Žemės ūkio naujienos: 2026-09-01. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Svarbu pareiškėjams, teikiantiems mokėjimo prašymus per ŽŪMIS
Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) informuoja, kad šiuo metu, sutrikus Žemės ūkio ministerijos informacinės sistemos ŽŪMIS veikimui, pareiškėjai negali pildyti ir NMA pateikti mokėjimo prašymų. Tais atvejais, kai mokėjimo prašymai turėtų būti pateikti ŽŪMIS sutrikimo metu, jie galės būti pateikti per 3 darbo dienas nuo NMA paskelbimo apie sutrikimo pašalinimą. Mokėjimo prašymų pateikimas per 3 d. d. nuo NMA pranešimo apie sutrikimo pašalinimą paskelbimo nebus laikomas vėlavimu.
Šaltinis: nma.lrv.lt, 2026-08-31
Šią savaitę išankstiniai avansai pasieks 91 proc. paramos gavėjų
Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA), pradėjusi net dviem mėnesiais anksčiau nei įprastai mokėti bazinės pajamų paramos tvarumui didinti avansus, toliau operatyviai perveda šias išmokas paramos gavėjams. Planuojama, kad šią savaitę avansinės išmokos bus išmokėtos 95 tūkst. paramos gavėjų, taigi jas bus gavę beveik 91 proc. klientų. Planuojama, kad išmokėta suma sieks 148 mln. Eur.
Avansinių išmokų mokėjimo procesas vyksta etapais ir bus tęsiamas iki pat lapkričio 30 d. Pareiškėjai, operatyviai pašalinę nustatytus neatitikimus ar pateikę trūkstamą informaciją, bus neatidėliojant įtraukiami į artimiausius mokėjimo etapus.
Daugiau informacijos apie išankstinių avansų mokėjimo etapus, atitiktį reikalavimams ir mokėjimus galite rasti straipsnyje https://nma.lrv.lt/lt/naujienos/del-isankstiniu-avansu-mokejimo-etapai-atitiktis-reikalavimams-mokejimai-8UR/.
Šaltinis: nma.lrv.lt, 2026-08-31
Kaip ūkininkas tapo visą Lietuvą įkvepiančiu „Motofermeriu“
Gižuose (Vilkaviškio r.) gyvenantis Andrius Dirmeikis šiandien yra bene garsiausias Suvalkijos regiono žemdirbys, vis labiau atpažįstamas visoje Lietuvoje. Tokio pripažinimo ūkininkas sulaukė po to, kai šių metų pradžioje nusprendė žengti į visiškai naują sau sritį – tapo vaizdo tinklaraštininku ir „YouTube“ platformoje sukūrė „Motofermerio“ kanalą.
Būtent šis griežtas, bet atviras ir atidus žmonos Dianos raginimas atvėrė duris į visiškai naują, nepažintą etapą. Šiandien Andrius interneto erdvėje jau puikiai atpažįstamas kaip „Motofermeris“ – vaizdo tinklaraštininkas, kurio kuriamą turinį atidžiai seka tūkstančiai žiūrovų visoje šalyje, o vaizdo įrašų peržiūros skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių kartų.
Apie savo vaizdo kanalo sukūrimą Andrius tyliai svarstė mažiausiai trejetą metų. Jis nuolat stebėjo kitus Lietuvos bei užsienio žemdirbius, tokius kaip Petras Šiaučiūnas ar Jolanta Grey, kurie savo kasdienybę ne vienus metus demonstruoja internete.
Matydamas jų gyvenimo užkulisius, A.Dirmeikis suprato, kad ir jis pats turi ką parodyti žiūrovams. Išskirtiniu vyro bruožu tapo meilė ūkiui ir motociklams. Sujungus šias dvi didžiąsias gyvenimo aistras ir gimė skambus „Motofermerio“ pavadinimas, kurį sugalvojo visuose sumanymuose vyrą palaikanti žmona.
Ne viskas pavyko iš pirmo karto
Kaip prisipažino pats Andrius, žengiant pirmuosius žingsnius „YouTube“ platformoje netrūko praktinių iššūkių, apie kuriuos iš pradžių nebuvo pagalvota.
