Žemės ūkio naujienos: 2026-09-16

„Žemės ūkio versle investicijos dažnai yra ilgalaikės, todėl ir finansavimo sąlygos turi būti pritaikytos prie realaus verslo ciklo. Paskolos grąžinimo termino pailginimas nuo penkerių iki dešimties metų reiškia mažesnę finansinę naštą ir daugiau lankstumo planuojant investicijas. Ypač svarbu, kad šios galimybės būtų prieinamos jauniesiems ūkininkams, kuriantiems savo ūkius, ir perdirbimo įmonėms, investuojančioms į didesnę pridėtinę vertę Lietuvoje. Norime, kad finansavimo sąlygos ne stabdytų verslo planų, o padėtų juos įgyvendinti“, – sako žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika.

Naujos sąlygos taikomos lengvatinėms paskoloms pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano finansines priemones „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ ir „Investicijos į žemės ūkio produktų perdirbimą“.

Daugiau galimybių jauniesiems ūkininkams

Lengvatinės paskolos jauniesiems ūkininkams skirtos padėti įsikurti, palaikyti veiklą ir sudaryti sąlygas tvariai verslo plėtrai kaimo vietovėse.

Jos išsiskiria ne tik mažesnėmis nei rinkoje palūkanomis, bet ir palankesniais užstato reikalavimais. Investicijų atveju finansų tarpininkas gali reikalauti jaunojo ūkininko įkeisti tik už paskolos lėšas įsigytą materialųjį turtą, o apyvartinės paskolos atveju – pasirašyti vekselį paskolos sumai.

Esant poreikiui, gali būti suteikiamos paskolos grąžinimo atostogos.

Palankesnis finansavimas žemės ūkio produktų perdirbėjams

Paskolos žemės ūkio produktų perdirbėjams skirtos skatinti didesnės pridėtinės vertės žemės ir maisto ūkio produktų kūrimą.

Sėkmingai įgyvendinus verslo planą, gali būti nurašoma 35 proc. paskolos sumos. Tai reikšmingai sumažina įmonei tenkančią investicijų finansavimo naštą.

Paraiškų teikimas – iki lėšų išnaudojimo

Paraiškos lengvatinėms paskoloms pagal šias finansines priemones gali būti teikiamos tol, kol bus išnaudotos skirtos lėšos.

Šiuo metu finansinės priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ lėšų likutis sudaro 18 mln. eurų, o finansinės priemonės „Investicijos į žemės ūkio produktų perdirbimą“ – 9,4 mln. eurų.

Kviečiame aktyviai naudotis šių finansinių priemonių galimybėmis ir teikti paraiškas.

Daugiau informacijos apie lengvatines paskolas ir jų teikimo sąlygas galima rasti UAB ILTE ir Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) interneto svetainėse.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2026-09-15

Paraiškų pirmumo eilėje atsidūrė 783 paraiškos, bendra jų prašoma paramos suma – 1 378 312 Eur.

Iš pirmumo eilėje esančių paraiškų:

-paramos visiškai pakanka 458 paraiškoms, surinkusioms nuo 55 iki 90 atrankos balų, bendra jų prašoma paramos suma – 807 070 Eur;
-paramos lėšų iš dalies pakanka 223 paraiškoms, surinkusioms 50 atrankos balų, bendra jų prašoma paramos suma – 396 430 Eur;
-paramos lėšų nepakanka 102 paraiškoms, surinkusioms 45 ir mažiau atrankos balų; bendra jų prašoma paramos suma – 174 812 Eur.

Daugiausia balų surinkusios paraiškos, kurioms užteko paramos lėšų, bus vertinamos toliau.

Dėl visų paraiškų finansavimo ir papildomų lėšų skyrimo sprendimą priims Žemės ūkio ministerija – apie jį pareiškėjai bus informuoti atskirai.

Jei papildomų lėšų visiems paramos prašiusiems Vidurio ir Vakarų regiono konsultavimo paslaugų gavėjams nebus skirta, paslaugų gavėjai, surinkę vienodą balų skaičių, bus atrenkami pagal paraiškos pateikimo pirmumą (datą ir laiką).

