Žemės ūkio naujienos: 2025-12-16. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Nukentėjusiems nuo šalnų bus išmokėta 3,3 mln. Eur parama
Nacionalinė mokėjimo agentūra gruodžio 18 d. pradės mokėti paramą pareiškėjams, patyrusiems nuostolius dėl šalnų ir pateikusiems paraiškas pagal Paramos žemės ūkio veiklos subjektams, patyrusiems nuostolių nukentėjus sodų ir uogynų derliui dėl šalnų 2025 metais taisykles. Iki metų pabaigos kompensacijos pasieks visus žalą patyrusius sodų ir uogynų valdytojus.
Atkreipiame dėmesį, jog kompensacija už patirtus nuostolius skiriama pareiškėjams, kurie atitiko šias sąlygas:
-2025 m. deklaravo žemės ūkio naudmenas ir pasėlius Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių nustatyta tvarka;
-yra užregistruotas LR žemės ūkio ir kaimo verslo registre kaip žemės ūkio valdos valdytojas arba partneris ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 31 d. imtinai;
-raštu kreipėsi į savivaldybės, kurioje yra nukentėję sodai ar uogynai, administraciją dėl 2025 m. balandžio–gegužės mėn. šalnų padarytos žalos sodams ir uogynams įvertinimo;
-pareiškėjas nėra bankrutuojantis ar likviduojamas.
Pagal priemonės taisykles nuostoliai kompensuojami pareiškėjams, kurių nukentėjusius sodų ir uogynų plotus ir žalos dydį 2025 m. nustatė savivaldybių sudarytos komisijos šalnų padariniams įvertinti iki 2025 m. liepos 20 d.
Šaltinis: nma.lrv.lt, 2025-12-16
Gelbėjimosi ratų beieškant: kaip ūkininkams išsilaikyti grūdų rinkos audrose?
Pasaulio grūdų rinka tebėra labai audringa. Pastaruosius penkerius metus, nuo COVID pandemijos pradžios,žemės ūkio sektorius susiduria ne tik su pasikartojančiais sezoniniais svyravimais, bet ir begale kitų iššūkių, kurie gerokai apsunkina ūkininkų veiklos sąlygas ir sprendimus.Rinką veikia įvairūs veiksniai – nuo klimato pokyčių ir geopolitinių įvykių iki valiutų kursų svyravimų ir pasaulio gamybos perspektyvų. Tad kaip Lietuvos ūkininkams prisitaikyti prie rinkos cunamių ir kokių sprendimų imtis?
Šiuo metu pasaulyje grūdų derlius yra rekordinis – Europoje ir kitose pasaulio šalyse, tokiuose kaip Argentina,Kanada, Rusija, Australija, JAVprognozuojama didesnė pasiūla nei pernai. Vadinasi, pasaulinė pasiūla labai išaugo, o pagrindinių šalių eksportuotojųkviečių atsargos šį sezoną yra beveik 30 mln. tonų didesnės negu praėjusiais metais. Didelis derlius spaudžia produkcijos kainą. Pasaulio rinkoje susiduriame su perprodukcijair konkurencija iš visų pasaulio regionų, todėl tikėtina, kad grūdų kainos išliks mažos ir artimiausiais mėnesiais, ypač jei nesikeis kiti veiksniai.
Lietuva, kaip žemės ūkio eksportuotoja, taip pat turi prisitaikyti prie šios tendencijos. Dėl didelės pasaulinės kviečiųpasiūlos mūsų ūkininkams itin sudėtinga užsitikrinti ir konkurencingas,ir aukštesnes kainas. Tai ypač pasakytina suprantant, kadvienipagrindinių grūdų eksportuotojų, tokie kaip Argentina,Rusija, Rumunija, Prancūzija ar net JAV,gali pasiūlyti pigesnių grūdų.
Ne mažiau svarbus veiksnys kainai yra grūdų kokybė. Matyti, kad ja šiemet pasaulio grūdaine itin pasižymi. Dėl derliaus nuėmimo metu kilusiųklimatoiššūkiųbei rekordinių derlių pasaulinėje rinkojeatsirado didesnė dalis žemesnės kokybės grūdų, o aukštesnės kokybės produkcijai paklausa išlieka solidi ir rinkoje netgi yra taikomos premijos.
Pastarųjų Lietuvos augintojams tikėtis sunku. Didelė dalisšiemet mūsų šalyje užaugintų grūdų buvo žemo saiko, nepakankamai brandūs,ar praradę kritimo skaičių. Taigi Lietuvos ūkininkams ireksportuotojamsgrūdus dažnai teko parduoti už mažesnę kainą. Tiems, kurie siekia išlaikyti pelningumą, svarbu peržiūrėti savo gamybos ir kokybės kontrolės procesus, kad užtikrintųstabilesnę grūdų kokybę ir gautų geresnę kainą. Tačiau tai gali būtiitinsudėtingas uždavinys trąšų kainoms išliekant rekordinėse aukštumose ar kartais tiesiog priklausant nuo vis labiau nenuspėjamų klimato sąlygų.