„Pirmi filmavimai buvo keisti – galvodavau, kaip geriau nufilmuoti, kaip kamerą laikyti, kurį laiką atrodė, kad ji tik trukdė. Dabar jau pripratau. Nebejaučiu, kad tai papildoma našta. Vakare prisėdu valandai ar pusantros sumontuoti vaizdo įrašą – ir viskas. Jei tema sava – man tik duok pakalbėti! Aš iš tų vyrų, kurie gali šnekėti neužsičiaupdami“, – juokėsi pašnekovas.
Susidūręs su praktika jis greitai suprato, kad teoriniai patarimai, kurių ieškojo ne tik pas draugus, bet ir kreipdamasis į dirbtinį intelektą, pasiteisino ne visada. Pavyzdžiui, pirmąją įsigytą vaizdo filmavimo kamerą teko greitai pakeisti nauja. Paaiškėjo, kad jautri technika visiškai netinkama kaimo sąlygoms: ji bijojo drėgmės, dulkių ir traktoriuje jaučiamos nuolatinės vibracijos. Dėl to teko investuoti į tvirtesnę, įvairioms sąlygoms pritaikytą įrangą.
Nepaisant techninių kliūčių, „Motofermerio“ platformos populiarumas greitai ėmė augti kaip ant mielių. Pats Andrius svarstė, kad sekėjus traukia visai ne profesionalūs vaizdo montažai, o jo paties nuoširdumas ir atvirumas.
A.Dirmeikis: „Esu ūkininkas iš Suvalkijos, vaizdo tinklaraštininkas, kylanti žvaigždė. O jei rimčiau – žmogus, bandantis tęsti tėvų pradėtas tradicijas, kurių tiesiog tikiuosi nesugadinti. Darau tai, kas man patinka. Gal kažką gyvenime ir keisčiau, bet juk klysti – žmogiška. Iš klaidų reikia mokytis.“
„Esu kažkur girdėjęs taisyklę, kad nereikia būti geriausiu savo srityje, pakanka būti pirmuoju. Tuo ir esu išskirtinis – esu pirmasis ūkininkas-motociklininkas Lietuvoje, tapęs vaizdo tinklaraštininku. Žiūrovams specialiai scenarijaus nerašau. Aišku, mintis galvoje pasidėlioju, bet viskas vyksta iš širdies. Kartais vakare pasižiūriu ir suprantu, kad kažką reikėtų perfilmuoti, tačiau maždaug 95 proc. to, ką įamžinu, patenka į galutinį vaizdo įrašą“, – teigė pašnekovas.
Kad atkreiptų auditorijos dėmesį, vyras nevengia panaudoti ir žurnalistinių gudrybių – vaizdo įrašams dažniausiai renkasi intriguojančius pavadinimus. Pavyzdžiui, vietoje nuobodaus aprašymo apie pasėlių priežiūrą vieną įrašą jis pavadino užuomina apie vagis. Tik jį peržiūrėję žiūrovai suprato, kad tie paslaptingi vagys – tiesiog laukuose sliekus lesantys paukščiai.
Populiarumo banga
Šiandien Andrių vis dažniau atpažįsta ne tik Vilkaviškio rajone ar kituose Suvalkijos miestuose, kuriuose jis neretai lankosi, bet ir visoje šalyje. Pirmasis augantį populiarumą išduodantis signalas buvo nepažįstamo žmogaus skambutis – iš kažkur gavęs A.Dirmeikio telefono numerį, vyras norėjo pasikonsultuoti dėl sėjamosios, kurią pastebėjo viename iš „Motofermerio“ vaizdo įrašų.
„Yra buvę situacijų, kai nuvažiuoju pirkti dalių vilkikui ar traktoriui, o vadybininkas prisipažįsta, kad stebi mano „YouTube“ kanalą. Tokie komentarai būna labai malonūs ir netikėti. Kartais pajuokauju, kad tarp suaugusiųjų esu populiarus, tačiau tarp vaikų – tikra žvaigždė! Atvažiuoju į mokyklą, tai vos spėju dalinti autografus ar „Motofermerio“ lipdukus. Juokiuosi, kad taip užsiauginsiu ateities darbuotojus savo ūkiui. Juk darbo jėgos kaime mažėja, žmonių rasti sunku, tai kodėl nepabandžius taip prisitraukti jaunimo?“ – šypsojosi vaizdo tinklaraštininkas.
