eurų tiesioginių išmokų. Šiek tiek daugiau, bet juk žemę reikia dirbti, prižiūrėti. Ramiau ir paprasčiau ją išnuomoti“, – sakė moteris.

Daugiau problemų nei naudos

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius patvirtino, kad šiuo metu ūkininkai sulaukia labai daug prašymų nušienauti pievas. „Kai įsigaliojo tvarka, kad nebeužtenka tik susmulkinti žolę, dabar ją reikia surinkti ir išvežti žmonės, kurie deklaravo pievas, ieško kas tai galėtų padaryti.

Tad daugiamečių pievų žolės, kuri dažnai jau yra peraugusi pasiūla šiuo metu yra labai didelė. Ūkininkai nelabai nori ją paimti, nes ir toliau mažėjo gyvulių skaičius. Pašarų poreikis traukiasi. Taip pat šie metai buvo lietingi, tad žolė užaugo ir ūkininkų pievose. Papildomai jiems nebereikia“, – pasakojo ūkininkų atstovas. Anot jo, žolė pievų savininkams tampa galvos skausmu. „Nežinia, ką su ja daryti. Neturime technologijų, kad pavyzdžiui žolę galėtume panaudoti biokuru ar kitokioms reikmėms. Jeigu tiesiog surinksime žolės masę ir sukrausime lauko gale turėsime nemalonų akiai kraštovaizdį, šiukšlynus ir tiek. Reikėjo iš anksto apsispręsti, kur biomasę naudosime. Kai valdžia priėmė sprendimą, kuriuo reikalaujama žolę išvežti nepagalvojo, kaip tai įgyvendinti. Šis sprendimas sukūrė daugiau problemų nei naudos. Žinoma, suprantu, kad valdžia tokiu būdu norėjo sumažinti sofos ūkininkų gretas. Tačiau tokiu būdu tik sukėlė dar daugiau bėdų“, – komentavo ūkininkų atstovas.

Pasak R. Juknevičiaus, ūkininkai džiaugiasi, kad valdžia juos girdi ir bando spręsti sofos ūkininkavimo problemą, reikia stabdyti šį ūkininkavimo būdą, tačiau kitokiais būdais.

Tikrins, ar gyventojai išvežė žolę

Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) informavo, kad 2021 metais pievų deklaravimas vyko nuo balandžio 12 d. iki birželio 7 d., pavėluotai paraiškas buvo galima teikti nuo birželio 8 d. iki liepos 2 d. „Pažymima, kad šiemet sankcijos už pavėluotą paraiškų teikimą pareiškėjams nebus taikomos, išimtis 2021 m. numatyta atskiru žemės ūkio ministro pavedimu dėl Covid-19 pandemijos. Deklaruotas pievas reikia nušienauti vieną kartą per metus, bet ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. Pareiškėjams, kurie ūkinių gyvūnų registre yra įregistravę bičių šeimas, privalo pievas nušienauti iki rugsėjo 1 d“, – komentavo NMA. Agentūra atlieka nuotolines pievų patikras, t. y. naudojantis palydovų duomenimis tikrinam, ar pievos nušienautos.

„Esant reikalui patikrą atliekame ir vietoje, jeigu pagal nuotolinio patikrinimo rezultatus yra nustatomas poreikis įvertinti situaciją vizualiai. Plotai patikroms vietoje atrenkami ir atsitiktinės atrankos būdu. Patikros metu nustačius pažeidimus, taikomos sankcijos. Parama nemokama už nenušienautą plotą bei papildomai taikomas paramos sumažinimas. O už nupjautos žolės sutvarkymo reikalavimų neatitikimą parama nemokama už lauką“, – apie gresiančias baudas komentavo NMA. NMA pažymėjo, kad naudojantis palydovų duomenimis galima nustatyti faktinę lauko būklę, ar lauke yra pieva, ar ji šienauta, nepriklausomai nuo to, ar lauke deklaruota kita kultūra nei faktiškai yra ir tokius pareiškėjus patikrinti.

„Jei pieva suariama ar paliekamas pūdymas ar auginami žemės ūkio augalai, atitinkamai pareiškėjas turi laikytis reikalavimų keliamų pūdymui, ar augalams ariamojoje žemėje. Nupjauta pievų žolė (šienas, žalioji masė ar kt.) pievų plotuose turi būti sutvarkyta – išvežta iš lauko, supresuota, šienas sudėtas į kūgius. Jeigu pareiškėjas laiko gyvulius, tada pievų, kuriose jie yra ganomi nereikia šienauti. Tačiau iki rugpjūčio 1 d. pievų plotuose turi būti būtini gyvulių buvimo lauke požymiai. Kitu atveju laukai turi būti nušienauti, t. y. nupjauta žolė šiuose laukuose turi būti sutvarkyta, išvežta iš lauko arba supresuota, arba šienas sudėtas į kūgius, arba susmulkinta ir tolygiai paskleista“, – komentavo NMA.

Šaltinis: valstietis.lt, Vilija Mačiulskytė, 2021-07-12

Ūkininkas: problema – abejingumas?

