Donata Uhockienė | Pieno ūkis. Dar visai neseniai pasirinkti gerą veršelių pieno pakaitalą atrodė gana paprasta. Žiūrėjome, kiek jame baltymų ir riebalų, kiek yra lieso pieno miltelių, ar naudojami pieniniai baltymai, kaip produktas tirpsta. Didelis lieso pieno miltelių kiekis ir, tarkime, 24 proc. baltymų bei 20 proc. riebalų buvo gana patikimi premium produkto signalai.
Šie kriterijai nebuvo išgalvoti. Jie atsirado tuo metu, kai alternatyvūs baltymų šaltiniai buvo gerokai nevienodesnės kokybės, o veršelių girdymo strategija buvo kitokia. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius pasikeitė ir veršelių mitybos supratimas, ir pieno žaliavų perdirbimo technologijos, ir patys pieno pakaitalai. Todėl šiandien kyla visai kitas klausimas: pagal ką iš tikrųjų atpažinti gerą pieno pakaitalą?
Nuo „pigiau už pieną“ iki intensyvios veršelio mitybos
Vienas svarbiausių pokyčių įvyko ne pieno pakaitalų gamyklose, o mūsų požiūryje į patį veršelį.Tradicinėse girdymo programose pieno ar pieno pakaitalo kiekis dažnai buvo ribojamas. Buvo siekiama kuo anksčiau paskatinti starterio suvartojimą ir anksčiau atjunkyti veršelį. Pieno pakaitalo užduotis iš esmės buvo ekonomiškai aprūpinti veršelį maisto medžiagomis iki to momento, kai vis didesnę jų dalį pradės teikti kietasis pašaras.
Šiuolaikinė kryptis kitokia. Vis daugiau dėmesio skiriama didesniam maisto medžiagų tiekimui pieniniu laikotarpiu, didesniam augimo potencialo panaudojimui ir biologinių veršelio poreikių tenkinimui. Didesnis pieno ar pieno pakaitalo kiekis patikimai didina augimą iki atjunkymo, todėl šiuolaikinėse mitybos sistemose vis svarbiau vertinti faktinį energijos ir baltymų tiekimą, o ne vien siekti kuo ankstesnio perėjimo prie kietųjų pašarų (NASEM, 2021).
Ir čia prasideda problema su senaisiais pieno pakaitalų vertinimo kriterijais. Kai veršelis gauna daugiau pieno pakaitalo sausųjų medžiagų, tampa svarbu ne tik tai, kiek produkte baltymų ir riebalų procentais. Svarbu, iš kur tie baltymai ir energija gaunami, kiek jų veršelis realiai gauna per parą ir kaip jo virškinimo sistema su tokiu mišiniu susitvarko.
Kodėl „24/20“ nebėra kokybės klasė
Įsivaizduokime du pieno pakaitalus. Abu turi 24 proc. baltymų ir 20 proc. riebalų. Pagal tradicinę logiką jie atrodo beveik lygiaverčiai. Tačiau viename baltymai gali būti aukštos kokybės ir lengvai virškinami, energija racionaliai paskirstyta tarp laktozės ir riebalų, o riebalai – tinkamos sudėties ir gerai disperguoti.
Kitame gali būti kitokios kokybės baltymai, labai daug laktozės, technologiškai silpnesnė riebalų sistema ir gerokai didesnis paruošto gėrimo osmoliališkumas. Etiketėje abu tebėra 24/20. Veršelio organizmui – tai jau du skirtingi produktai. Todėl žalių baltymų ir žalių riebalų procentai išlieka reikalinga informacija, bet jie nebegali būti produkto kokybės vertinimo sistema.
Daug lieso pieno miltelių – nebūtinai geriau
Dar vienas tradicinis premium produkto požymis buvo didelis lieso pieno miltelių kiekis. Tam buvo biologinis ir istorinis pagrindas. Liesame piene yra aukštos biologinės vertės pieno baltymų, tarp jų kazeino. Be to, ankstesnės alternatyvios baltyminės žaliavos ne visada pasižymėjo tokia kokybe, kokią galima pasiekti šiandien.