„Motofermerio“ namuose kūrybiškas šurmulys vyksta ne tik laukuose. Andriaus žmona Diana – ne mažiau veikli, talentinga ir versli asmenybė. Ji yra pradėjusi nuosavą verslą – kepa nepaprasto skonio tortus, pyragus, keksiukus ir kitus saldžius gardumynus pačiomis įvairiausiomis progomis. Dianos klientų ratas nuolat auga, o užsakymai plaukia iš visos Lietuvos.
Būtent todėl šeimos gyvenime tenka itin kruopščiai derinti kelis skirtingus grafikus. Norint išvykti į kelionę ar pailsėti, nepakanka vien to, kad ūkyje atsirastų laisva minutė – būtina užtikrinti, kad visi saldūs Dianos klientų užsakymai būtų laiku įgyvendinti.
Nuo tėvų karvių iki tiksliųjų technologijų
Nors šiandien Andrius drąsiai kalba prieš kamerą, jis pats teigė vis tiek mieliau besijaučiantis žemdirbio rogėse. Ši profesija – jo kraujyje. Viskas prasidėjo daugiau nei prieš tris dešimtmečius tėvų ūkyje, kuriame iš pradžių buvo laikomos pieninės karvės. Andrius augo kartu su ūkio darbais, o išbandęs valstybinį darbą bei vadybininko pareigas žemės ūkio technikos įmonėje, suprato, jog kabineto sienos – ne jam.
„Dangų matyti tik per langą? Ačiū, ne. Man reikia išeiti į laukus, pačiam žemę arti, arimą uostyti! Dabar esu pats sau direktorius. Neįsivaizduoju savęs kitur. Kai gyvenu beveik laukuose, vietoje, kurioje aplink namus vien mano pasėliai, ūkis tampa ne darbu, o gyvenimo būdu. Nėra skirtumo ar pirmadienis, ar penktadienis. Dabar galiu mėgautis kiekviena diena. Privačiame darbe to nebuvo“, – prisipažino pašnekovas.
Prieš 14 metų įkūręs savo ūkį, šiandien Andrius kartu su tėčiu ir broliu prižiūri apie 270 ha plotą. Jie augina kviečius, rapsus, žirnius, avižas, kartais miežius. Bėgant metams keitėsi ir technologijos. Prieš 4 metus, pakilus kuro kainoms, ūkyje pradėta taikyti „strip-till“ (juostinio žemės dirbimo) bei „no-till“ technologijas, taupančias ir laiką, ir resursus. Tiesa, plūgo Dirmeikiai nepardavė – šiemet kai kuriuose laukuose prie jo grįžtama kaip prie „naujo balto lapo“, norint suvaldyti piktžoles.
Per ilgus metus ūkyje būta visokių akimirkų – nuo perrinktų kombaino variklių darbingiausiu metu iki pergyvenimų dėl gamtos išdaigų.
„Sunkiau priimti nuostolį nei nežinią. Nežinia mūsų gyvenime yra kasdien. Dabar saulė šviečia, o gal tuoj kruša pasipils? Mūsų verslas priklauso nuo gamtos: gali purkšti ar tręšti geriausiais produktais, bet ką gamta duos, tą ir turėsi. O štai susitaikyti su technikos gedimais ar nuostoliais yra gerokai sunkiau“, – pabrėžė A.Dirmeikis.
Kelionė per 104 miestus
Laisvesniu nuo ūkio darbų bei Dianos tortų užsakymų metu Andrius su žmona sėda ant motociklo ir leidžiasi į išvykas po šalį. Šeima išsikėlė ambicingą tikslą – aplankyti visus 104 oficialų statusą turinčius Lietuvos miestus. Daugiau nei pusė šio maršruto jau įveikta. Kiekviename aplankytame mieste jie nusifotografuoja prie kelio ženklo, domisi vietos istorija, lankytinais objektais bei gastronominiu paveldu. Jų patirtus nuotykius taip pat galima išvysti „Motofermerio“ kanale.