Primename, kad Sostinės regiono paraiškos dėl paramos įsigyti konsultavimo paslaugas priimamos toliau. Jas NMA galima teikti iki rugsėjo 30 d., darbo dienomis nuo 8.00 iki 17.00 val., tačiau ne ilgiau nei visų gautų paraiškų prašoma paramos lėšų suma 50 procentų viršys paraiškų priėmimo laikotarpiui šiam regionui skirtą paramos lėšų sumą.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2026-09-16

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto ir veterinarijos politikos departamento direktorė Gintarė Jatkevičienė pabrėžė, kad stambiųjų ūkinių gyvūnų veterinarijos gydytojų trūkumas jau nebėra vien tik kurio nors vieno regiono ar Lietuvos problema – tai gilus, visą ES alinantis iššūkis.

„Mažėjantis šių specialistų skaičius kelia rimtų iššūkių užtikrinant gyvūnų sveikatą ir gerovę, užkrečiamųjų ligų prevenciją bei maisto saugą. Situaciją lemia keli veiksniai: veterinarijos gydytojų bendruomenės senėjimas, jaunų specialistų pasirinkimas dirbti su augintiniais miestuose ir sudėtingesnės darbo sąlygos regionuose. Be to, šalyje mažėjant gyvulių laikytojų, gydytojų aptarnaujama teritorija itin išsiplečia, todėl ilgėja ir jų atvykimo į ūkius laikas“, – esminius krizės veiksnius įvardijo VMVT atstovė G.Jatkevičienė.

Anot jos, sveikatos apsaugos ir maisto saugos grandinėje specialistų trūkumas sukelia grandininę reakciją, apimančią ne tik privačius ūkius, bet ir valstybinę kontrolę. Lietuvoje ypač sudėtinga rasti kvalifikuotų specialistų, kurie vykdytų oficialios veterinarinės kontrolės funkcijas: dirbtų skerdyklose, mėsos išpjaustymo įmonėse bei teiktų būtiniausias gydymo paslaugas stambiems ūkiniams gyvūnams. Be to, jaučiamas ryškus specialistų trūkumas veterinarinių eksporto sertifikatų išdavimo srityje. Visa tai gali sukelti rimtų trikdžių ir nuostolių šalies verslui eksportuojant prekes į užsienio rinkas.

Europinės tendencijos taip pat rodo gilią sisteminę problemą. Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija pastaruoju metu atkreipė dėmesį į visoje Europoje senėjančią veterinarijos gydytojų bendruomenę bei jaunosios kartos rezervuotumą rinktis itin sudėtingas, ilgas ir brangias veterinarinės medicinos studijas.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje kasmet lieka neužpildyta apie 500 veterinarinės medicinos studijų vietų, todėl didelėms maisto įmonėms ir ūkiams tenka priverstinai koreguoti gamybos planus, lėtėja sertifikavimo procesai, stringa darbas pasienio veterinarijos postuose bei iškyla realus pavojus užkrečiamųjų ligų kontrolei. Su analogiškomis problemomis šiandien kovoja ir Vokietijos, Austrijos, Airijos bei kai kurių kitų šalių atstovai.

Patarė nelaukti kritinių situacijų

Nepaisant šalyje tvyrančio veterinarų trūkumo, G.Jatkevičienė griežtai įspėjo gyvūnų augintojus vengti savavališkų veiksmų. Pasak jos, gyvūnų laikytojams nereikėtų savarankiškai diagnozuoti ligų ar savo nuožiūra skirti receptinių vaistų. Anot jos, neatsakinga savigyda ir netinkamas preparatų naudojimas sukelia tiesioginę riziką ne tik gyvūnų sveikatai, bet ir iš jų gaunamos produkcijos (pieno ar mėsos), kuri pasiekia galutinius vartotojus, saugai.