Nepalankūs valiutų kursai ir geopolitinė padėtis
Valiutų kursai– dar vienas svarbus veiksnys grūdų supirkimo kainai. Ją tiesiogiai veikia Europai nepalankūs valiutų svyravimai – stiprus euras ir silpnesnis doleris. Pasaulinės grūdų kainos daugiausia yra vertinamos JAV doleriais, bet Europoje už grūdus mokama eurais.
Tai lemia nuostolius Senojo Žemyno eksportuotojams, nes grūdų kaina eurais mažėja daugiau nei doleriais dėl valiutų skirtumo. Lietuvoje šis faktorius ypač jaučiamas, nes ūkininkai už eksportuojamus grūdus gauna mažiau, palyginti su pasauline kaina doleriais. Ši nėra tiek reikšmingainukritusi nuo praėjusių metų lygio.
Kalbos apie karo Ukrainoje pabaigą, santūrios pasaulinės ekonomikos augimo prognozės, žemos naftos ir dujų kainos bei investicinių fondų aktyviai vykdomas agrožaliavų pardavimas neigiamai veikia pasaulines kainas irgrūdų tiekimo grandinę. Taigi visos rinkos tampa dar jautresnės bet kokiems sukrėtimams.
Iššūkis – tikslumas ir efektyvumas
Aukšta pasaulinė pasiūla, žemos kainos, klimato pokyčiai, geopolitinė aplinka ir valiutų kursų svyravimai sukuria nedėkingąpadėtį ūkininkams. Jie turi būti pasirengę prisitaikyti prie šių rinkos bangų ir ieškoti sprendimų, kurie leistų sumažinti rizikas ir jas aktyviai valdyti.
Šiuo metu ypač svarbu laiku fiksuoti kainas, tokiu būdu gerokai sumažinant neapibrėžtumą, kuris išlieka rinkoje. Laukti „palankiausio momento“ gali būti rizikinga, nes rinkos sąlygos gali kisti greitai ir drastiškai.
Be to, kaip ir bet kuriems kitiems verslininkams, ūkininkams būtina mokytis priimti sprendimus, grindžiamus ne emocijomis, bet tiksliomis rinkos analizėmis. Privalu pasitelkti šiuolaikinius skaitmeninius įrankius, padedančius preciziškai planuoti ir valdyti ūkio veiklą: vertinti galimybes, atlikti kaštų ir naudos analizę bei priimti pagrįstus strateginius sprendimus.
Ilgalaikė praktika rodo, kad laimi tie ūkininkai, kurie, net ir susidūrę su iššūkiais, priima aiškius sprendimus ir stengiasi kontroliuoti savo ateities perspektyvas, užuot laukę stebuklų. O, kaip žinia, stebuklai žemės ūkyje yra labai reti.
Šaltinis: valstietis.lt, 2025-12-12
Daugiavaikė šeima kaime sukūrė savitą ūkį
Tradicinėms žemės ūkio šakoms – augalininkystei, gyvulininkystei ir kt. – išgyvenant ne pačius geriausius laikus, Lietuvoje vis daugiau kuriama netradicinių ūkių. Eglė ir Julius Jurkšai Ąžuolų Būdoje (Kazlų Rūdos sav.) prieš 8 metus įsigytoje sodyboje nuo nulio sukūrė edukacinį gyvūnų ūkį, kurio „komandoje“ – karvės, arkliai, žąsys ir kiti gyventojai. Vieni dovanoti, kiti atkeliavę oriam gyvenimui tartum gyvūnų pensione, treti – priglausti laikinai globai. Netradicinio ūkio sumanytoja, trijų atžalų mama prieššventinį laikotarpį vadina ypatingu, todėl papuošė net kiemą ir tvartą.
Savo edukacinio ūkio kompaniją Eglė pradėjo pristatyti nuo stambiausių augintinių – dabar pas juos gyvena keturi žirgai, iš kurių vienas pačios Eglės, o kiti trys žirgai, užbaigę sportininkų karjeras, savo „pensijos“ laiką leidžia gyvendami Jurkšų edukaciniame ūkyje. Šių žirgų šeimininkės jiems nuperka pašarus, o Eglė juos pašeria ir prižiūri.
Be žirgų, ramų užutekį čia surado ir du Eglės poniai, trys suaugusios karvės, du metiniai veršeliai. Jurkšų ūkelyje apsigyvenusios ir dvi ožkos bei ožys, pulkas avių. Iš smulkesnių augintinių – triušiai, vištos, žąsys, antys, katės ir šunys. Galvų suskaičiuoja nemažai.
