Donata Uchockienė | Pieno ūkis. Kalbant apie pieno ūkio produktyvumą, dažniausiai pirmiausia galvojame apie genetiką, pašarus, melžimo technologiją ir, žinoma, primilžį. Tačiau intensyvėjant pieno gamybai vis daugiau dėmesio tenka dar vienam labai svarbiam, bet ribotam resursui – karvės laikui.
Kiekviena karvė per parą turi tas pačias 24 valandas. Per jas ji turi spėti ėsti, atrajoti, gulėti, judėti, būti pamelžta ir patenkinti kitus savo biologinius poreikius. Dalis laiko neišvengiamai praleidžiama ir laukiant, stovint ar konkuruojant su kitomis karvėmis. Kuo intensyvesnė pieno gamybos sistema, tuo svarbesnis tampa klausimas: kur iš tiesų dingsta karvės laikas ir kiek jo lieka poilsiui? Būtent todėl šiuolaikiniuose pieno ūkiuose poilsis nebėra vertinamas tik kaip gyvulio komforto klausimas. Tai viena iš sąlygų, padedančių realizuoti karvės produktyvumo potencialą ir išsaugoti jos sveikatingumą.
Karvė produktyvumą kuria gulėdama
Poilsis karvei yra biologiškai svarbus. Gulėdama ji gali daugiau atrajoti, sumažėja kojoms tenkanti apkrova, organizmas patiria mažiau streso, o kraujotaka tešmenyje yra palankesnė pieno gamybai. Todėl pakankamas gulėjimo laikas siejamas ne tik su karvės komfortu, bet ir su produktyvumu, tešmens bei kojų sveikata, reprodukcija ir bendru organizmo stabilumu.
Aukšto produktyvumo karvės per parą gali gulėti apie 10–14 valandų. Tačiau svarbus ne vien bendras valandų skaičius. Karvė turi turėti galimybę atsigulti tada, kada jai to reikia, o jos poilsio neturėtų nuolat trikdyti ūkio rutina. Čia ir atsiranda vienas didžiausių intensyvių ūkių iššūkių – kaip didinti darbo ir gamybos efektyvumą neatimant iš karvės poilsiui skirto laiko?
Laikas prarandamas ne tik melžimo metu
Dažnai manoma, kad kuo dažniau karvė melžiama, tuo mažiau laiko jai lieka poilsiui. Tačiau praktikoje problema nebūtinai yra pats melžimas. Gerokai daugiau laiko gali būti prarandama laukiant melžimo, varant karves, joms grįžtant į gardus, stovint praėjimuose ar konkuruojant prie pašarų stalo. Kiekvienas toks epizodas atskirai gali atrodyti nereikšmingas, tačiau per parą jie susideda.
Papildomos 20 ar 30 minučių laukimo kelis kartus per dieną jau gali reikšti pastebimai trumpesnį gulėjimo laiką. O jeigu tokia situacija kartojasi kasdien, karvės dienos ritmas pradeda keistis. Todėl vertinant ūkio efektyvumą verta stebėti ne tik tai, kiek laiko trunka pats melžimas, bet ir tai, kiek laiko karvė iš viso praleidžia ne poilsio zonoje.
Laukimo zona gali būti svarbesnė už patį melžimą
Tai ypač aktualu ūkiuose, kuriuose karvės melžiamos tris kartus per parą.Pats melžimo procesas gali būti greitas ir efektyvus, tačiau jeigu grupės per didelės, karvių judėjimas stringa arba jos ilgai laukia melžimo aikštelėje, bendras laikas, praleidžiamas stovint, sparčiai ilgėja.
Karvės biologijai nėra didelio skirtumo, ar ji tuo metu melžiama, ar tiesiog laukia savo eilės. Abiem atvejais ji neguli ir negali pilnavertiškai ilsėtis. Todėl problema gali būti ne pats melžimas tris kartus per parą, o per ilgas visas melžimo ciklas – nuo išėjimo iš poilsio zonos iki sugrįžimo į ją.
Daugiausia dėmesio – jautriausioms karvių grupėms
Ne visos karvės vienodai prisitaiko prie intensyvios dienos rutinos. Ypač daug dėmesio reikėtų skirti šviežiapienėms, pirmaveršėms ir aukšto produktyvumo karvėms.
Pirmaveršės dažnai juda lėčiau, yra žemesnėje bandos socialinėje hierarchijoje ir jautriau reaguoja į konkurenciją bei aplinkos pokyčius. Dėl to jos gali ilgiau laukti, vėliau prieiti prie pašaro ar turėti mažiau galimybių ramiai ilsėtis. Todėl tinkamas grupavimas, sklandūs gyvulių srautai ir kuo trumpesnis nereikalingo stovėjimo laikas yra ne tik darbo organizavimo klausimai. Jie tiesiogiai susiję su tuo, kiek galimybių karvė turi realizuoti savo genetinį potencialą.
Kuo produktyvesnė karvė, tuo svarbesnis jos dienos ritmas
Šiuolaikinė genetika leidžia pieno ūkiuose pasiekti labai aukštą produktyvumą. Tačiau didelis produktyvumas reiškia ir didelius reikalavimus karvės organizmui. Todėl intensyvioje sistemoje svarbi tampa visa karvės diena: kada ji ėda, kiek laiko guli, kiek atrajoja, kiek laiko praleidžia stovėdama ir kiek kartų jos natūralų ritmą sutrikdo technologiniai procesai.
Aukšto produktyvumo sistema turi būti ne tik intensyvi, bet ir efektyvi karvės laiko atžvilgiu. Pažangūs ūkiai dėl to daug dėmesio skiria grupių dydžiui, laukimo zonoms, greitam karvių grįžimui po melžimo, pašaro pasiekiamumui, patogioms guoliavietėms ir sklandžiam gyvulių judėjimui. Tikslas paprastas – kiek įmanoma sumažinti laiką, kurį karvė praleidžia stovėdama be biologinės ar technologinės būtinybės.
Karvės laikas – dar vienas ūkio efektyvumo rodiklis
Vertinant intensyvias pieno gamybos sistemas nebeužtenka žiūrėti tik į primilžį, melžimo greitį ar pašarų efektyvumą. Reikėtų paklausti ir dar vieno dalyko: kiek laiko per parą karvei iš tikrųjų lieka būti karve? Kiek ji gali gulėti? Kiek laiko skiria atrajojimui ir ėdimui? Kiek valandų praranda laukdama, stovėdama ar judėdama dėl mūsų pasirinktos darbo organizavimo sistemos?
Kartais produktyvumą riboja ne genetika, ne racionas ir net ne melžimo technologija. Jį gali riboti paprasčiausias dalykas – laiko trūkumas poilsiui. Todėl aukšto produktyvumo ūkyje karvės laikas turėtų būti vertinamas kaip svarbus ir ribotas resursas. Juk pieną karvė efektyviausiai kuria ne stovėdama laukimo zonoje, o tada, kai turi pakankamai laiko ėsti, atrajoti ir ramiai gulėti.
Daugiau naudingų straipsnių apie pieno ūkio valdymą, veisimą, karves.