Šiandien beveik pusė ūkininkų yra pensinio amžiaus. Kas augins duoną po dešimties, dvidešimties metų? Problema aktuali ne tik mūsų šalyje, neatsitiktinai Europos Sąjungos bendrojoje žemės ūkio politikoje jauniesiems ūkininkams skiriamas išskirtinis dėmesys, numatomos tam tikros lengvatos. Tačiau gyvenime prireikus dėmesio ir pagalbos neretai atsimušama į abejingumo sieną. Viena priežasčių, kodėl nusiviliama ūkininkavimu, yra tai, kad Lietuvoje nėra teisiškai galutinai sureguliuotas laukinių gyvūnų saugojimo ir žalos kompensavimo ūkininkams mechanizmas.

Gervės kukurūzų lauke

Gegužės mėnesį sėdamas kukurūzus Darius Viliušis tikėjosi pasigaminti vertingo siloso, juo įvairinti karvučių dienos davinį pasibaigus ganiavos sezonui. Ūkininkai sako: karvei pienas ant liežuvio – tai reiškia, kad primilžis daug priklauso nuo pašaro maistingumo.

Kokybės standartai ypač griežti ekologinės gamybos ūkiuose, koks yra ir Dariaus ūkis. Tenka išsiversti beveik be jokių priedų, kurie naudojami chemizuotuose ūkiuose. Ekologinio ūkininkavimo taisyklės lemia, kad gaunama produkcija yra didesnės biologinės vertės, tačiau derliai mažesni, iš karvutės gaunama mažiau pieno.

Pasėlis gražiai sudygo, tačiau vieną dieną į lauką įjunko pulkas gervių. Kad paukščiai kukurūzų lauke pasidarytų valgyklą – iki tol čia su tuo niekas nebuvo susidūręs. Šilalės rajono Upynos seniūnijos apylinkėse, kur vyrauja nedideli ūkiai, kukurūzai dar nėra paplitę, mat šios kultūros sėja taškinė, reikalinga speciali sėjamoji.

Paaiškėjo, kad gervės augalus ne skabo, o iš dirvos išpeša su visomis šaknimis – nepalieka jokios galimybės atželti.

Prasidėjo beviltiška ūkininko kova siekiant apsaugoti pasėlius. Pabaidyti paukščiai pakildavo, tačiau po kurio laiko vėl sugrįždavo. 9 hektarų laukas dabar atrodo graudžiai: paukščiai sunaikino beveik pusę pasėlio.

Visur kaip į sieną

Su bėda susidūręs jaunasis ūkininkas pradėjo ieškoti – gal tokiu atveju galėtų tikėtis iš kažkur pagalbos? Tačiau visur jis atsimuša kaip į sieną.

Jeigu lauką būtų išknisę šernai, ūkininkui padėtų medžiotojai. Mat kai ūkiui nuostolių pridaro medžiojamieji gyvūnai, žalą ūkiui pagal Medžioklės įstatymą privalo kompensuoti vietos medžiotojų klubas ar būrelis. Tačiau D.Viliušio atveju medžiotojai atsisakė bent keliais šūviais pabaidyti paukščius, galimai to būtų pakakę, išgąsdinti sparnuočiai būtų atsisakę pagundos maitintis kukurūzų lauke.

Jeigu gervės būtų valstybės griežtai saugoma rūšis, žala pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą būtų kompensuota iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos. Numatytas kompensavimo mechanizmas veikia, kai nuostolių ūkiams pridaro, tarkime, stumbrai ar vilkai.

Tačiau pilkosios gervės iš Raudonosios knygos oficialiai išbrauktos nuo 2019 m., kaip ir gulbės giesmininkės, pilkosios žąsys, baltieji garniai, kai kurios kitos rūšys. Taigi dabar jos nepriskiriamos nei saugomoms rūšims, nei medžiojamiems gyvūnams. Pareigos atlyginti laukinių paukščių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams neturi nei medžiotojai, nei valstybė.

Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

Problema iškilo ne šiandien. Ji gerai žinoma Aplinkos nei Žemės ūkio ministerijoms. Ne kartą buvo diskutuojama praėjusios kadencijos Seimo Aplinkos apsaugos, Kaimo reikalų komitetuose. Buvo peržiūrimi teisės aktai. Teikiami pasiūlymai, kaip spręsti problemą. Registruotos net įstatymų projektų pataisos, tačiau jos taip ir liko pusiaukelėje.

Padėtis nepakito nė per gaidžio žingsnį. O žemdirbių skundų nuolat sulaukiantis Seimo Kaimo reikalų komitetas nuo pavasario vėl svarsto: ką daryti?

Su raginimu ieškoti sprendimo į politikus bei atsakingas institucijas ne kartą kreipėsi Žemės ūkio rūmai (ŽŪR).

ŽŪR vicepirmininkas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vadovas bei ūkininkas Vytautas Buivydas sako: „Mylime gamtą, paukščiai mums patinka, bet jeigu yra daroma žala, kažkas turėtų prisiimti atsakomybę“.

Jis svarsto, kad laukinių gyvūnų daroma žala ūkininkams turėtų būti kompensuojama. Jei medžiotojai negali medžioti, savivaldybių Žemės ūkio skyriai negali pagelbėti, gal Aplinkos ministerija tokiems atvejams turėtų numatyti atskirą fondą.

Reikėtų kalbėti apie pažeidžiamus ūkininkus

V.Buivydas siūlo žvelgti pirmiausia į labai pažeidžiamus ūkininkus – jaunuosius ūkininkus. Didieji ūkiai paprastai turi sukaupę lėšų – „lašinių“, kurie leidžia amortizuoti netikėtus praradimus. Besikuriantys ūkiai tokių vidinių resursų neturi, todėl patiriami nuostoliai gali paskatinti atsisakyti ūkininkavimo.