Į šį ūkį galima atvažiuoti susipažinti su visais laikomais gyvūnais, iš pačios Eglės lūpų išgirsti kiekvieno jų istoriją, gyvūnus paliesti, paglostyti. Kaip teigia ūkio sumanytoja, miesto vaikams, kurie neturi senelių kaime, ji padeda iš arti pamatyti ir suprasti, kuo žirgas skiriasi nuo karvės ar ožka nuo avies, kuo antis skiriasi nuo žąsies. Papasakoja ir kaip tokie skirtingi gyvūnai sugyvena tarpusavyje.
„Kaip ir visose šeimose, kuo didesnė šeima, tuo daugiau visokių nesutarimų, bet dažniausiai jie vienais ar kitais būdais išsprendžiami. Jeigu vienas su kitu konfliktuoja, juos atskiriame, suporuojame su tais, su kuriais nekyla ginčų, nes nėra taip, kad visi tarpusavyje pyktųsi, vis tiek paaiškėja, jog kažkas su kažkuo draugauja. Tai sudėliojome tuos, kurie tarpusavyje nesipyksta, vienas kito neapvalgo ir nedaužo šonų“, – paprastai gyvenimiškai paaiškino Eglė.
Toks ūkis, kokį dabar susikūrę Jurkšai, juos dar ne visiškai tenkina. Moteriai dar labai norisi tvarkingesnės, patogesnės infrastruktūros gyvūnams ir atvykstantiems svečiams priimti.
Šeimos svajonė – vienkiemyje užbaigti įsirengti namelius, pakviesti atvykti tuos, kuriems trūksta buvimo gamtoje.
„Visą šį ūkį bei savo tris vaikus prižiūrime patys, tad mums šiek tiek trūksta ir laiko, ir darbo rankų. Dėl to ir mūsų norima infrastruktūros permaina į priekį kruta labai lėtai“, – besiruošdama svarbioms metų šventėms atviravo Eglė.
Kaimo darbai negąsdina
Be šventinio šurmulio, žiemą iškyla ir žemiškų rūpesčių, kuriuos šeima turi spręsti operatyviai. Žiemą atvėsus orams, Jurkšai susidūrė su žiemiškais išbandymais. Pasak E.Jurkšienės, vasarą, kai šilta, vandens tiekimas gyvūnams yra labai paprastas. Ganyklose, kur šalia yra gėlo vandens telkinys, elektriniu piemeniu aptveria aptvarus, patys gyvuliai prieina ir geria tiesiai iš tvenkinių. Jeigu tokios galimybės nėra, renkasi alternatyvą – paruoštos ilgos vandens žarnos, kuriomis į talpą pripilama vandens. Žarną į šoną numeta ir eina dirbti toliau. Šiemet, kai lapkričio pabaigoje spustelėjo šaltukas ir vandens žarnos užšalo, šeimininkams teko kiekvienam augintiniui vandenį nešioti kibirais.
„Kol laikiau tik žirgus, tai būdavo juokų darbas. Karvės pas mus – sąlyginai nauji gyvūnai. Kai pamačiau, kiek karvė išgeria vandens, supratau, kad joms kibirais iš gręžinio sutampyti vandenį į tvartą bus išties didelis sportas. Atstumas – 20–30 m, tad papildomai sporto salės jau nebereikia“, – linksmai pasakojo Eglė.
Iš pradžių, kol gyvūnų laikė mažiau, tai ir ganyklų tiek nereikėjo. Keletą metų patys sutuoktiniai pabandė nedideliuose plotuose ruoštis pašarus žiemai, užsiauginti grūdų. Vienus metus augino avižų, keletą metų sėjo žieminių kviečių, bet dabar, kai gyvulių kaimenė kur kas didesnė, jiems ganyklos tapo aktualesnės nei grūdų auginimas. Todėl palaipsniui visą žemę pavertė ganyklomis – jose gyvūnai ganosi rotacijos principu. Aptvėrę daug žemės sklypelių ir suka ratu – kai vienur nugano, perkelia kitur, kol kitur rupšnoja, pirmoji nuganyta žolė atauga.
Žiemos periodui dabar pašarų gyvuliams ir paukščiams patys neruošia, juos perka. Taip kur kas paprasčiau. Anot Eglės, pavasarį ji pasirinktam patikimam ūkininkui pasako savo pageidavimus, kiek šieno rulonų reikės, ir jis juos pagaminęs atveža tiesiai į kiemą, savo technika iškrauna, sudeda į rietuves. Taip jie labai pasilengvina ūkininkavimą, sutaupo laiko, o ir galvos skausmo nebelieka, nes ne visada pašarų ruošimas patiems pavykdavo.