Tačiau šiuolaikinė pieno pakaitalų gamyba jau seniai neapsiriboja lieso pieno milteliais. Aukštos kokybės išrūgų baltymai tapo viena pagrindinių veršelių pieno pakaitalų baltyminių žaliavų ir šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose naudojami kaip aukštos kokybės atskaitos šaltinis, su kuriuo lyginami alternatyvūs baltymai (Daneshvar ir kt., 2020). Naujesni virškinamumo tyrimai taip pat rodo aukštą pieno pakaitalų, kurių baltyminį pagrindą sudaro išrūgų baltymai, baltymų ir aminorūgščių pasisavinimą (Huuskonen ir kt., 2020).
Tai nereiškia, kad lieso pieno milteliai tapo prasta žaliava. Priešingai – tai puikus, gerai virškinamų pieno baltymų šaltinis. Tačiau didelis jų procentas savaime neįrodo, kad pieno pakaitalas yra geresnis. Šiuolaikinis klausimas yra ne „kiek lieso pieno?“, o „kokios kokybės ir virškinamumo baltymus gauna veršelis?“
Ateities formulė prasideda nuo veršelio, o ne nuo recepto
Tai turbūt svarbiausias viso pokyčio principas. Senoji formulavimo logika iš esmės prasidėdavo nuo produkto: kiek baltymų, kiek riebalų, kokios žaliavos. Šiuolaikinė logika vis labiau juda priešinga kryptimi.
Pirmiausia turėtume žinoti, kokio augimo siekiame ir kiek konkrečioje girdymo programoje veršelis per parą turi gauti metabolizuojamos energijos ir panaudojamų baltymų. Tik tada formuluojamas produktas, kuris šį poreikį patenkina (NASEM, 2021).
Be to, svarbus tampa ne vien bendras baltymų kiekis, bet ir jų virškinamumas bei aminorūgščių sudėtis. Veršeliui iš tikrųjų reikia ne procento baltymų etiketėje, o absorbuojamų aminorūgščių – lizino, metionino ir kitų nepakeičiamųjų aminorūgščių – tinkamai suderintų su gaunamos energijos kiekiu.
Todėl ateities premium pieno pakaitalas greičiausiai nebus tiesiog „26/24“ vietoje „24/20“. Jo vertė bus tai, kaip tiksliai produktas aprūpina veršelį maisto medžiagomis konkrečioje girdymo programoje.
Daugiau dėmesio energijai – ir mažiau automatinio pasitikėjimo laktoze
Tradiciniai pieno pakaitalai dažnai buvo santykinai liesesni ir turėjo daugiau laktozės nei natūralus karvės pienas. Laktozė pati savaime nėra bloga. Ji yra natūralus pieno angliavandenis ir efektyvus energijos šaltinis jaunam veršeliui.
Problema atsiranda tuomet, kai didelis jos kiekis tampa pigiu būdu suformuoti produkto sausąsias medžiagas. Didėjant pieno pakaitalo suvartojimui, tokia formulė gali tapti santykinai mažesnio energijos tankio ir kartu didinti osmotinę apkrovą. Todėl intensyvėjant girdymui vis daugiau dėmesio skiriama kitokiai energijos architektūrai – dalį energijos, tradiciškai gaunamos iš laktozės, perkeliant į riebalus.
Tyrimai, kuriuose dalis laktozės buvo pakeista riebalais, rodo, kad toks pakeitimas keičia ne tik produkto energinį tankį bei osmoliališkumą, bet ir veršelių medžiagų apykaitos atsaką. Naujausi darbai taip pat rodo, kad skirtingas laktozės kiekis, net esant panašiam energijos tiekimui, gali skirtingai veikti maisto medžiagų panaudojimą ir metabolizmą (Fukumori ir kt., 2024).
Tai nereiškia, kad ateities pieno pakaitalas būtinai turės būti labai riebus. Tačiau kryptis aiški: premium produktas vis mažiau turėtų būti vertinamas pagal vieną riebalų procentą ir vis daugiau – pagal bendrą energijos architektūrą. Tikslas yra ne „kuo daugiau riebalų“, o pakankamas energijos tankis, racionalus laktozės kiekis ir kontroliuojama osmotinė apkrova.
Naujas žodis pieno pakaitalų vertinime – osmoliališkumas
Tai parametras, apie kurį ūkiuose kalbame dar palyginti mažai. Osmoliališkumas apibūdina osmosiškai aktyvių dalelių koncentraciją pagal tirpiklio masę ir paprastai išreiškiamas mOsm/kg. Natūralaus karvės pieno osmoliališkumas yra maždaug apie 300 mOsm/kg. Pieno pakaitale jį gali didinti laktozė, mineralai ir kitos tirpios medžiagos.