„Ir taip mūsų sparčiai mažėja. Per kiek daugiau nei 10 metų skaičius sumažėjo perpus. Bėdų yra daug, tačiau tai yra viena iš priežasčių, kodėl ta veikla nepatraukli“, – teigia LJŪJS vadovas.

Štai ir šilališkis D.Viliušis optimizmu dėl savo šeimos ūkio ateities netrykšta, nors Vyriausybės programa ir Europos žaliasis kursas turėtų įkvėpti – juk tiek daug dėmesio planuose skiriama ekologinei žemdirbystei, daugiau paramos skirti jauniesiems ūkininkams.

Darius palankiai vertina Europos žaliojo kurso tikslus, bet prie jų įgyvendinimo turi prisidėti ir valdžia, priimdama atitinkamus sprendimus, o esant bėdai – numatyti pagalbą. Šiandien į galvą lenda niūrios mintys. Šeimos ūkis, prieš gerą dešimtmetį perimtas iš tėvelių, nuolat balansuoja ties nuostolio riba. Ekologinė kryptis tęsiama labiau iš inercijos. Rankos svyra dėl ekologiškų produktų supirkimo kainų, kurios yra neadekvačios sąnaudoms: už ekologiško pieno kilogramą supirkėjai moka vos 2 ct, kviečių toną – apie 30 Eurų brangiau, nors derlius kone tris kartus mažesnis, o sąnaudos – ženkliai didesnės, ir jos kasmet auga, skirtingai nei produkcijos supirkimo kainos. Ūkis su melžiamomis karvėmis, kurių apie šešios dešimtys, reikalauja darbo be jokių šventinių dienų nuo 5 val. ryto iki nakties. Dirbdamas dar ir „valdišką“ darbą ūkininkas prošvaisčių nemato, be skolų išgyventi nepavyksta. „Kai esi pradedantis ūkininkas, galvoji, ar dar ilgai tempsi“, – karčiai išsitaria. Upynos ūkininko nusivylimą didina matymas, kad ūkių likimus įvairiose institucijose sprendžia tuose ūkiuose nesilankę, žalio supratimo apie ūkininkavimą neturintys darbuotojai. Prieš kelerius metus jaunasis ūkininkas siekė investicinės paramos, norėjo pieno fermą statyti. Įdėta buvo ir pastangų, ir išlaidų, bet – Kaimo plėtros programos priemonėje projektui nepakako finansavimo lėšų.

Kai tokie realybė, su laukine gamta priverstinai pasidalytas derlius gali tapti paskutiniu kantrybės taurės lašu.

Žalos skaičiavimo metodika yra, trūksta tik lėšų?

Kaip pastebi V.Buivydas, galima būtų išvardyti ir daugiau pavyzdžių, kai LJŪJS nariai dėl laukinių gyvūnų rūšių patiria nuostolių, tačiau jais dalintis su ūkininku niekas nenori. Žuvų augintojų pajamas smarkiai mažina garniai, uogų augintojų – kiti sparnuočiai, kartais per dvi valandas nurenka visą derlių.

Būdų apsaugoti didelius plotus nuo atsitiktinių „antskrydžių“ nėra. Kai užpuolimai tampa nuolatiniai, iš dalies gelbsti garsinės dujinės patrankos, kurių įsigijimas pradedančiam ūkininkui yra prabanga.

Ne vienas pasinaudotų galimybe drausti pasėlius ar uogynus, sodus nuo laukinių gyvūnų rūšių žalos. Tačiau tokios rūšies draudimo nėra.

Taigi išeitis – savivaldybėse fiksuoti daromą žalą, ją apskaityti, o paskesnis žingsnis – nuostolius kompensuoti. Žalos apskaičiavimo metodika yra. Esminė problema yra lėšos – iš kur jų paimti?

„Jei valstybei tai atrodo per didelė našta, reikia pagalvoti apie tam tikrų gyvūnų rūšių populiacijos mažinimą. Dabar viskas paliekama likimo valiai – neva ūkininkas susitvarkys. Paaiškėjus, kad tai valstybei kainuoja, galbūt atsiras kitokia iniciatyva tiems kaštams sumažinti, gal ir iniciatyva populiacijai sureguliuoti“, – svarsto V.Buivydas.

Neradus alternatyvių sprendimų ir neatsižvelgiant į iškylančias problemas, naivu tikėtis, kad žemės ūkio sektorius bus patrauklus, ypač jauniems žmonėms. Žemdirbystės veikloje nuolat susiduriama su rizikomis, todėl labai svarbu žinoti, kad bėdai ištikus nebūsi paliktas vienas.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-07-12

Perspektyvių ūkių pardavimo aukcionai – panacėja mirštančiam kaimui?