„Ar pačiam daryti, ar pirkti, pinigine išraiška nelabai net ir skiriasi. Tais metais, kai bandėme patys ruošti pašarus, nebuvo paprasta. Pamenu, žiūrėjome vis į dangų – ar tą dieną lis ar nelis, ar pjauti ar dar palaukti, o buvo, kad vos nupjovėme, tuoj užlijo. Didelę patirtį turintys ūkininkai turi savo sistemą, visas galimybes, techniką, o mes galime nusipjauti patys, pavartyti, bet nei rulonuoti, nei presuoti negalime, turi kitas atvažiuoti daryti tuos darbus, tai ir rezultatas būna tas prie to“, – kalbėjo Eglė.
Vyras Julius žmonai juokais primena, kad jie yra ne ūkininkai, o ūkininko parodijos. Pati Eglė dėl to nepyksta ir tikino, kad pastaruoju metu jai patys gražiausi – prabangūs traktoriai su frontaliniais krautuvais, į kuriuos žiūrint moteriai „lydosi širdis“.
Neturi tik paršelių
Prisimindami naujakurystę vienkiemyje, Eglė su Juliumi atviravo, kad iš Kauno į sodybą atvyko su dviem šunimis ir kate. Jiems iš karto rūpėjo, kur laikys gyvulius, nes ankstesnių sodybos šeimininkų tvartelis nebuvo labai pritaikytas gyvūnams, kad galėtų iš karto jame apgyvendinti. Naujakuriams teko jį griauti ir pasistatyti naujus ūkinius pastatus. Tada po truputėlį augintinių būrys plėtėsi.
Pirmiausia močiutė padovanojo vištų. Tuo metu gyvūnų prieglaudoje dirbusi Eglė sutiko savo sodyboje priglausti būrį ožkų. Taip ūkelio „komanda“ kasmet plėtėsi. Šiemet Jurkšai savo ūkyje augina visų klasikinių gyvulių, paukščių atstovus. Norėtų auginti ir paršiukų, kiaulių, bet pastarųjų negali laikyti dėl afrikinio kiaulių maro.
Edukacinio ūkio šeimininkė pasakojo, kad pirmą karvę ji gavo dovanų per savo gimtadienį. Ir gyva dovana ją pradžiugino, nes pas savo močiutę jau buvo pramokusi melžti ožkas. Pirmosios Eglės ūkyje apsigyveno melžiamos avys – jau ir jas melždavo. Bet po to, kai atsirado karvė, avių nebemelžia. Dėl kelių litrų pieno, pasak šeimininkės, kada turi karvę ir parsineši kibirą pieno, geriau avių mamų pieną palieka ėriukams. Dar augina ožkų būrelį, bet jos dekoratyvinės, miniatiūrinės, tad jų melžti nereikia.
Dabar melžti karvę jai yra savotiška meditacija. Iš vienos karvės primelžto pieno Jurkšų šeima pasigamina varškės, jogurto, susimuša sviesto, susispaudžia įvairių skonių sūrių. Šiemet Eglė baigė sūrininkystės mokyklą. Su draugėmis eksperimentuoja, kartu verda karameles, prisigalvoja įvairių receptų. Taip sunaudoja pieno produktus – į pieno perdirbimą moteris žvelgia naujovišku žvilgsniu.
Jurkšų tvarte melžiama tik viena karvė. Dvi kitos karvės, kaip aiškino Eglė, yra išgelbėtos ir jos jau pagyvenusios ponios, Eglės šeimos edukaciniame ūkyje gyvena tiesiog kaip pensionate. „Dabar jų paskirtis – būti gražiomis ir šukuojamomis. Kai jos pieno jau neduoda, labiau edukuoja save. Jos prisileidžia svetimus žmones, gali priėjęs šukuoti ir nebijoti, kad karvė „ant ragų pakabins“, nes labai socializuotos“, – gyrė karves senjores šeimininkė.
Kai prireikia, gyvūnų globėjai laikinai globai į ūkį atveža šuniukų. Jie Jurkšų ūkyje pagyvena, kol atsiranda nuolatiniai šeimininkai.
Užtruko, kol surado savo vietą
Anot Eglės, Ąžuolų Būda juos patraukė tuo, kad dabartinė jų sodyba atitiko vos ne visus lūkesčius. Tenkino atstumas iki didesnių miestų: nuvažiuoti iki Kauno trunka apie 40 minučių, iki sodybos geras tvarkingas privažiavimas, patogu sūnui nuvykti į mokyklą Kazlų Rūdoje – surenka ir parveža mokyklinis autobusiukas. Nusipirkę sodybą su 8 ha žemės, galėjo iš karto kraustytis gyventi, nes ir pats sodybos namas buvo geros būklės.