G.Jatkevičienė: „Mažėjantis šių specialistų skaičius kelia rimtų iššūkių užtikrinant gyvūnų sveikatą ir gerovę, užkrečiamųjų ligų prevenciją bei maisto saugą.“

G.Jatkevičienė atkreipė dėmesį, kad privačių veterinarijos gydytojų veikla nėra ribojama teritoriniu principu – jie gali laisvai teikti paslaugas visoje šalies teritorijoje. Vis dėlto pritraukti jaunus specialistus į kaimiškąsias vietoves tampa nepaprastai sunku, o tarnyba neturi teisinių galių ar finansinių svertų reguliuoti specialistų pasirinkimo ar privačios veiklos vietų. Ji patarė ūkininkams nelaukti kritinių situacijų.

„Rekomenduojame iš anksto užmegzti ryšį su veterinarijos gydytoju, reguliariai planuoti bandos sveikatos priežiūrą ir ligų prevenciją, nes tik nuolatinis bendradarbiavimas padeda išvengti didesnių nuostolių“, – pabrėžė VMVT Maisto ir veterinarijos politikos departamento direktorė.

Jaunoji karta vengia šio amato

Kalbinti specialistai vienbalsiai kartojo, kad veterinarija – ypatingo pasiaukojimo reikalaujanti specialybė, kurioje tik empatiškas ir atsidavęs žmogus gali iki galo suprasti, kaip padėti sergančiam gyvūnui.

Vilkaviškio rajone veterinarijos gydytoju dirbantis Arvydas Šlivinskas pasakojo, kad visuomenėje dažnai vyrauja klaidingas įvaizdis, jog veterinaro kasdienybė tėra šunelių ar kačiukų glostymas jaukioje klinikoje – stambiųjų gyvūnų sektoriuje realybė visiškai kitokia. Tai pilnas iššūkių, fiziškai ir emociškai sekinantis darbas, reikalaujantis budėti dieną ir naktį, aukoti savaitgalius, šventes bei asmeninį gyvenimą.

Pagrindinės priežastys, sąlygojančios jaunųjų veterinarijos specialistų skaičiaus mažėjimą šalyje, yra itin ilgos darbo valandos, darbas pamainomis bei naktiniu režimu, nepatrauklios darbo vietos periferijoje ir dažnai nekonkurencingas, nemotyvuojantis atlyginimas.

Dėl nepakankamo atlygio daugelis specialistų yra priversti dirbti keliuose darbuose vienu metu. Taip visiškai prarandamas darbo ir asmeninio gyvenimo balansas, kuris šiandieninei jaunajai kartai – ypač reikšmingas kriterijus renkantis profesinį kelią. Smulkiųjų gyvūnų klinikos didmiesčiuose suteikia nepalyginamai patrauklesnes pajamas bei stabilesnes darbo valandas, todėl kaimiškosios teritorijos lieka nuošalyje.

Lietuvos regionų savivaldos atstovai pripažįsta, kad kaimas šiandien atsidūrė kritinėje kryžkelėje. Vilkaviškio Žemės ūkio skyriaus specialistės Jūratės Bindokaitės teigimu, greta drastiškai mažėjančio gyvulių skaičiaus visoje šalyje akyse griūva ir visa juos aptarnaujanti infrastruktūra.

„Situacija tapo kritinė – valstybinių veterinarijos tarnybų padalinių regionuose nebeliko, o privačių specialistų, norinčių dirbti su stambiaisiais gyvuliais, skaičius artėja prie nulio. Jauni veterinarijos gydytojai nesiryžta rinktis itin sunkaus, fiziškai sekinančio darbo kaime, nes valstybės požiūris į gyvulininkystę šiandien yra labiau deklaratyvus nei iš tiesų palaikantis“, – nuomone pasidalijo J.Bindokaitė.

Ji akcentavo ir nepalankią ekonominę realybę, su kuria kasdien susiduria šalies žemdirbiai. Supirkimo kainos, ypač pieno sektoriuje, primena tiesioginį pasityčiojimą iš ūkininkų. Kai gyvulininkystės verslas tampa nuostolingas, veterinarinės paslaugos žemdirbiams virsta tiesiog nebeįperkama prabanga, o pačių gydytojų amatas netenka rinkos.