„Vadovaujuosi nuostata, kad išvykti iš Lietuvos visada suspėsime. Reikia iš pradžių savo kraštą pažinti. Važiuokite po Lietuvą, keliaukite. Lietuva labai graži šalis – gal neturime kalnų, bet tikrai turime ką parodyti. Troškūnuose neįtikėtiną įspūdį paliko vienuolyno ansamblio rūsiai, Kavarske ragavome garsiųjų koldūnų, Ukmergėje kopėme į piliakalnį. Patiko išpuoselėta Širvintų aplinka bei sportiškas Jonavos įvaizdis. Visgi skaudu matyti nykstančius kaimus. Mūsų kelionių tikslas – bent kiek paskatinti vietinį turizmą“, – teigė pašnekovas.
Andriaus planuose – ne tik aplankyti likusius Lietuvos miestus, bet ir pasiekti 10 tūkst. sekėjų ribą „YouTube“ platformoje. Šiuo metu, kai laukuose pats darbymetis, vaizdo įrašus į internetą vyras kelia šiek tiek rečiau, bet netrukus jų turėtų vėl padaugėti. Ateinančią žiemą A.Dirmeikis ketina pradėti kurti internetines tinklalaides, kuriose žada kalbinti kitus šalies ūkininkus bei pažįstamus baikerius.
„Esu ūkininkas iš Suvalkijos, vaizdo tinklaraštininkas, kylanti žvaigždė. O jei rimčiau – žmogus, bandantis tęsti tėvų pradėtas tradicijas, kurių tiesiog tikiuosi nesugadinti. Darau tai, kas man patinka. Gal kažką gyvenime ir keisčiau, bet juk klysti – žmogiška. Iš klaidų reikia mokytis. Todėl aš jų daug darau vien tam, kad būčiau išmintingas. Yra posakis: jei tai, ką darai, tave daro laimingu – tai ir daryk. O tai, ką darau dabar, mane išties daro laimingu. Tad dabar tiesiog mėgaujuosi gyvenimu“, – šyptelėjo pašnekovas.
Galima neabejoti, kad toks požiūris ir nusiteikimas „Motofermeriui“ atvers dar ne vieną tūkstantį įspūdingų kilometrų tiek šalies keliuose, tiek laukuose. Tad belieka internete stebėti jo kasdienybę ir semtis iš jos įkvėpimo.
Šaltinis: valstietis.lt, Asta Krasauskaitė, 2026-08-31
Geriau sava nei skolinta. Kaip ūkininkas Kęstutis įsigijo valstybinės žemės?
Ūkininkui svarbu ne tik kiek hektarų jis dirba, bet ir kiek iš jų yra jo paties. Nuosava žemė suteikia daugiau stabilumo, o kai pavyksta šalia turimų laukų įsigyti dar vieną nedidelį sklypą, galima ne tik padidinti dirbamą plotą, bet ir patogiau susidėlioti ūkio masyvą. Naujausiame AGRO REIDAS reportaže lankomės Radviliškio rajone, Vėriškių kaime, kur ūkininkas Kęstutis Andrijauskas pasakoja apie savo patirtį įsigyjant valstybinės žemės sklypą.
Ši galimybė ūkininkams atsirado tik nuo šių metų sausio. Būtent tada pradėta parduoti iki 3 hektarų žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus. Be to, įsigydami valstybės žemę ūkininkai prisideda ir prie šalies gynybos, nes 80 proc. už parduotą žemę gautų pajamų skiriama Lietuvos gynybai.
„Kiekvieno lietuvio šventa pareiga dirbti savo žemę“, – sako Kęstutis. Ūkininkas pasakoja, kad valstybinės žemės įsigijimo procesas nebuvo toks sudėtingas, kaip atrodė iš pradžių. Dokumentus jis tvarkė atvykęs tiesiai į Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Radviliškio skyrių, kur su NŽT specialistų pagalba pateikė prašymą, sutvarkė reikalingus dokumentus, o galiausiai sandorį patvirtino pas notarą.
Ūkininkas Kęstutis Andrijauskas internetu nesinaudoja, todėl pasirinko jam patogiausią būdą. Tačiau šiandien prašymą dėl valstybinės žemės įsigijimo galima pateikti ne tik atvykus į NŽT, o elektroniniu būdu. Prašymą ūkininkai gali pateikti per Žemės informacinę sistemą (ŽIS), pasirinkus paslaugą „Žemės pardavimas“, Elektroninius valdžios vartus (epaslaugos.lt), el. paštu, per ePristatymo sistemą ar paštu. Taigi, valstybinės žemės įsigijimo procesą galima pradėti pasirinkus kiekvienam individualiai patogiausią būdą.