Iki tol Eglė su Juliumi save laikė labiau miestiečiais, nes iš prigimties abu sutuoktiniai yra miesto žmonės. Nepaisant to, anot šeimininkės, jų įsikūrimo kaime situacija klasikinė – nuo pat vaikystės ji pati labai mėgo gyvūnus. Eglės senelis dirbo veterinarijos gydytoju. Jis anūkę vis pasiimdavo važiuodamas į tuomečių kolūkių fermas gydyti gyvulių. Savaime atsirado potraukis, prieraišumas gyvūnams.
„Nuo mažumės save įsivaizdavau gyvenančią tik kaime. Norėjau laikyti žirgų, kiaulių, karvių, paukščių. Į tikrąjį kaimą važiuodavau pas savo mamos tetą į Žaliosios kaimą Suvalkijoje. Ten būdavo tikras kaimas – važinėdavome arkliais, tvarte mykė karvės, kriuksėjo kiaulės, gageno žąsys. Tetos ūkis mane labai žavėjo“, – pasakojo E.Jurkšienė.
Po tokių apsilankymų Žaliosios kaime ir vizitų fermose su veterinaru seneliu, buvo tik žingsnis artėti gyvulių link. Dar vaikystėje Eglė pradėjo lankytis Marvelės žirgyne, atsirado poreikis įsigyti savo žirgą, bet iškilo kliūtis – kur žirgą laikyti? Vėliau žirgą įsigijo, bet jis gyveno žirgyne ir toks apgyvendinimas Eglės netenkino – ji svajojo, kad žirgas gyventų arčiau jos.
Kai su vyru Juliumi ieškojo nuolatinių namų savo šeimai, sužinojo, jog ir jam nesvetimas noras gyventi kaime, turėti nuosavą sodybą, gyventi atokiau nuo žmonių, kad kuo mažiau būtų kaimynų. Po 3 metų paieškų ir įsikūrė Ąžuolų Būdoje.
Anot Eglės, atrajojanti gulinti karvė išspinduliuoja labai daug ramybės, kuri persiduoda žmogui, todėl ji norėtų ūkyje išvystyti karvių terapijos veiklą.
Žinią apie jaunos šeimos norą gyventi kaime ir laikyti daugybę gyvulių jų tėvai pradžioje priėmė gana skeptiškai. Pasak Eglės, nebuvo paprastas dalykas, tėvams tai atrodė labai gąsdinančiai, lyg vaikai būtų pasakę, kad skrenda į kosmosą. Bandė atkalbėti, bet vėliau Eglė su Juliumi sulaukė stipraus tėvų palaikymo. Dabar ne jie važiuoja pas tėvus į miestą paviešėti, o tėvai pas juos ir anūkus atvažiuoja į kaimą, jeigu reikia, visada dar ir pagelbėja.
Dabar jau šypsodamasi Eglė prisimena, kai gimtadienio proga gavo savo pirmąją karvę. Jos mama tiesiai šviesiai rėžė, kad ji daro nesąmones, nesupranta, kokį gyvulį ir kokį rūpestį užsikrauna sau ant galvos. O Eglės tėtis, atvirkščiai, buvo apžavėtas, nes jo mama karvę laikė gyvendama Marijampolėje. Jis visada mėgo pieną. Pamažu visi pradėjo valgyti Jurkšų karvės pieno produktus ir baigėsi visi piktumai. Gyvenimas viską sudėliojo į vietas.
Eglės gyvenime ir dabar svarbią vietą užima žirgai, vieną jų laiko dėl savęs. Kaip pati sakė, priėjusi pašukuoja, pauosto jo nosį, paglosto, pašeria, išjoja į mišką ir apsuka ratą, abu pakvėpuoja grynu oru, orientuojasi labiau į turistinę veiklą, be jokios įtampos, be jokių didelių reikalavimų.
Rado ir bendraminčių
Retkarčiais Jurkšai sulaukia ir aplinkinių nuostabos. Ne visi juos supranta, ką jie veikia kaime. „Mūsų krašto ūkininkams, kurie savo laukuose sėja, kulia, mes atrodome kaip keistuoliai, nes pas mus net karvės nuo lietaus ir vėjo apdengiamos gūniomis. Kai gyvūnų nedaug, turime galimybes su jais užsiimti ir popinti.
Mes su veršiukais rengiame žygius į miškus, juos dresuojame nuo mažumės ir pratiname prie žmonių, nes labai norėtume išvystyti karvių terapijos veiklą, kas Lietuvoje dar nėra populiaru, nes to kol kas niekas iš viso nedaro“, – svajone pasidalijo netradicinio ūkio įkūrėja.