Praėjusią savaitę paskelbta, kad Vidmanto Girdzijausko ūkį įsigijo tokia pat veikla užsiimantis „Kvedarų ūkis“. Tokio sandorio priežastys viešai neskelbiamos. Kaip manote, ar toks specializuoto ūkio pardavimas konkurentui / draugui yra vienintelė išeitis tais atvejais, kai ūkininkas nori nutraukti savo veiklą ir nėra palikuonių, kurie norėtų ją tęsti? O gal Lietuvoje jau pribrendo reikalas kurti perspektyvių ūkių pardavimo aukcionų sistemą?

lgimantų kaimo (Raseinių r.) ekologiškų mėsos gaminių ūkio savininkė Audronė ŽILIENĖ: „Aišku, kad aukciono principu ūkių pardavimas būtų pats geriausias variantas. Bet tai yra ir paties ūkininko pasirinkimas – ar tas aukcionas jam bus parankus, reikia dar gerokai padiskutuoti, pamąstyti. Kažin kaip dabar mąsto minėtąjį ūkį pardavęs žmogus?

Aukcionas – gera mintis, jis kaip tik būtų naudingesnis pardavėjui, o ne pirkėjui. Dabar žmogus galbūt iš nevilties, nebeturėdamas jėgų ir sveikatos, sutiko, kad pirkėjas mokėtų tiek, o ne tiek.

Manau, kad ypač jaunimas turėtų susidomėti tokiais dalykais. Jiems reikia žemių, jiems reikia gyvenimo, ir tiesiog viešai turėtų būti skelbiami pranešimai apie parduodamus ūkius. Atsirastų didesnis pirkėjų ratas. O šiuo atveju yra tik vienas pirkėjas. Ūkį parduodantysis ir taip nusiminęs, o pirkėjas diktuoja savo sąlygas, pripudrina smegenis… Kažin ar tai teisinga. Aukcionai būtų tikrai neblogai.

Dabar ypač didelė problema jauniems žmonėms, pasiryžusiems ūkininkauti. Gerai, jei tėvai turi ūkį, perims jį iš tėvų. O jeigu jų tėvai nieko neturėjo, kas jaunuoliams galėtų padėti? Kaip jiems tą pradžią pasidaryti? Ateina ūkininkauti jaunoji karta, į juos labiau reikėtų remtis. Valstybė turėtų suteikti jauniesiems ūkininkams lengvatinius kreditus, dotacijas, kad jie būtų suinteresuoti nusipirkti vieną ar kitą ūkį. Pamatęs tą ūkį būsimas ūkio savininkas jau galėtų susiskaičiuoti, per kiek metų jis pajėgtų atiduoti kreditą ir pan. Ir jaunų žmonių energija daug ką reiškia.

Mano ūkiui aukcionas negresia. 28-erių sūnus Kazimieras jau po truputį perima ir ūkį, ir buhalteriją. Duok Dieve, jam sveikatos. Dukros Jovita ir Eglė, viena daugiau, kita mažiau, užsiima prekyba. Ir aš su vyru, senukai, dar po truputį krutame.

Yra tik bėda, kur rasti ir pasisamdyti protingų darbininkų, tada ir vargo mažiau būtų. Bet tokių rasti labai sunku. Ateina jie kaip į pirmą klasę – visko reikia mokyti. Net kiaulei lovio savarankiškai nesugeba išvalyti.

Dirbdama ūkininkų turgeliuose pasikalbu su žmonėmis, kurie irgi mąsto panašiai: mūsų ūkininkų karta jau nueina, nes nebeturi jėgų, nusivylusi skriaudomis iš valstybės pusės, matydama, kaip valdininkai juos kvailina. O jaunimas visai kitomis akimis žiūri. Jų karta juk jau ateina į valdžią, į naują gyvenimą, jiems dabar turėtų būti suteikta pati pirmoji prerogatyva.

Dabar plėtoti ūkius būtų galima tik su jaunimo pagalba, nes jaunuolių mintys yra protingos, racionalios. Mes pasenome, o technologijos vystosi, deja, mes su jomis nebesuspėjome. Tad valdžia turėtų atsikratyti senoviško mąstymo, kad reikia gelbėti bedarbius. Žiniasklaida praneša, kad Lietuvoje yra apie 200 tūkst. bedarbių, o darbdaviai neberanda darbininkų. Tegul valdžia nemėto tokiems didžiulių pašalpų, nes jie visai nebenori dirbti, o duoda tuos pinigus tiems, kurie kuria žemės ūkio verslus.“

Girnikų kaimo (Kelmės r.) ūkininkas Algimantas VAUPŠAS: „Situacija rinkoje sunkėja kiekvieną dieną, nes konkurencija su Lenkija labai didelė. Mums ūkininkauti kasdien darosi vis sunkiau, nes ten ūkininkai gauna žymiai didesnę paramą nei mes Lietuvoje.

Man asmeniškai didesnės problemos, kam perduoti ūkį, atrodo, nebus. Sūnus lyg ir sutinka tęsti mano darbus. Viltis tokia yra, jis dirbs. Gali būti toks atvejis, kad daržovių auginimo jam teks atsisakyti, nes darbas su jomis yra labai sunkus. Tai labai imlus rankų darbas, reikia labai daug darbininkų. Valdžia vis nurodo kelti jiems atlyginimus, kai daržovių supirkimo kaina nekyla. Pernai prekiavome beveik už dyką, už daržoves mokėjo tik po 8–9 ct/kg. Valdžia neklausia, iš kur tu, ūkininke, gausi pinigų mokėti didesniems atlyginimams.