Tačiau prieš teikiant prašymą pirmiausia verta pasižiūrėti, ar konkretus sklypas apskritai gali būti parduodamas. Žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypas turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Parduodamas sklypas turi būti ne didesnis kaip 3 hektarai, skirtas dirbamai žemei, ne statyboms ar plėtrai, nerezervuotas valstybės poreikiams ir nesiriboti su valstybiniais miškais. Taip pat svarbu, kad pirkėjas tą sklypą teisėtai naudotų arba kad jis ribotųsi su pirkėjui priklausančia žemės ūkio paskirties žeme. Jeigu šie reikalavimai atitinkami, galima pradėti įsigijimo procedūrą. NŽT įvertina, ar sklypas gali būti parduodamas, atliekamas individualus turto vertinimas, parengiama pirkimo – pardavimo sutartis, atliekamas atsiskaitymas, o galutinis sandoris patvirtinamas notaro.
Norint įgyvendinti sandorį svarbu, kad fizinis asmuo turi atitiktų keletą labai svarbių reikalavimų: būti ūkininkas ir turėti bent trejų metų ūkininkavimo patirtį arba turėti profesinį pasirengimą ūkininkauti. Taip pat vertinamos iš žemės ūkio veiklos deklaruotos paskutinių 3 metų pajamos. Bendra pirkėjo ir su juo susijusių asmenų turima žemės ūkio paskirties žemė negali viršyti 500 hektarų, o iš valstybės vienam pirkėjui galima įsigyti iki 21 hektaro žemės.
Pasitaiko situacijų, kai tuo pačiu sklypu susidomi ne vienas ūkininkas. Tokiu atveju pirmiausia vertinama, ar kuris nors pretendentas valstybinę žemę perka pirmą kartą. Jei tokių pirkėjų nėra, pirmenybė teikiama tam, kuris nuosavybės teise turi mažiau žemės. Jeigu ir tai nepadeda nustatyti pirkėjo, gali būti rengiamas uždaras aukcionas.
Kęstučio istorija gerai parodo, kad verta atkreipti dėmesį ne tik į didelius žemės plotus. Kartais ir 47 arai gali turėti nemažą reikšmę, ypač jeigu sklypas yra šalia jau dirbamos žemės. Tokiu atveju galima ne tik padidinti nuosavos žemės dalį ūkyje, bet ir racionaliau išnaudoti turimus laukus.
O ūkininko Kęstučio paklausus kas ūkininkui geriau – nuomotis žemę ar, atsiradus galimybei, investuoti į savą? Kęstutis savo pasirinkimu neabejoja. Jo manymu, nuosava žemė yra ilgalaikė investicija į ūkį, o galimybę prisidėti šalia esančią žemę verta bent jau įvertinti.
Kaip Kęstučiui sekėsi įsigyti 47 arų sklypą, kokius dokumentus reikėjo sutvarkyti ir ką jis patartų kitiems ūkininkams, svarstantiems apie valstybinės žemės įsigijimą žiūrėkite naujausiame AGRO REIDAS reportaže „YouTube“ kanale.
Šaltinis: nzt.lrv.lt, 2026-08-25
Genomika keičia pieninių galvijų selekciją
Šiuolaikiniame ūkyje genetinė pažanga vis dažniau vertinama ne vien pagal gebėjimą didinti pieno produkciją. Siekiant gyvūnų sveikatingumo, ilgaamžiškumo, reprodukcinio efektyvumo ir racionalių išteklių panaudojimo, keičiasi ir pageidaujamos pieninės karvės samprata. Aukštas produktyvumas išlieka svarbiausias kriterijus, tačiau ilgalaikę gyvulio vertę lemia tarpusavyje susijusių požymių kompleksas.
Kada geriausia vertinti produktyvumo potencialą?
Mokslininkė sako, kad tradicinėje selekcijoje jauno gyvulio genetinė vertė buvo prognozuojama remiantis kilmės informacija, o vertinimo tikslumas didėjo tik sukaupus paties gyvulio, jo giminaičių ar palikuonių fenotipinius duomenis. Pieninių galvijų atveju tai reiškė laiką – norint patikimiau įvertinti telyčios produktyvumo potencialą, reikia sulaukti pirmojo apsiveršiavimo ir laktacijos rezultatų.