Pasak E.Jurkšienės, kai kuriose užsienio valstybėse karvių terapija labai populiari, dar vadinama karvių glostymo užsiėmimais arba karvių glostymo terapija. Mat atrajojanti gulinti karvė išspinduliuoja labai daug ramybės, kuri persiduoda žmogui. Žmonės šalia karvės sėdi, su ja pabūna, apsikabina, glosto.
Kalėdiniu laikotarpiu Jurkšai savo „Ąžuolų viloje“ rengia fotosesijas šventine tematika. Išpuoštame tvarte ar kieme svečiai fotografuojasi su gyvuliais: karvėmis, arkliais, avytėmis ir naminiais paukščiais.
Kai turi laiko, Eglės šeima atsisėda tvarte ant šieno ar vasarą ganykloje ant žolės ir stebi gyvūnus. Jai pačiai labai įdomu, kaip karvės ir kiti gyvuliai mezga tarpusavio socialinius santykius, kaip jie bendrauja ir draugauja vienas su kitu, kaip reaguoja, jeigu vieną išvedi iš būrio pasivaikščioti su lankytojais.
Eglei ir Juliui karvės ir kiti gyvūnai reiškia kur kas daugiau, jie – ne tik šio ūkio eksponatai. Visi gyvuliai turi vardus, šeimininkai žino kiekvieno charakterį, įsidėmėję jų istoriją, kodėl ir kaip pas juos pakliuvo. Šeimininkės teigimu, daugmaž visi pas juos gyvena augintinio statusu, o ne kaip ūkiniai gyvūnai. Jie atsisveikina tik su tais, kurie labai agresyvūs, pavyzdžiui, jeigu gaidys kaskart kieme šoka ant galvos, akis kabina.
„Į sodybą atsikraustėme lygiai prieš 8 metus – 2017 m. gruodžio 22 d. 2018 m. pirmą kartą pabandėme imtis švietėjiškos veiklos. Jau yra patirties, ypač fotosesijoms. Šitoje srityje man pačiai smagiausia ir įdomiausia dirbti. Tai vienas iš daugelio pomėgių“, – atviravo ji.
Jauni tėvai įsukti ir savo edukacinio ūkelio, ir tėvystės rūpesčiuose – augina tris vaikus. Sūnui Ąžuolui jau 10 metų, dukrai Rūtai – 5 metukai, o mažiausiai Ievutei – 7 mėnesiai.
„Mūsų dabar užsibrėžti labai buitiniai tikslai. Užbaigti įsirengti namelius, kuriuos norime nuomoti. Vienas namelis – vienai šeimai. Jų turime kelis, kad būtų galima atvykti pas mus praleisti laiką gamtoje ir kaime. Norime sukurti stiprias programas ir imtis naujų veiklų, tikintis, kad to iš tikrųjų kažkam reikės. Pavyzdžiui, karvė nėra tik pieno rodikliai ir somatinės ląstelės, ką dažniausiai gali papasakoti didžiųjų fermų atstovai. Karvė iš savęs yra labai stipri asmenybė. Reikia praleisti gana daug laiko pačiai stebint gyvulius, kad galėčiau papasakoti apie kiekvieno gyvulio ypatumus“, –kokie visos šeimos bei edukacinio ūkio lūkesčiai, pasakojo Eglė.
Moteris pasidžiaugė, kad per 8 metus jie gana greitai pritapo prie vietos bendruomenės. „Mūsų sūnus Ąžuolas Kazlų Rūdoje rado puikią mokyklą. Esame laimingi atradę Kazlų Rūdos bendruomenę – tiek daug aktyvių, veiklių žmonių su įvairiomis kultūrinėmis, socialinėmis veiklomis. Kai kuriems Kazlų Rūda irgi nėra gimtasis miestas, jie čia susikraustė gyventi.
Mes labai daug atradę sąlyčio taškų ir čia vis nuveikiame daug gražių bendrų dalykų. Pradedant nuo koncertų rengimo iki vienos dienos restorano. Esame jau pilnai įsikomponavę į bendruomenės projektus. Pagelbėjo Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centras, kuris visus ir suvedė į vieną krūvą. Per jį atradome vieni kitus. Reikia ir patiems dalyvauti, negali sėdėti užsidaręs ir tikėtis, kad pas tave kiti ateis ir pakvies draugauti. Nereali bendruomenė. Negaliu ja atsidžiaugti, neturiu ko norėti geriau“, – artėjant šventėms tikino „Ąžuolų vilos“ savininkė.
Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2025-12-15
Ar pasėliai žino, ką tu padarei aną rudenį?