Gerai, kad pernai prikūlėme kelis šimtus tonų grūdų, viską suskaičiavome ir išmokėjome atlyginimus. Jeigu auginčiau tik grūdus, būtų aštuoni darbuotojai ir kuo puikiausiai apsidirbtume. Dabar ištisus metus – ir vasarą, ir žiemą – reikia perdirbti daržoves. Tai sunkus darbas ir ūkyje dirba daugiau nei pusšimtis darbuotojų.

Aukcionai, mano nuomone, būtų gerai – kas norėtų parduoti ūkį, lengviau tai padarytų. Būtų reali gera kaina, ne tokia, kai pats pasiūlai pirkėjui, o šis dar derasi dėl mažesnės.“

Pelutavos kaimo (Kėdainių r.) ūkininkas Zigmas RIČKUS: „Koks dar gali būti aukcionas – kiekvienas žmogus, kuris norės pirkti, susiras parduodamą ūkį. Juk dabar pilna Lietuvoje perpardavinėtojų, dabar tai – „slidūs“ reikalai. Kaip ūkininkui gal ir neblogai būtų parduoti aukciono būdu, nemaži pinigai ateitų. O kas paskui su tuo ūkiu darysis, ne ūkininko problema.

Jau rengiu 23 metų anūką Mantrimą, kuris perims mano ūkį. Šiemet jis jau deklaravo 50 hektarų pasėlių. Aš jau seniai pensijoje, man 71-eri. Dėl to nesutrinku, mat jei visą Amerikos valstybę valdo aštuoniasdešimtmetis, 150 karvių aš galiu valdyti kuo puikiausiai.“

Užlieknių kaimo (Šilutės r.) ūkininkas Algimantas KLIUČINSKAS: „Jeigu vaikai perims mano ūkį, gerai, bet yra daug klausimų. Nėra gerų kainų už žemės ūkio produkciją, tad kas norės nuostolingai dirbti. Šiemet už parduotus mėsinius galvijus mokėjo dar mažiau nei pernai. Eina metai ir nematau jokių prošvaisčių. Pasamdyti nebėra ko. Darbininkų kaime užsimušęs nerasi. Taip ir vargstame visa šeima. Sunku pasakyti, kaip bus toliau. Nebeliks manęs, nebebus ir ūkio. Dabar viena valdžia kalba vienaip, kita – kitaip. Nėra tikros valdžios, jeigu ji būtų, gyventume kitaip. Kalba – krizė, krizė, ūkininkai išlaikys Lietuvą, o juos smukdo, kiek tik gali.

Vaikai nenorės perimti ūkio esant tokiai netvarkai. Prisimenu, maždaug prieš dešimt metų už galvijus mokėjo po 7 litus už gyvojo svorio kilogramą. O dabar gauname po 1,55 Eur/kg ir tuo turime džiaugtis. O kiek buliui reikia pašarų, kol per trejus metus jį užaugini? Jeigu jo papildomai nešersi, tikrai neužauginsi. Panašiai ir pienininkystės ūkiuose – už litrą pieno mokėdavo po 1 litą ir 10 centų (mažiausia kaina buvo 75 centai), o dabar gaunu tik po 24 euro centus.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Stasys BIELSKIS, 2021-07-11

Rusija kviečių eksportą šiemet sumažino penktadaliu

Rusija per pirmus penkis šių metų mėnesių eksportavo 9,993 mln. tonų kviečių ir kvietrugių – 19,5 proc. mažiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

Finansine išraiška šis Rusijos eksportas sumenko kukliau – 4,5 proc. iki 2,555 mlrd. JAV dolerių, rodo Federalinės muitinės duomenys. Gegužę, palyginti su ankstesniu mėnesiu, eksportas kiekybine išraiška sunyko 42,8 proc. iki 457,2 tūkst. tonų, finansine – 39,4 proc. iki 139,8 mln. dolerių. Rusijos vyriausybė vasario viduryje iki metų vidurio padidino muitus grūdų eksportui už Eurazijos Ekonominės Sąjungos ribų. 2020-aisiais Rusija kviečių ir kvietrugių eksportavo 20,9 proc. daugiau nei užpernai – 38,554 mln. tonų.

Šaltinis: 15min.lt, 2021-07-12

Naujasis agrarinės aplinkosaugos planas – akibrokštas žemdirbiams

Pavasarį žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko ir aplinkos ministro Simono Gentvilo pasirašytas agroaplinkosaugos memorandumas pradėjo megzti pirmuosius vaisius – parengtas Europos Sąjungos (ES) naujosios bendrosios žemės ūkio politikos „žaliosios architektūros“ planas Lietuvai. Šalies žemdirbių bendruomenės lyderius jis šokiravo.

Ekspertai nebuvo įvardyti

Pakalbinti žemdirbių atstovai „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad juos šokiravo jau tai, kaip nepagarbiai socialiniai partneriai buvo sukviesti į tokio svarbaus klausimo pristatymą – nepalikta laiko pasiruošti, aptarti. Mat informacija elektroniniu paštu buvo išplatinta išvakarėse, darbo dienos pabaigoje, o pasitarimas – jau kitą dieną iš pat ryto. Tarsi žemdirbių atstovai būtų klerkai, kurie per dieną sėdi prie kompiuterių ir neturi daugiau jokių reikalų. O juk daugelio asociacijų vadovai dirba visuomeniniais pagrindais, triūsia savo ūkiuose.