Genominės selekcijos procesas
reikšmingai pasikeitė. Didelio skaičiaus visame genome išsidėsčiusių genetinių žymenų – vieno nukleotido polimorfizmų (SNP) – analizė kartu su referencinių populiacijų duomenimis leidžia patikslinti jauno gyvulio genetinės vertės prognozę dar iki jo paties produktyvumo rezultatų.
Tai suteikia galimybę selekcinius sprendimus priimti labai anksti, kryptingai atrinkti būsimai bandai paliekamas telyčias, planuoti poravimus ir greičiau perduoti pageidaujamas genetines savybes kitai kartai.
Genominis vertinimas suteikia galimybę vienu metu vertinti daugelio ekonomiškai ir biologiškai svarbių požymių genetinį potencialą – nuo pieno produkcijos, riebalų ir baltymų iki vaisingumo, tešmens bei nagų sveikatingumo, ilgaamžiškumo, metabolinio atsparumo, pašarų suvartojimo ir panaudojimo efektyvumo.
Nebepakanka klausti, kuri telyčia genetiškai pajėgi pagaminti daugiausia pieno. Svarbu sužinoti, kuri iš jų turi didžiausią potencialą tapti produktyvia, sveika, ilgaamže ir efektyvia būsimos bandos karve.
Todėl genomika keičia ne tik gyvulių vertinimo metodus. Ji keičia patį klausimą: kokią karvę norime turėti ateities pieno ūkyje?
Ką iš tiesų galima pamatyti iš DNR?
Genominiam vertinimui naudojama informacija apie daugybę visame genome išsidėsčiusių genetinių žymenų – vieno nukleotido polimorfizmų (SNP). Gyvulio genotipas, naudojant referencinių populiacijų informaciją ir genetinio vertinimo modelius, leidžia tiksliau prognozuoti jo genetinę vertę dar iki tol, kol turime paties gyvulio produktyvumo ar palikuonių duomenis. Praktikoje gaunamas išsamus būsimo gyvulio genetinis profilis.
Dažniausiai vertinami su pieno kiekiu, riebalų ir baltymų produkcija susiję požymiai, vaisingumas, tešmens ir nagų sveikatingumas, somatinių ląstelių rodiklis, ilgaamžiškumas, pašarų suvartojimas ir panaudojimo efektyvumas, ketozės rizika, veršelių išgyvenamumas, melžimo greitis, temperamentas, įvairūs eksterjero požymiai bei kompleksiniai selekciniai ir ekonominiai indeksai.
Todėl klausimą kiek pieno ši telyčia galėtų duoti? keičia gerokai platesnis: kokia bus karvė, kuri tą pieną turės pagaminti?
Trejų metų duomenys leidžia pamatyti genetinės krypties pokytį
Viena genominio tyrimo ataskaita suteikia daug informacijos apie konkretų gyvulį. Tačiau dar didesnė genomikos vertė atsiskleidžia tada, kai tyrimai atliekami sistemingai ir jų rezultatai stebimi ilgesnį laiką.
Analizuojant trijų metų genominių tyrimų duomenis matoma aiški tirtų jaunų gyvulių genetinio profilio kitimo kryptis. Ryškiausi pokyčiai stebimi su bendrąja genetine ir ekonomine verte bei pieno produkcijos potencialu susijusiuose rodikliuose. Teigiama kryptis matoma ir vertinant ilgaamžiškumą.
Siekiant parodyti šių pokyčių kryptį, tačiau neatskleidžiant absoliučių bandos genominių rodiklių reikšmių, duomenys buvo indeksuoti – 2023 metų vidutinę kiekvieno pasirinkto rodiklio reikšmę prilyginant 100.
Pieno produkcijos potencialas ir bendroji genetinė bei ekonominė vertė didėja gerokai sparčiau nei vaisingumo rodiklis. Ilgaamžiškumo kryptis taip pat teigiama, tačiau jos pokytis nėra toks ryškus kaip produktyvumo rodiklių.
Tai primena vieną svarbiausių šiuolaikinės selekcijos principų – genetinė pažanga nėra vienas skaičius.
Daugiau pieno – bet ar geresnė karvė?