Dažnai manome, kad augalai yra tiesiog biologiniai mechanizmai: duodi trąšų – auga, atimi šilumą – sustoja. Mums atrodo savaime suprantama, kad neturėdami smegenų ar nervų sistemos, jie negali turėti ir atminties. Tačiau naujausi augalų fiziologijos tyrimai verčia šią nuostatą peržiūrėti iš esmės. Pasirodo, žiemkenčiai geba ne tik reaguoti į esamą situaciją, bet ir įsiminti praeities patirtis. Būtent ši nematoma molekulinė atmintis, kurią agronomai vis dažniau vadina „parengties būsena“, šiomis dienomis tampa kritiniu veiksniu, lemiančiu, kaip pasėlis atlaikys permainingus žiemos orus.
Mokslininkai jau seniai pastebėjo įdomų paradoksą, kuris iš esmės keičia mūsų supratimą apie augalo gynybą. Augalai, kurie rudenį patyrė nedidelį, kontroliuojamą poveikį (pavyzdžiui, buvo apdoroti specifinėmis biologinėmis medžiagomis), žiemą į ekstremalias sąlygas reaguoja visai kitaip nei tie, kurie augo „šiltnamio“ sąlygomis. Tyrimai, publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „Trends in Plant Science“, iliustruoja šį procesą labai aiškiai. Įprastas augalas, susidūręs su staigiu šalčiu, gynybinius mechanizmus įjungia lėtai – tai gali užtrukti nuo kelių valandų iki paros. O augalas, turintis suformuotą molekulinę atmintį, reaguoja žaibiškai.
Grafikai rodo, kad, pavadinkim, treniruotų augalų gynybinė reakcija yra ne tik greitesnė, bet ir kur kas intensyvesnė – jie sugeba per trumpą laiką pagaminti dvigubai ar net trigubai daugiau apsauginių baltymų nei jų „netreniruoti“ kaimynai. Tai veikia panašiu principu kaip vakcina žmogaus organizme. Kai augalas rudenį gauna signalą (per biostimuliantus ar naudingųjų mikroorganizmų veiklos produktus), jis epigenetiniame lygmenyje įsirašo informaciją: „būk pasiruošęs“. Galima sakyti, kad toks augalas nešvaisto energijos gynybai dar nebūtinu metu, bet laiko pirštą ant gaiduko.
Kad geriau suprastume šį procesą, įsivaizduokime namą su signalizacija. Paprastas augalas – tai namas, kuriame signalizacija įrengiama tik tada, kai vagis (šaltis ar liga) jau išdaužė langą. Tai užtrunka ir kainuoja daug energijos. O „treniruotas“ augalas yra namas su įjungta, budėjimo režimu veikiančia apsaugos sistema. Ląsteliniame lygmenyje tai reiškia, kad augalas iš anksto sukaupia tam tikrų baltymų atsargas. Kai temperatūra staiga krenta, jam nebereikia gaišti laiko gaminant gynybos įrankius nuo nulio – jie jau yra sandėlyje, tereikia juos aktyvuoti.
Lietuviškos žiemos testas: kodėl tai svarbu dabar?
Ši teorija nėra tik iš laboratorinių įdomybių serijos – ji gyvybiškai svarbi ir veikia būtent Lietuvos laukuose. Mūsų klimato realybė keičiasi: stabilias žiemas keičia nuolatinės sūpuoklės, kai temperatūra svyruoja apie nulį. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro mokslininkai ne kartą pabrėžė, kad dažni atlydžiai, keičiami staigaus šalčio, augalams yra kur kas pavojingesni nei nuolatinis speigas. Augalas be atminties į kiekvieną lietuvišką atšilimą reaguoja, galima sakyti, gana naiviai – jis bando atnaujinti vegetaciją, eikvoja brangias cukrų atsargas ir praranda užsigrūdinimą. O augalas, kuris rudenį buvo tinkamai užprogramuotas (tinkama mityba ir biologinė stimuliacija), išlaiko budrumą. Jo metabolizmas išlieka konservatyvus. Jis tarsi „žino“, kad po atšilimo seks šaltis, todėl nepasiduoda provokacijoms augti ir išlaiko aukštą ląstelių sulčių koncentraciją.
Ūkininkas kaip treneris
Šiame kontekste keičiasi požiūris į rudeninį darbą su pasėliais. Trąšos suteikia statybinę medžiagą, tačiau būtent biologiniai sprendimai dažnai veikia kaip ta informacija, kuri suformuoja augalo atmintį. Rudenį naudoti biostimuliantai (aminorūgštys, jūros dumblių ekstraktai) ar mikrobiologiniai preparatai atliko ne tik tiesioginę funkciją – maitino ar skatino šaknis. Jie veikė kaip treniruotė. Pavyzdžiui, tam tikri mikroorganizmai, gyvendami ant šaknų, nuolat siunčia silpnus signalus augalui, kurie verčia jį laikyti imuninę sistemą parengtyje.