„Šiandien ūkininkai dažnai priversti patys būti ir zootechnikais, ir gydytojais. Tačiau sistema jiems suriša rankas – net turėdami žinių jie negali išrašyti receptinių vaistų. Be to, specializuotos veterinarijos vaistinės rajonuose užsidaro, o likusiuose mažuose skyreliuose rasti reikiamų priemonių galvijams – beveik neįmanoma“, – teigė specialistė.

J.Bindokaitė neslėpė nuostabos ir dėl valstybinių prioritetų paskirstymo. Pasak jos, paradoksalu, kad ūkininkams nuolat rengiami įvairūs teoriniai mokymai ir seminarai, tačiau realių veiksmų, galinčių išsaugoti kaimą ir jo infrastruktūrą, neatliekama. Vietoje to, kad būtų užtikrinta būtinoji veterinarinė pagalba ir orios produkcijos supirkimo kainos, žemdirbiai paliekami vieni prieš biurokratinius mechanizmus.

Specialistės nuomone, be skubios valstybinės strategijos, kaip pritraukti ir išlaikyti specialistus regionuose, stambioji gyvulininkystė Lietuvoje netrukus gali tapti tik istoriniu prisiminimu.

Mažėjantis klientų skaičius

Šalyje dirbantys privatūs veterinarijos gydytojai pripažįsta, kad iškviesti specialistą gydyti stambiųjų gyvūnų tampa ne tik sunku, bet ir finansiškai nenaudinga abiem pusėms. Ilgametis veterinarijos gydytojas A.Šlivinskas pasakojo, kad iškvietimų iš ūkininkų dar sulaukia, tačiau išgirdę atvykimo kainą ir sąlygas, žemdirbiai dažniausiai apsiriboja tik trumpomis konsultacijomis telefonu.

„Kadangi dirbu oficialiai, moku valstybei mokesčius, kasmet tęsiu nepigiai kainuojančią licenciją, perku brangius vaistus, naudojuosi savo transportu, tad susidaro ne tokia ir maža iškvietimo suma. Priklausomai nuo kilometražo, vienas iškvietimas darbo metu gali kainuoti iki 50 eurų, o savaitgaliais ar po darbo valandų – ir iki 70 eurų. Be abejo, vos keletą karvių turinčiam ūkininkui, kuris už litrą pieno gauna po 10–12 centų, tokia suma išties milžiniška. Manau, kad veterinarijos gydytojų paslaugų greitu metu gali apskritai nereikėti, nes drastiškai mažėja ir ūkininkų, auginančių galvijus, skaičius“, – svarstė A.Šlivinskas.

A.Šlivinskas: „Visuomenėje vyrauja klaidingas įvaizdis, jog veterinaro kasdienybė tėra šunelių ar kačiukų glostymas jaukioje klinikoje – stambiųjų gyvūnų sektoriuje realybė visiškai kitokia.“

Gydytojas atskleidė ir liūdną statistiką: pernai jo paslaugų prireikė vos šešiems asmenims, o šiemet – dar mažiau.

„Neretai ūkininkai gyvulius gydo savarankiškai, tačiau prireikus antibiotikų, be recepto jų niekas neparduoda. Anksčiau už recepto išrašymą mes, gydytojai, imdavome po porą eurų. Tačiau kai kam tai pasirodė per brangu, todėl pradėjo kreiptis tiesiai į didmenininkus. Pastarieji, patys negalėdami išduoti vaistų, įdarbino veterinarijos gydytojus, kurie receptus išrašinėdavo nemokamai. Taip per keletą minučių tas pats gydytojas išrašydavo receptus ir Kaune, ir Vilniuje, ir Klaipėdoje.

Galiausiai ši schema buvo išaiškinta, todėl priimtas sprendimas, kad didieji ūkiai privalo turėti savo etatinį veterinarijos gydytoją. Mažiesiems ūkiams ši prievolė negalioja, todėl norėdami gauti antibiotikų turi kreiptis į oficialų veterinarą, bet, kaip jau minėjau, kai kada jiems tai tiesiog per brangu“, – sistemos užkulisius praskleidė A.Šlivinskas.