Šokiravo ir tai, kad kuriant „žaliosios architektūros“ viziją dalyvavo ekspertai, kurie nebuvo įvardyti. Tik paaiškėjo, kad žemės ūkio specifiką išmanantys žmonės į darbo grupę pakviesti nebuvo. Nebuvo ir jokio pirminio derinimo su žemdirbių asociacijomis.

Pasiūlymus ir pastabas dabar pasiūlyta pateikti per dvi savaites. Tai dar vienas akibrokštas. Ar įmanoma pateikti pastabas nelabai suprantamų idėjų kratiniui? Juk jau daugiau negu pusmetį nerandama sutarimo dėl gerokai mažesnės apimties dokumento – naujos redakcijos mėšlo tvarkymo aplinkosauginių reikalavimų aprašo, jis vis dar nepasirašytas.

Nubudus pirma mintis

„Nuo 2023 metų žemdirbiams ruošiasi uždėti pavalkus“, – pristatytas naujoves komentuoja Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos (LNŽNA) pirmininkė Danutė Karalevičienė. Jos žodžiais, pirmoji ūkininko mintis turės būti apie tai, kad tik kur nors neprasižengtų, – idant jam nebūtų pritaikytos kokios nors sankcijos.

Pagal pasiūlytą schemą norint naudotis ES parama bus privalomi valdymo ir geros agrarinės būklės reikalavimai, kurių numatoma daugiau nei dabar – devyni. Dauguma panašūs į dabartinius žalinimo reikalavimus, bet griežtesni. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) paaiškino, kad naujoji paramos sąlygų sistema turėtų prisidėti prie klimato kaitos ir vandens užterštumo mažinimo, dirvožemio, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio išsaugojimo, maisto saugos ir gerovės bei tinkamo augalų apsaugos produktų naudojimo tikslų.

Vienas iš naujųjų geros agrarinės būklės reikalavimų planuojamas įgyvendinimas nuo 2024 metų – durpynų ir šlapynių apsauga. Tokius plotus bus draudžiama arti (leis tik tiesioginę sėją), sausinti ir pan. Nederlingų žemių ūkininkė pastebi, kad šlapynių stebėtinai padaugėjo deklaravimo žemėlapyje jau šiemet. Yra net kuriozinių pavyzdžių, kai „šlapynė“ atsirado net ant kalvų. D. Karalevičienė svarsto, kad kažkam tai, matyt, naudinga, tačiau ką turės daryti ūkininkas, nebegalėdamas arti. Juk visi iki šiol sukomplektuoti žemės dirbimo padargai bus nebetinkami.

Projektuojami privalomieji valdymo reikalavimai – taip pat su ūkių veiklai nepalankiu „įdaru“. Bloga žinia, jei kažkur kaimynystėje yra vertinga pripažintos rūšies buveinė, tarkime, niūriaspalvio auksavabalio – aplink ją maždaug 60 ha plote numato drausti beveik viską – arimą, tręšimą ir kt.

Didysis ekoschemų pyragas – su razina

Idėja yra gera – ūkininkams siūlyti savanoriškai pasirinkti papildomas agroaplinkosaugines priemones, už gerus darbus gamtai skatinti papildomomis išmokomis. Tai didysis ekoschemų pyragas. Dalis jo (327 mln. Eur) bus atriekta ekologiniams ūkiams, o kita dalis (426 mln. Eur) – tiems, kurie pasirinks papildomas veiklas. Naudingiau bus prisiimti kuo daugiau papildomų įsipareigojimų. Preliminariame kompleksinės eskoschemos veiklų sąraše yra dvylika punktų: kraštovaizdžio elementų priežiūra; pievų ir šlapynių priežiūra ekstensyviai ganant gyvulius; pievų ir šlapynių priežiūra šienaujant gamtai palankiu būdu bei kt. Tačiau kompleksinės ekoschemos pyragas – su ypatinga razina. Plano kūrėjai sumanė pasinaudoti Nyderlandų pavyzdžiu ir būsimųjų pareiškėjų indėlį į aplinkosaugą vertinti taškų sistema.

„Taškų sistema skatina siekti didesnio aplinkosauginio efekto: surinkus daugiau nei minimalus reikalaujamas taškų skaičius, skiriama didesnė išmoka. Taškų „laiptai“ – bronza, sidabras arba auksas“, – teigiama Aplinkos ministerijos (AM) pristatyme. Tačiau sumanymas Lietuvai pritaikyti Nyderlandų modelį žemdirbius pribloškė.

Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas Jonas Vilionis „Ūkininko patarėjui“ pastebėjo, kad valdžia nori pritaikyti olandišką modelį, tik pamiršo pritaikyti olandiškas išmokas. „Pirmiausia tegul pasako, ką gaus ūkininkas, atsisakydamas įprastinės gamybos praktikos“, – pareiškė J. Vilionis.

Nesutinka su tokia „architektūra“

Kalbai pasisukus apie tai, kokias iš tiesų išmokas galės gauti konkretus ūkis, aiškėja, kad ši „žaliosios architektūros“ vieta yra silpniausia.