Tai nereiškia, kad augalas stresuoja, tai reiškia, kad jis yra geriausios savo „sportinės formos“. Tad žvelgiant į žiemojančius laukus, verta prisiminti: tai, ko nematome plika akimi, dažnai yra svarbiau už tai, kas matoma. Pasėlių atmintis, suformuota protingais rudeniniais sprendimais, yra tarsi draudimo polisas, kuris pradeda veikti būtent tada, kai lietuviška gamta tampa labiausiai nenuspėjama. Ir geriausia žinia ta, kad šią atmintį mes galime padėti sukurti.
Šaltinis: 15min.lt, Ramūnas Korsakas, 2025-11-27
NMA nuosekliai eina tvarumo keliu
Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) aktyviai palaiko tvarumo idėjas, ieško būdų dirbti taupiai, bet ne mažiau efektyviai. Ši NMA vertybė – tvarumas – įtvirtinama keičiant teisės aktus, taip pat – palaikant prasmingas žinomas iniciatyvas. Tvarumo idėją išpildyti padeda nuotolinių patikrų skaičiaus didinimas, atsisakant patikrų vietoje, taip taupant ne tik išteklius, bet ir tikrinamų asmenų bei patikrų darbuotojų laiką.
Atlikus šį procedūrų pakeitimą, patikrų, atliekamų nuotoliniu būdu, skaičius išaugo daugiau nei dvigubai.
NMA ne kartą šiemet skelbė ir apie kitų vidinių teisės aktų keitimus, kuriuos įtvirtinus, patikros gali būti atliekamos nuotoliniu būdu, t. y. nevykstant į projekto įgyvendinimo vietą, arba tam tikrais atvejais patikrų gali būti atlikta mažiau, pavyzdžiui: vadovaujantis ES taisyklių keitimais, kai nebereikalaujama kiekvieną projektą patikrinti bent vieną kartą per visą jo įgyvendinimo laikotarpį, pakeistos ir NMA su tuo susijusios procedūros (Patikros: daug mažiau, bet tikslingiau ir kt.), taip pat, laikydamasi naujos rizikingų projektų administravimo tvarkos, NMA daliai rizikingais laikytų projektų panaikino rizikingumo požymį bei atitinkamai atliko mažiau patikrų (Sąžininga ir skaidri paramos gavėjo veikla nulems trumpesnį projekto kontrolės laikotarpį), ir t.t.
Patikras atliekant nuotoliniu būdu taupomi ne tik ištekliai, pavyzdžiui, degalai, bet ir pareiškėjo laikas, nes jam nereikia derintis prie tikrintojo, o nuotraukas gali padaryti sau patogiu laiku (per nustatytą laiką). NMA programėle lengva naudotis, per ją pateikiama informacija, nuotraukos patikimai ir greitai pasiekia NMA specialistus (detali naudojimosi instrukcija pateikta NMA puslapyje Pradžia – NMA Agro programėlė).
Sumažėjus patikrų vietoje skaičiui, sumažėjo ir NMA darbuotojų nuvažiuotų kilometrų skaičius. Taip neabejotinai mažėjo ir transporto priemonių išmetamų į orą teršalų kiekis, išlaidos automobilių remontui ir priežiūrai.
Atitinkamai mažėjo automobilių poreikis, todėl NMA pasinaudojo galimybe palaikyti ir paremti tuos, kam automobiliai yra gyvybiškai svarbūs. Šiemet, sumažinus NMA automobilių parką, dalį turėtų nereikalingų automobilių NMA perdavė Ukrainai kaip humanitarinę pagalbą tęsiantis kariniam konfliktui. Remdama Ukrainą sudėtingu laikotarpiu, šiemet organizacija perdavė 5 visureigius, o iš viso – jau 37 visureigius ir lengvuosius automobilius.
Apie visais šiais metais aktyviai palaikomą tvarumą bei šią vertybę puoselėjančius NMA sprendimus ir veiklą nuolat buvo kalbama NMA svetainėje („NMA 27,4 proc. sumažino šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį“ ir kt., „Saugokime gamtos išteklius!“, „NMA išlaiko tvarumo kryptį: organizacijoje mažinamas popieriaus vartojimas“, „NMA mažina CO2 pėdsaką: atsisakyta dešimčių automobilių“, „Tvarumo link: NMA savo veikloje naudoja žaliąją elektros energiją“).
Džiugu, kad metų pradžioje numatyti planai buvo aktyviai realizuojami.
Siekdama kuo labiau prisidėti prie gamtos tausojimo, organizacija planuoja ir ateityje nuolat ieškoti tvarumą skatinančių sprendimų.
Šaltinis: nma.lrv.lt, 2025-12-15
Ankstesnės žemės ūkio naujienos