Pienininkystėje dažniausiai daugiausiai dėmesio skiriama produktyvumui. Vis dėlto didžiausią pieno genetinį potencialą turinti telyčia nebūtinai yra genetiškai vertingiausia telyčia bandos ateičiai.
Pavyzdys: du jauni gyvuliai. Vienas iš gyvulių pasižymi labai aukštu genetiniu pieno produkcijos potencialu, tačiau jo vaisingumo, tešmens ar nagų sveikatingumo rodikliai yra vidutiniški. Antrojo gyvulio produktyvumo potencialas šiek tiek mažesnis, tačiau jis genetiškai stipresnis lyginant vaisingumą, sveikatingumą ir ilgaamžiškumą. Kuris vertingesnis?
Didelio produktyvumo karvė, kuri sunkiai apsivaisina, dažniau šlubuoja, turi tešmens sveikatos problemų ar anksti išbrokuojama, gali būti ekonomiškai mažiau naudinga nei kiek mažesnio produktyvumo, tačiau sveika ir kelias produktyvias laktacijas bandoje išliekanti karvė. Todėl šiuolaikinė selekcija nėra lenktynės dėl vieno didžiausio skaičiaus. Siekiama subalansuoto genetinio profilio.
Genetikos specialistės požiūris: pirmiausia reikia žinoti, ką norime gerinti
Genetikos specialistė Greta Petraitienė atkreipia dėmesį, kad genominio vertinimo rezultatų nereikėtų interpretuoti pagal vieną pasirinktą rodiklį. Aukštas pieno produkcijos potencialas ar bendras ekonominis indeksas yra svarbūs, tačiau priimant veisimo planus kartu vertinamas vaisingumas, tešmens ir galūnių bei nagų savybės, ilgaamžiškumas, sveikatingumo rodikliai, kilmė ir kitos konkrečiai bandai aktualios savybės. Pabrėžiama, kad vieno universalaus selekcijos recepto visiems ūkiams nėra.
Kiekvienos bandos genetinė situacija, gamybos poreikis ir pagrindinės problemos skiriasi. Vienur dėmesys gali būti skiriamas produktyvumo potencialui, kitame – vaisingumui, tešmens sveikatai, galūnėms ir nagoms, ilgaamžiškumui ar pašarų panaudojimo efektyvumui. Prieš nustatant tolesnę genetinės pažangos kryptį svarbu įvertinti esamą bandą ir pabandyti atsakyti į klausimus: kurias jos savybes norime išsaugoti ir kurias turime kryptingai gerinti?
Genominiai duomenys tampa ne galutiniu atsakymu, o priemone daug tiksliau priimti šiuos sprendimus.
Ilgaamžiškumas – tylus, bet ekonomiškai svarbus požymis
Ilgaamžiškumas, nėra taip vertinamas rodiklis, kaip pieno kiekis, tačiau ekonomiškai tai itin svarbi savybė. Telyčios užauginimas iki pirmojo apsiveršiavimo yra investicija. Iki to laiko gyvuliui reikalingi pašarai, darbo, laikymo vietos, veterinarinės priežiūros ir kiti ištekliai, iki kol bus gaminamas pienas.
Jeigu, didelį genetinį produktyvumo potencialą turinti karvė, dėl reprodukcijos, nagų, tešmens ar kitų problemų bandoje išlieka trumpai, dalis jos genetinio potencialo ūkiui gali taip ir likti nerealizuota. Todėl vis daugiau prasmės įgauna ne maksimalaus produktyvumo, o produktyvaus ilgaamžiškumo samprata.
Kiek pašaro reikia tam pienui pagaminti?
Kita svarbi genetinės selekcijos kryptis – pašarų panaudojimo efektyvumas. Kiekvienas gyvūnas, tam pačiam pieno kiekiui pagaminti sunaudos nevienodą pašarų kiekį. Skaičiuojant individualius gyvulius skirtumas gali atrodyti nedidelis, tačiau didelėje bandoje, skaičiuojant šimtus gyvulių ir visas metų dienas, jis gali tapti ekonomiškai reikšmingas. Būsimos produktyvios karvės samprata keičiasi. Tampa svarbu ne tik kiek ji pagamina, bet ir kaip efektyviai padaro.
