Julija Sachnevyč | Melžimo proceso konsultantė, UAB Gameta LT. Įdiegus automatinę melžimo sistemą, ūkis gauna tai, ko anksčiau turėjo gerokai mažiau – duomenis. Melžimų skaičius, apsilankymai, pieno kiekis, pieno srautas, melžimo trukmė, nepilni melžimai, aktyvumas, karvės judėjimas… Informacijos tiek daug, kad kyla visai normalūs klausimas: į ką iš tikrųjų reikia žiūrėti? Turėti duomenys ir jas valdyti yra du skirtingi dalykai.
Galima kiekvieną rytą atsidaryti roboto programą, peržiūrėti dešimtis lentelių ir vis tiek nepastebėti, kad sistema pamažu praranda efektyvumą. O galima stebėti kelis svarbiausius rodiklius ir gana anksti suprasti, kur prasideda problema.
Pirmiausia reikėtų suprasti koks yra tikras ūkio tikslas. Ar tikslas yra kuo daugiau pieno iš vieno roboto? Ar norime maksimalaus pieno kiekio iš vienos karvės? O gal svarbiausia mažiau darbo, gera reprodukcija, sveikos karvės ir ilgaamžė banda? Tik žinant atsakymą galima teisingai vertinti skaičius.
Robotas gali būti užimtas, bet ar tinkamomis karvėmis?
Viena didžiausių automatinio melžimo sistemos vertybių – galimybė skirtingai valdyti karves pagal jų laktacijos stadiją. Karvė 40-ą laktacijos dieną ir karvė, kuriai liko 60 dienų iki užtrūkinimo, neturėtų konkuruoti dėl roboto vienodomis sąlygomis.
Pirmaisiais maždaug 100 laktacijos dienų karvė artėja prie produktyvumo piko arba yra jame. Šiuo laikotarpiu dažnesnis melžimas gali padėti geriau realizuoti jos pieno gamybos potencialą. Todėl aukšto produktyvumo šviežiapienėms karvėms roboto prieinamumas turi būti pakankamas.
Visai kita situacija laktacijos pabaigoje. Jeigu mažiau pieno duodanti karvė ateina į robotą dažnai ir kiekvieno melžimo metu atiduoda nedidelį pieno kiekį, ji užima laiką, kurį galėtų panaudoti produktyvesnė karvė. Todėl verta žiūrėti ne tik į vidutinį melžimų skaičių. Daug svarbiau yra kurias karves mes melžiame dažniau? Jeigu robotas užimtas 90 % paros, tai dar savaime nereiškia, kad jo pajėgumas panaudojamas optimaliai.
Vidutinis laktacijos dienų skaičius pasako daugiau
Dar vienas įdomus rodiklis yra vidutinis bandos laktacijos dienų skaičius – DIM. Aukšto produktyvumo bandose dažnai siekiama, kad jis būtų maždaug 145–160 dienų. Kodėl? Nes tokioje bandoje yra pakankamai daug šviežiapienių ir vidurinės laktacijos karvių – būtent tų gyvulių, kurie generuoja didžiausią pieno kiekį.
Jeigu vidutinis DIM pradeda kilti, verta žiūrėti ne tik į melžimą. Labai dažnai atsakymo reikia ieškoti reprodukcijoje. Ilgėjantis servis periodas reiškia, kad karvės vėliau susisėklina, ilgiau lieka vėlyvoje laktacijoje ir palaipsniui mažėja visos bandos produktyvumo potencialas. Čia labai gerai matyti, kad automatinis melžimas nėra atskira sala. Roboto efektyvumas tiesiogiai susijęs su reprodukcijos efektyvumu. Aktyvumo stebėjimo sistemos, rujos nustatymas ar progesterono tyrimai gali padėti priimti tikslesnius sėklinimo sprendimus. Tačiau technologijos duoda rezultatą tik tada, kai pagal jų informaciją iš tikrųjų imamasi veiksmų.
Skaičius, kurio nereikėtų ignoruoti
Vienas pirmųjų rodiklių, į kurį verta žiūrėti, yra nepilnų melžimų skaičius. Pavienis nepilnas melžimas nėra katastrofa. Tačiau jei jų dalis pradeda nuosekliai didėti, robotas jau siunčia signalą, kad kažkas pasikeitė. Priežasčių gali būti daug: susidėvėję melžikliai, nepakankama įrangos švara, netinkamas melžiklių uždėjimas, karvės pozicija robote, netinkama spenių forma ar išsidėstymas.
Jeigu įprastai turėjome labai mažą nepilnų melžimų dalį, o per kelias savaites ji pradėjo augti, nereikia laukti, kol tai atsispindės pieno kiekyje ar tešmens sveikatingume. Reikia ieškoti priežasties dabar. Būtent čia roboto duomenys tampa ankstyvo perspėjimo sistema.