„Mūsų supirkimo kainos ir išmokos – mažiausios. Kodėl mes, negaudami tokių išmokų kaip kitose ES šalyse, turime vykdyti visus gamtosauginius reikalavimus? Kaip tai turime padaryti?“ – piktinasi J. Vilionis ir stebisi biurokratų noru visur būti pirmiems, kuo labiau prispausti ūkininkus, nors to daryti tikrai nereikėtų žvelgiant į tų pačių Nyderlandų pavyzdį, nes ten žemės ūkio gamyba keleriopai intensyvesnė, kaip ir tarša bei įtaka klimato kaitai. Panašiai samprotauja LNŽNA pirmininkė D. Karalevičienė. Jos nuomone, jeigu AM lygiomis dalimis su ŽŪM kuria ūkininkams reikalavimus, tai ji turėtų bent 10 proc. prisidėti prie bendro finansavimo paketo.

Pirmasis pokalbis su platesne žemdirbių bendruomene apie artėjančius naujus agroaplinkosauginius iššūkius penktadienį įvyko Varėnoje. Aplinkos ministras S. Gentvilas susitiko su rajono žemdirbių, LNŽNA, LŽŪT atstovais. Itin jautri tema paragino į Varėną vykti ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinį direktorių Joną Sviderskį, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininką Raimundą Juknevičių. Paprasti Dzūkijos žemdirbiai, kaip ir daugelis kitų Lietuvos ūkininkų, iki šiol nė nenujautė, kaip smarkiai jų veiklą pakeis dviejų ministerijų rengiami nauji reikalavimai. Dar rusena viltis, kad į žemdirbio logiką bus atsižvelgta. Šią savaitę LŽŪT nariai susitiks su abiem ministrais.

Norai – gražūs

Skatindama draugiškesnį gamtai ūkininkavimą, AM paskelbė ūkininkams siūlanti sudaryti galimybę pasirinkti iš ne mažiau kaip 12 gamtai palankių veiklų. Ūkiams sudarant sąlygas lanksčiai rinktis, kokias priemones jie gali įgyvendinti ir kokiuose plotuose, sudaryta Kompleksinė ekoschema. Toks mechanizmas esą padėtų ūkininkų veiklą suderinti su aplinkosaugos tikslais ir spręsti klimato bei aplinkos apsaugos problemas žemės ūkyje. Manoma, kad ūkininkams leidus derinti savo veiklą su aplinkosaugos tikslais žemės ūkio srityje – klimato, dirvožemio, vandens, bioįvairovės ir kraštovaizdžio išsaugojimo – esą būtų galima pasiekti rimtų agroaplinkosauginių pokyčių visos šalies mastu.

„Ūkininkas gali pats rinktis, kokią tvarią ūkininkavimo priemonę, tinkamiausią pagal jo ūkio specifiką, įdiegti ir už tai gauti pinigus. Jeigu aplinkai palankių papildomų veiklų jis neįgyvendintų, jokios sankcijos nebūtų taikomos, prievartos nėra, tik jis negautų tiesioginių išmokų dalies, skirtos atlyginti už dalyvavimą ekoschemoje“, – instrumento principą apibūdina AM Gamtos apsaugos politikos grupės vadovas Algirdas Klimavičius.

Ekoschemos yra privalomos ES šalims. „Darbo grupė rengia Strateginio plano priemonių sąrašą ir rekomendacijas šiose srityse – biologinės įvairovės, ekosistemų, buveinių ir kraštovaizdžio apsaugos. Kartu kalbama ir apie priemones, susijusias su klimato kaita. Dabar prašome socialinių partnerių pateikti pastabas ir jas įvertinę suformuosime galutinę abiejų ministerijų poziciją, kokias žemės ūkio srities aplinkosaugos sąlygas ir priemones taikysime iki 2027 metų“, – pažymi darbo grupės narys, aplinkos viceministras Danas Augutis.

Kompleksinės ekoschemos veiklų sąrašas (preliminarus):

kraštovaizdžio elementų priežiūra;
pievų ir šlapynių priežiūra ekstensyviai ganant gyvulius;
pievų ir šlapynių priežiūra šienaujant gamtai palankiu būdu;
tarpinių pasėlių auginimas ariamojoje žemėje;
papildomos vandens telkinių apsaugos juostos, apsėtos daugiametėmis žolėmis;
neariminė žemdirbystė / seklusis žemės dirbimas;
trumpaamžių medingųjų augalų juostos;
daugiamečių pupinių žolių mišiniai;
sėjomaina (aukštesnio standarto);
daugianarių pasėlių auginimas / įsėlis;
sertifikuotos sėklos naudojimas;
sodų ir uogynų tvarkymas gamtai palankiu būdu.

Irma DUBOVIČIENĖ

——–

Ekspertai pristatė ES bendrosios žemės ūkio politikos naujoves

Žemės ūkio (ŽŪM) ir Aplinkos ministerijų (AM) bei joms pavaldžių institucijų ekspertų darbo grupė ūkininkus vienijančioms organizacijoms ir aplinkosaugos nevyriausybinėms organizacijoms pristatė viziją, kaip naujoji Europos Sąjungos (ES) bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) „žalioji architektūra“ turėtų pakeisti žemės ūkį Lietuvoje. Su socialiniais partneriais aptartos 2023–2027 metų agrarinės aplinkosaugos naujovės.

Pasak žemės ūkio viceministro Donato Dudučio, ES aplinkosaugai ir klimato kaitos švelninimui skirs dar daugiau dėmesio nei iki šiol – ketvirtadalis visos paramos žemės ūkiui teks su tuo susijusioms priemonėms.