Pašarų panaudojimo efektyvumas svarbus ir tvarumui. Efektyviau pašarus panaudojantis gyvulys sukurs daugiau produkcijos iš tų pačių ar mažesnių išteklių, todėl genetinis efektyvumo gerinimas tampa aktualus ne tik ekonominiu, bet ir aplinkosauginiu požiūriu.
Genominis rezultatas gautas. Kas vyksta toliau?
Laboratorijos pateikta genominio vertinimo ataskaita, savaime bandos nepakeičia. Tikroji genomikos vertė atsiranda tada, kai gauta informacija paverčiama konkrečiu veisimo planu.
Aukštesnės genetinės vertės telyčioms, gali būti kryptingai naudojama seksuota aukštos genetinės vertės bulių sperma, siekiant gauti daugiau potencialių pakaitinių telyčių. Išskirtinės genetinės vertės gyvuliai gali būti svarstomi kaip potencialios embrionų donorės. Tačiau svarbiausias uždavinys gali būti ne dar labiau sustiprinti jau stiprią gyvulio savybę, o kompensuoti silpnesnę.
Genetikos specialistės požiūris: geriausias bulius nebūtinai yra tinkamiausias bulius
Genetikos specialistės G. Petraitienės teigimu, praktiškai nėra vieno „geriausio“ buliaus, kuris būtų optimalus visoms bandos karvėms. Poravimo sprendimai priimami atsižvelgiant į konkretaus gyvulio genetines stiprybes ir silpnybes, jo kilmę, giminingumą bei visos bandos selekcijos tikslus. Jeigu vieno gyvulio silpnesnė savybė yra tešmuo, poravimo plane galima ieškoti buliaus, galinčio jas gerinti. Jei daugiau dėmesio skirti reikia vaisingumui, galūnėms, nagų sveikatingumui ar kitam požymiui, poravimo strategija atitinkamai keičiasi.
Kartu būtina kontroliuoti giminingumą ir atsižvelgti į nepageidaujamų genetinių savybių perdavimo riziką. Genetikos specialistės darbas nėra tiesiog iš katalogo pasirinkti aukščiausius indeksus turinčius bulius. Tikslas – sudaryti tokias poras, kurios kryptingai vestų visą bandą pasirinkta genetine kryptimi. Kryptis, kaip ir pati banda, kiekviename ūkyje gali būti skirtinga.
Genomika neaugina karvės už mus
Net labai aukšta genominė vertė negarantuoja, kad būsima karvė maksimaliai realizuos savo genetinį potencialą. Genetika suteikia galimybes. Fenotipas – tai, ką matome ūkyje – formuojasi veikiant genetikai, aplinkai ir jų tarpusavio sąveikai.
Veršelio auginimas, šėrimas, laikymo sąlygos, šiluminis ir socialinis stresas, reprodukcijos valdymas, nagų ir tešmens sveikata bei daugybė kitų veiksnių lemia, kiek genetinio potencialo gyvulys iš tikrųjų realizuos.
Genominis vertinimas suteikia galimybę daug anksčiau pažinti genetines gyvulio stiprybes ir silpnybes ir taip planuoti jo vietą būsimoje bandoje.
Nuo geriausios karvės – prie geresnės bandos
Galbūt svarbiausias genomikos atneštas pokytis yra ne technologinis, o strateginis. Sistemingai atliekant genominius tyrimus galima stebėti jaunosios kartos genetinę kryptį, identifikuoti stipriąsias ir silpnąsias bandos vietas ir poravimus planuoti taip, kad kiekviena nauja karta būtų ne tiesiog produktyvesnė, bet labiau subalansuota, sveikesnė, ilgaamžiškesnė ir efektyvesnė.
Trijų metų genominių duomenų tendencijos parodo, kad genetinė pažanga gali būti labai ryški, tačiau ji nėra vienoda visiems požymiams. Tai dar kartą patvirtina, kad genominius duomenis reikia ne tik gauti – juos reikia profesionaliai interpretuoti ir susieti su ūkio tikslais.
Genomika sprendimo už žmogų nepriima. Ji suteikia genetikos specialistui gerokai daugiau informacijos tam sprendimui priimti – ir leidžia pradėti kurti kitą bandos kartą dar gerokai prieš tai, kai pradedama pirmoji laktacija.
Šaltinis: dr. Ramunė Grigalevičiūtė, „Agrokoncerno grupė“
Ankstesnės žemės ūkio naujienos