Pieno srautas
Dar vienas labai vertingas rodiklis – pieno srautas. Jei lėtesnis pieno atidavimas pradeda atsirasti didesnėje bandos dalyje, verta pažiūrėti giliau. Robotui labai svarbus tinkamas spenių paruošimas prieš melžimą. Karvei reikia pakankamos stimuliacijos, kad prasidėtų pilnavertis pieno atleidimas. Kai paruošimas tinkamas, pieno srautas greitai kyla ir melžimas vyksta efektyviau. Kai stimuliacija nepakankama arba karvė patiria stresą, gali atsirasti bimodalinis pieno atleidimas – pradžioje išteka tešmens cisternose buvęs pienas, tada srautas sumažėja ir tik vėliau prasideda alveolinio pieno atleidimas ir pieno srautas vėl padidėja. Tai kainuoja laiką. O robote laikas yra vienas brangiausių resursų.
Kiek minučių karvė praleidžia robote?
Čia prieiname prie vieno rodiklio, kuris tiesiogiai susieja karvę ir mašiną – box time, arba laikas robote. Jeigu kiekvienos karvės melžimas pailgėja vos keliomis dešimtimis sekundžių, žiūrint į vieną gyvulį skirtumas atrodo nereikšmingas. Tačiau padauginus tas sekundes iš 150–180 melžimų per parą, jau prarandame nemažai roboto darbo laiko. Todėl svarbu žiūrėti, iš ko susideda ilgas buvimas robote. Ar ilgai trunka spenių suradimas? Ar melžikliai uždedami iš pirmo karto? Ar pieno srautas prasideda greitai? Ar viena ketvirčio dalis melžiama gerokai ilgiau už kitas?
Automatinėje sistemoje melžiklių nuėmimas valdomas kiekvienam tešmens ketvirčiui atskirai. Todėl svarbu, kad nuėmimo nustatymai būtų tinkami konkrečiai sistemai ir neleistų ketvirčio melžti tuščiai vien dėl to, kad kiti dar melžiami. Kiekviena sutaupyta minutė neturi būti pasiekta karvės sąskaita. Tikslas nėra „kuo greičiau išstumti karvę iš roboto“. Tikslas – pašalinti laiką, kuris nesukuria nei pieno, nei naudos karvei.
Geriausias KPI nėra vienas skaičius
Automatinėje melžimo sistemoje labai pavojinga įsimylėti vieną rodiklį. Galime turėti puikų melžimų skaičių, bet per ilgą buvimo robote laiką. Galime turėti daug pieno iš roboto, bet prastą reprodukciją ir ilgėjantį servis periodą. Galime turėti labai aukštą roboto užimtumą, bet per daug mažo produktyvumo karvių, kurios atima pajėgumą iš šviežiapienių karvių.
Todėl rezultatus verta vertinti kaip visumą. Karvės pusėje pirmiausia rekomenduoju žiūrėti į laktacijos stadiją, pieno kiekį vieno apsilankymo metu, melžimų dažnį, vidutinę laktacijos dieną ir reprodukciją. Roboto pusėje – į nepilnus melžimus, pieno srautą, melžiklių uždėjimo sėkmę ir bendrą buvimo robote laiką. Ir svarbiausia – ne tik į šiandienos skaičių, bet į jo pokytį per savaitę, per mėnesį ar per ketvertį.
Patarimas ūkiui
Kartą per savaitę verta skirti 15–20 minučių trumpai roboto rezultatų peržiūrai ir užduoti sau tris klausimus:
- Ar mūsų produktyviausios karvės gauna pakankamai galimybių melžtis?
- Ar robotas nepraranda laiko ten, kur jo nereikėtų prarasti?
- Ir kuris svarbus rodiklis per paskutines keturias savaites pasikeitė labiausiai?
Jeigu skaičius pasikeitė, ir pasikeitė į blogesnę pusę, reikia imtis veiksmų ir pradėti ieškoti priežasčių. Būtent toks požiūris leidžia duomenis paversti valdymo įrankiu.
Melžimo robotas pats savaime nepadaro ūkio efektyvesnio. Jis suteikia galimybę efektyvumą valdyti daug tiksliau. Sistema kiekvieną dieną renka informaciją apie tai, kaip melžiasi karvė, kaip dirba robotas ir kur prarandamas laikas. Ūkio savininko ar vadovo užduotis – iš šimtų skaičių atsirinkti tuos, kurie padeda priimti sprendimus.
Jeigu karvės tinkamai valdomos pagal laktacijos stadiją, reprodukcija veikia, pienas atleidžiamas greitai, nepilnų melžimų mažai, o roboto laikas panaudojamas pienui melžti, o ne klaidoms taisyti – sistema pradeda dirbti taip, kaip ir turėtų. Tikras efektyvumas – iš kiekvienos roboto darbo valandos gauti kuo daugiau kokybiško pieno, kartu išsaugant sveiką ir ilgaamžę karvę.
Ekspertė Julija Sachnevyč
Daugiau naudingų straipsnių apie pieno ūkio valdymą, karvių gerovę, fermos projektavimą.