Būtent dėl to ŽŪM ir AM sudarė bendrą darbo grupę, kuri pasiūlytų ūkininkams patrauklių ir kartu veiksmingų priemonių, padėsiančių išsaugoti biologinę įvairovę, natūralias buveines ir mums įprastą kaimo kraštovaizdį.

„Į ŽŪM rengiamą Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginį planą turi būti įtrauktos pačios efektyviausios agrarinės aplinkosaugos priemonės. Priimdami galutinius sprendimus, atsižvelgsime ir į darbo grupės įžvalgas, ir į argumentuotus socialinių partnerių pasiūlymus“, – pabrėžia viceministras D. Dudutis.

Iki šiol ūkininkai galėjo savo noru pasirinkti kaimo plėtros (BŽŪP II ramstis) priemones, kuriomis siekiama klimato kaitos švelninimo bei prisitaikymo tikslų, ir gauti už jas kompensacines išmokas. Norintieji gauti tiesiogines išmokas (BŽŪP I ramstis) turėjo privalomai laikytis žalinimo ir kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų.

Nuo 2023 metų ūkininkai savo noru galės pasirinkti ne tik II ramsčio aplinkosaugos priemones, kurioms turėtų būti skirta ne mažiau kaip 342 mln. Eur ES lėšų, bet ir I ramsčio naujovę – ekologines schemas. Pastarosioms turėtų būti skirta ne mažiau kaip 25 proc. viso šaliai numatyto tiesioginių išmokų voko – Lietuvos atveju tai yra 753 mln. Eur. Iš jų 327 mln. Eur yra numatyti ekologiniams ūkiams, o kitoms pagal ūkio specifiką pasirenkamoms aplinkosaugos veikloms – 426 mln. Eur.

Planuojama, kad kiekvienas Lietuvos ūkis, dalyvaujantis ekologinėje schemoje, turėtų įnešti bent minimalų indėlį įgyvendindamas visus aplinkosauginius BŽŪP tikslus.

2023–2027 metų laikotarpiu ūkininkų laukia ir patobulinta paramos sąlygų sistema, kuri bus privaloma visiems, norintiems gauti ES paramą. Ši sistema – tai vienas iš kertinių BŽŪP „žaliosios architektūros“ elementų. Ji apima valdymo reikalavimus bei geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės standartus. Visi jie nustato sąlygas, kurias privalomai turės įgyvendinti kiekvienas ūkininkas pagal ūkio specifiką. Naujoji paramos sąlygų sistema yra nukreipta į klimato kaitos ir vandens užterštumo mažinimo, dirvožemio, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio išsaugojimo, maisto saugos ir gerovės bei tinkamo augalų apsaugos produktų naudojimo tikslus.

Socialiniai partneriai kviečiami iki liepos 23 dienos (imtinai) pateikti savo pastabas ir komentarus darbo grupės pasiūlymams.

ŽŪM finformacija

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, 2021-07-13

Kviečiame iš mokslininkų sužinoti apie EIP projektus

Kviečiame į Lietuvos kaimo tinklo organizuojamas „LKT dirbtuves“. Liepos 15 d. 13 val. nuotoliniu būdu vyksiančio renginio dalyviai susipažins su EIP – Europos inovacijų partnerystės veiklos grupių,  projektais. Naujoves žemės ūkio srityje pristatys mokslo atstovai. Registracija į „LKT dirbtuves“ vyks iki liepos 14 d. Registruotis galite čia.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos atstovė pristatys informaciją apie drėgmės režimo dirvožemyje reguliavimą. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos specialistai papasakos apie infraraudonųjų spindulių kamera reguliuojamų specifinių žymenų panaudojimą karvių sveikatai gerinti, didinti šėrimo efektyvumą ir produktyvumą. Taip pat vyks diskusija bei bus atsakyta į renginio dalyvių klausimus.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-07-12

Ministro dėmesys – ministerijai pavaldžių įmonių veiklai

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas lankėsi ministerijai pavaldžiose uždarose akcinėse bendrovėse „Genetiniai ištekliai“ ir “Panevėžio veislininkystė”.

Panevėžio rajone nuo 1992 m. veikianti UAB „Panevėžio veislininkystė“ teikia ūkinių gyvūnų karantinavimo paslaugas, tarpininkauja parduodant Lietuvos ūkininkų išaugintus veislinius gyvūnus, rengia veislininkystės parodas, muges.

Kita Panevėžio rajone esanti UAB „Genetiniai ištekliai“ įsteigta 2019 m., reorganizavus ir sujungus bendroves „Šeduvos avininkystė“ ir „Upytės eksperimentinis ūkis“. Vienas svarbiausių bendrovės tikslų – saugoti ir gerinti Lietuvos gyvulių veisles ir jų genofondą. Bendrovėje yra beveik 800 karvių, veislinių telyčių ir buliukų bei apie 2200 Lietuvos juodgalvių ir vietinių šiurkščiavilnių avių.

Pagrindiniame bendrovės padalinyje Upytės kaime laikomos karvės, auginamos aliejinės ir grūdinės kultūros sėklai bei pašarui. Avininkystės padalinyje Radviliškio rajone auginamos genofondinės avys.

Žemės ūkio ministerija jau inicijavo ar planuoja atlikti pavaldžių įmonių veiklos auditus.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-07-11

Ankstesnės žemės ūkio naujienos