Kitas stambiuosius gyvūnus gydantis Vilkaviškio rajono specialistas Artūras Zajankauskas taip pat neslėpė, kad jo teikiamų paslaugų kasmet prireikia vis mažiau. Pasak jo, ateityje daugelyje savivaldybių gali pakakti vos vieno privataus veterinaro.

„Kasmet pieninių karvių ir kiaulių ūkiai drastiškai traukiasi. Tiesa, mėsinių galvijų augintojų daugėja, tačiau šių gyvūnų gydyti beveik nereikia – pats juos auginu, tad puikiai žinau padėtį. Apskritai šiais laikais veterinarijos gydytojai vien iš savo amato neišgyventų. Visi turime papildomų pajamų šaltinių. Mano atveju, kaip ir daugelio kitų, tai – pačių puoselėjami ūkiai“, – pasakojo A.Zajankauskas.

Šaltinis: valstietis.lt, Asta Krasauskaitė, 2026-09-14

Tai ne pirmas kartas, kai R. Žemaitaitis siūlo iš esmės silpninti Žemės ūkio rūmų, kaip žemdirbių savivaldos institucijos, vaidmenį. 2017 m. jis kartu su V. Kamblevičiumi ir kitais Seimo nariais buvo pateikęs iniciatyvas, kuriomis siekta silpninti bendrą Žemės ūkio rūmų vaidmenį ir didesnę įtaką perduoti atskiroms žemdirbių organizacijoms.

Dabar siūloma žengti dar toliau – panaikinti visą Žemės ūkio rūmų įstatymą ir kartu esamą teisinį pagrindą, kuriuo grindžiamas bendras skirtingų žemdirbių organizacijų atstovavimas.

„Valstybė turėtų ieškoti ne kaip susilpninti ūkininkų organizacijas, o kaip sustiprinti tuos, kurie patys neturi pinigų profesionaliam atstovavimui. Didelis žemės ūkio verslas gali samdyti lobistus, teisininkus ir viešųjų ryšių žmones. Mažas ar šeimos ūkis dažniausiai tokios galimybės neturi.“ – sako LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.

Didelis gali samdyti lobistą. Mažas – dažniausiai ne

Šiandien žemės ūkyje jau matome vieną didžiausių atskirčių ES ir pastebime didelį skirtumą tarp to, kas gali daryti įtaką sprendimams. Stambios bendrovės ir jų asociacijos turi daugiau pinigų, daugiau darbuotojų ir daugiau galimybių nuolat dirbti su Seimu bei ministerijomis.

Tuo metu šeimos ūkyje tas pats žmogus dažnai yra ir vadovas, ir traktorininkas, ir gyvulių prižiūrėtojas, ir buhalteris. Jam sunku kas savaitę važiuoti į Vilnių, sekti įstatymų projektus ir samdyti profesionalus.

„Popieriuje visi gali turėti vienodą teisę kalbėti. Bet gyvenime galimybės nėra vienodos. Jeigu panaikiname bendrą stalą, prie kurio mažesnis ūkis gali būti išgirstas kartu su dideliu, stipresnis tampa tas, kas turi daugiau pinigų ir daugiau ryšių.“

Kodėl Žemės ūkio rūmai nepatogūs stambiausiems žemvaldžiams?

Žemės ūkio rūmuose vienoje sistemoje veikia skirtingos organizacijos: jaunieji ir šeimos ūkininkai, gyvulininkystės, augalininkystės, ekologinių ūkių, sodininkystės, daržininkystės, kooperatyvų ir kitų sričių atstovai.

Jų interesai ne visada sutampa. Ir tai normalu. Būtent todėl reikia vietos, kur skirtingos pusės turi kalbėtis, o ne viena stipriausia grupė kalba viso žemės ūkio vardu.