Kodėl tai svarbu?
Kuo koncentruotesnį pieno pakaitalą girdome, tuo daugiau šių medžiagų patenka į tą patį vandens kiekį. Todėl intensyvaus girdymo sistemoje nepakanka tiesiog didinti miltelių koncentraciją. Du produktai, sumaišyti ta pačia, pavyzdžiui, 150 g/l koncentracija, gali turėti skirtingą osmoliališkumą. Vadinasi, vienodas miltelių kiekis litre vandens dar nereiškia vienodos fiziologinės mišinio charakteristikos.
Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad pieno pakaitalo makromaistinių medžiagų sudėtis ir osmoliališkumas yra susiję su veršelio medžiagų apykaitos ir virškinamojo trakto atsaku (Wilms ir kt., 2024).
Todėl ateityje premium gamintojui turėtų nebeužtekti pasakyti tik „maišykite 150 g/l“. Vis vertingesnė informacija bus tai, koks yra galutinio gėrimo osmoliališkumas būtent esant rekomenduojamai koncentracijai. Tikėtina, kad osmoliališkumo deklaravimas taps vienu iš aukštesnės klasės pieno pakaitalų techninės specifikacijos elementų.
Riebalų procentą keičia riebalų architektūra
Lygiai toks pats pokytis vyksta vertinant riebalus. Nebepakanka žinoti, kad produkte yra 20, 22 ar 24 proc. riebalų. Svarbūs tampa jų šaltiniai, riebalų rūgščių profilis, grandinės ilgis, nepakeičiamųjų riebalų rūgščių kiekis, lydymosi savybės ir oksidacinis stabilumas.
2024 m. publikuoti kontroliuojami tyrimai rodo, kad net esant vienodam bendram riebalų kiekiui skirtinga pieno pakaitalo riebalų sudėtis keičia veršelių medžiagų apykaitos atsaką. Tai reiškia, kad pats riebalų procentas pasako tik dalį istorijos (Wilms ir kt., 2024).
Tačiau yra dar vienas sluoksnis – fizinė riebalų forma. Riebalai vandenyje netirpsta. Todėl svarbu, kaip smulkiai ir stabiliai jie disperguoti, kaip suformuota emulsija ir kas su ja atsitinka jau paruošus pieno pakaitalą.
Būtent čia atsiranda homogenizacija, emulsifikacija, riebalų inkapsuliacija, purškiamasis džiovinimas ir bendro purškiamojo džiovinimo („co-spray“) technologijos. Jos gali būti vertingos. Tačiau svarbi viena išlyga: technologijos pavadinimas nėra biologinio rezultato garantija.
Gerai pagamintas sausuoju būdu sumaišytas produktas gali naudoti iš anksto homogenizuotą, emulsintą ir inkapsuliuotą aukštos kokybės riebalų bazę. Todėl klausimas ateityje turėtų būti ne „ar šis produktas pagamintas co-spray būdu?“, o „kokią galutinę riebalų dispersiją ir emulsijos stabilumą ši technologija sukuria?“ Tai gana reikšmingas pokytis ir produkto pirkėjui: vertiname rezultatą, o ne technologijos pavadinimą.
O kur probiotikai, butiratas ir kiti premium priedai?
Jie lieka, tačiau jų vietą verta suprasti teisingai. Kai kurie funkciniai ingredientai turi mokslinį pagrindą. Pavyzdžiui, 49 tyrimų metaanalizė parodė vidutinį teigiamą probiotikų poveikį neatjunkytų veršelių augimui ir kai kuriems kitiems rodikliams. Tačiau poveikis nėra vienodas – jis priklauso nuo konkrečios probiotiko padermės, dozės, mikroorganizmų derinio ir naudojimo būdo (Anees ir kt., 2023).
Butiratas taip pat turi biologinį pagrindą, tačiau jo poveikis priklauso nuo dozės ir visos mitybos sistemos. Todėl pats užrašas „su probiotikais“, „su prebiotikais“ ar „su butiratu“ dar nepadaro produkto premium. Šie ingredientai yra antras produkto kokybės sluoksnis.