„Rūmai stambiausiems nepatogūs būtent tuo, kad prie bendro stalo didžiausias nebūtinai turi didžiausią balsą. Mes keliame klausimus dėl 500 hektarų ribos, susijusių asmenų, žemės koncentracijos, išmokų lubų ir paramos paskirstymo. Tai nėra patogios temos tiems, kurie nori toliau augti be aiškių ribų. Bet jeigu jaunieji ir šeimos ūkiai šių klausimų nekels, kas juos kels?“

Projekto atsiradimo aplinkybės reikalauja atsakymų

2025 m. balandžio 11 d. stambiausi žemvaldžiai – Lietuvos žemės ūkio taryba priėmė rezoliuciją, kurioje buvo siūloma panaikinti Žemės ūkio rūmų įstatymą. Vos po keturių dienų – balandžio 15 d. – Seime buvo įregistruotas projektas XVP-327, kuriuo siūloma padaryti būtent tai.

Tarp šio projekto rengėjų yra Remigijus Žemaitaitis ir Kęstutis Mažeika, šiandien einantis žemės ūkio ministro pareigas. Todėl šiuo atveju kalbame ne tik apie vienos interesų grupės reikalavimą, bet ir apie politikų, kurie tą reikalavimą perkėlė į Seimo darbotvarkę, atsakomybę.

2025 m. lapkričio 25 d. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pripažino, kad Lietuvos žemės ūkio taryba, nebūdama įrašyta į lobistų sąrašą, vykdė neteisėtą lobistinę veiklą. VTEK nurodė, kad tarp tarybos institucijoms teiktų konkrečių pasiūlymų buvo Žemės ūkio rūmų įstatymo panaikinimas.

Šių faktų negalima vertinti atskirai. Interesų grupė – stambieji žemių valdytojai pareikalauja panaikinti konkretų įstatymą, po keturių dienų Seime atsiranda tokio pat turinio projektas, o tarp jo rengėjų yra R. Žemaitaitis ir dabartinis žemės ūkio ministras K. Mažeika. Todėl natūralu klausti, kas iš tiesų formavo šio projekto politinę darbotvarkę ir kieno interesams jo priėmimas būtų naudingiausias.

500 ha. ribojimas

Ši diskusija vyksta tuo metu, kai Lietuvoje vėl kalbama apie žemės koncentraciją. Rugsėjo pradžioje paskelbta, kad Estijos bendrovės „Infortar“ grupė ketina įsigyti 100 proc. Lietuvos žemės ūkio grupės „Litagra“ akcijų.

Viešai skelbiama, kad „Litagra“ dirba apie 10,5 tūkst. hektarų, o po sandorio bendras „Infortar“ grupės ūkių dirbamos žemės plotas siektų apie 23 tūkst. hektarų.

Tai savaime nereiškia, kad buvo pažeistas 500 hektarų žemės įsigijimo ribojimas. Tačiau šis pavyzdys aiškiai parodo kitą ŽŪR keliamą problemą: reikia vertinti ne tik tai, kiek žemės įrašyta vieno žmogaus ar vienos įmonės vardu, bet ir kiek žemės realiai kontroliuoja įmonių grupės.

„Jeigu įstatyme turime 500 hektarų ribą, o verslo grupių ūkiuose matome dešimtis tūkstančių hektarų, valstybė turi tikrinti, ar įstatymo tikslas realiai veikia. Mūsų klausimas nėra apie vieną įmonę. Mūsų klausimas – kokią Lietuvos žemės ūkio struktūrą norime turėti po 20 ar 30 metų.“

Žemė – mūsų didžiausias turtas

LJŪJS pabrėžia, kad žemė didžiausias mūsų turtas. Jos kiekis yra ribotas. Nuo to, kas ją valdys, priklausys, ar po keliolikos metų jaunas žmogus dar galės nusipirkti žemės ir pradėti savo ūkį.

„Mūsų seneliai ir proseneliai kovojo už teisę gyventi savo žemėje ir ją dirbti. Todėl turime galvoti ne tik apie šiandienos sandorį ar vieną Seimo balsavimą. Jeigu žemė vis labiau koncentruosis kelių didelių grupių rankose, po kelių dešimtmečių jaunas žmogus savo krašte nebeturės galimybių ūkininkauti.

Jaunieji kreipėsi į Seimo narius

LJŪJS kreipimesi Seimo narių prašo prieš balsuojant atsakyti į keturis paprastus klausimus:

· Kas po Žemės ūkio rūmų įstatymo panaikinimo atstovaus skirtingiems ūkiams vienoje bendroje sistemoje?