Jeigu pieno pakaitale blogai subalansuota energija, prastos kokybės baltymai, netinkama riebalų sistema ar labai didelė osmotinė apkrova, probiotikas šių problemų neišspręs. Todėl ilgas funkcinių ingredientų sąrašas neturėtų būti pirmas kriterijus renkantis pieno pakaitalą. Pirmiausia – bazinė mitybos ir technologinė architektūra. Tik tada – papildoma funkcinė vertė.
Taigi, kaip keičiasi gero pieno pakaitalo apibrėžimas?
Pokytį galima sutraukti labai paprastai. Anksčiau premium pieno pakaitalą galėjome apibūdinti taip: daug lieso pieno miltelių + aukštas baltymų procentas + pakankamai riebalų + geras tirpumas.
Šiandien geras pieno pakaitalas vis labiau reiškia: gerai virškinamus baltymus ir tinkamą aminorūgščių tiekimą + pakankamą energijos tankį + racionalų laktozės ir riebalų santykį + kokybišką riebalų profilį + kontroliuojamą osmoliališkumą + stabilią emulsiją ir geras fizines produkto savybes.
O ateities premium produkto logika, tikėtina, bus dar tikslesnė: ne „kas yra miltelių maiše?“, o „kiek ir kokių panaudojamų maisto medžiagų veršelis realiai gauna per parą pagal konkrečią girdymo programą?“
Kitaip tariant, pieno pakaitalas evoliucionuoja nuo standartinio recepto į tiksliai projektuojamą veršelio mitybos sistemą. Gamintojas pradeda ne nuo klausimo, kiek įdėti baltymų ir riebalų, bet nuo to, kokį augimą norime pasiekti, kiek tam reikia energijos ir aminorūgščių ir kaip jas pateikti neapkraunant veršelio virškinimo sistemos.
Tai nėra kosmetinis pieno pakaitalų rinkos pasikeitimas. Keičiasi pats produkto vertinimo principas. Todėl renkantis pieno pakaitalą verta vis rečiau klausti vien „kiek baltymų, kiek riebalų ir kiek lieso pieno miltelių?“ ir vis dažniau domėtis, iš ko šios maisto medžiagos gaunamos, kaip jos technologiškai paruoštos ir ką galutinė formulė realiai duoda veršeliui.
Gali būti, kad artimiausiais metais geriausią pieno pakaitalą atpažinsime ne iš didžiausių skaičių etiketėje, o iš gamintojo gebėjimo paaiškinti ir duomenimis pagrįsti, kodėl būtent tokia formulė yra sukurta veršelio biologijai.
Literatūra
National Academies of Sciences, Engineering, and Medicine (NASEM). 2021. Nutrient Requirements of Dairy Cattle. 8th Revised Edition. The National Academies Press, Washington, DC.
Daneshvar D., Khorvash M., Ghasemi E., Mahdavi A. H., Moshiri B., Mirzaei M., Pezeshki A., Ghaffari M. H. 2020. Effects of feeding frequency and protein source in milk replacer for Holstein calves. Journal of Dairy Science, 103: 10048–10059.
Huuskonen A. ir kt. 2020. Ileal digestibility and endogenous protein losses of milk replacers based on whey proteins alone or with an enzyme-treated soybean meal in young dairy calves. Journal of Dairy Science, 103: 4390–4407.
Wilms J. N. ir kt. 2024. Postprandial metabolism and gut permeability in calves fed milk replacer with different macronutrient profiles or a whole milk powder. Journal of Dairy Science, 107: 184–201.
Wilms J. N. ir kt. 2024. Fat composition of milk replacer influences postprandial and oxidative metabolisms in dairy calves fed twice daily. Journal of Dairy Science, 107: 2818–2831.
Fukumori R. ir kt. 2024. Effects of lactose content in milk replacer on apparent digestibility, growth, liver messenger RNA expression, and blood parameters related to metabolism of dairy calves. JDS Communications, 5: 719–724.
Anees M. ir kt. 2023. A meta-analysis on the effects of probiotics on the performance of pre-weaning dairy calves. Journal of Animal Science and Biotechnology.
Daugiau naudingų straipsnių apie prieauglio auginimą, pieno ūkio valdymą, karvių gerovę, fermos projektavimą.