· Kaip bus užtikrinta, kad daugiausia pinigų turinčios organizacijos neįgytų daugiausia politinės įtakos?

· Kas padės mažiems ir šeimos ūkiams, kurie negali samdyti profesionalių lobistų?

· Kodėl, jeigu dabartinis įstatymas pasenęs, Seimui pirmiausia nepateikiamas naujas ir geresnis žemdirbių savivaldos modelis?

„Mes neginame kiekvienos seno įstatymo eilutės. Jeigu reikia – keiskime. Bet pirmiausia turime žinoti, ką kuriame vietoje. Sugriauti galima vienu balsavimu. Sukurti sistemą, kurioje ir mažas ūkininkas turi balsą, užtrunka daug metų.“

LJŪJS ragina projektą XVP-327 vertinti ne kaip techninį seno įstatymo panaikinimą. Tai sprendimas, kuris gali ilgam pakeisti, kas ir kaip Lietuvoje daro įtaką žemės ūkio politikai.

Šaltinis: valstietis.lt, 2026-09-11

Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis

Violetos Giknienės ūkis, valdantis 410 hektarų plotą, šiandien yra tapęs savotiška laboratorija po atviru dangumi. Čia auginami kviečiai ir rapsai, tačiau jų priežiūros metodai gerokai skiriasi nuo įprastinių. Agronomas Edmundas Giknius įsitikinęs, kad raktas į sėkmę slypi dirvožemio biologinėje pusiausvyroje.

„Šiuo metu valdome 410 hektarų plotą, auginame kviečius bei rapsus ir džiaugiamės, kad didžiąją dalį kylančių problemų sugebame išspręsti patys savo kieme. Jau ne vienus metus glaudžiai bendradarbiaujame su mikrobiologais, biochemikais ir laboratorijomis. Nuolat tobuliname savo kuriamus produktus, kurie leidžia ne tik suvaldyti šliužų invazijas, bet ir visiškai atsisakyti fosforo bei kalio trąšų. Maža to, jau ketvirtus metus savo laukuose nenaudojame jokių fungicidų“, – pasakoja E. Giknius.

Ūkio filosofija paprasta, bet geniali: „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“. Juk daugelį augalų ligų sukelia patogeniški mikroorganizmai. Tad ūkininkai pasitelkia mikroorganizmus, gerąsias bakterijas ir grybus tam, kad šie apsaugotų augalus ir kitaip jiems pagelbėtų. Užuot pirkę brangius sintetinius preparatus, ūkininkai iš savo laukų išskiria gerąsias bakterijas ir grybus, juos padaugina ir grąžina į dirvą. Pasak Edmundo, dirvožemyje slypi milžiniški fosforo ir kalio klodai, kurie augalams yra tiesiog neprieinami. Tačiau pasitelkus tinkamus mikroorganizmus šios medžiagos „atpalaiduojamos“.

„Bakterijų ir grybų padedami mes padarome fosforą bei kalį prieinamą augalams. Grybai padeda padidinti šaknų plotą, todėl augalui nebereikia tokių didelių maisto medžiagų koncentracijų dirvožemyje, nes jis pats geba jas efektyviau pasisavinti“, – aiškina agronomas.

Mikroorganizmai – nemokami darbininkai laukuose

Giknių susidomėjimas mikrobiologija prasidėjo prieš maždaug 15 metų. Ieškodami būdų, kaip optimizuoti ūkio išlaidas, jie suprato, kad rinkoje siūlomi biologiniai produktai yra ne tik brangūs, bet ir ne visada pritaikyti vietos sąlygoms.

„Trąšų kainos nuolat auga, o fungicidų veikliąsias medžiagas viena po kitos išima iš rinkos. Tai, ką anksčiau buvo leidžiama naudoti, dabar draudžiama, o likusių preparatų kaina šauna į viršų.

Mes pasirinkome kitą kelią – auginame grynąsias bakterijų bei grybų kultūras. Iš pradžių jas užauginame, vėliau perkeliame į kitą terpę, kol išgauname maksimalų fermentų kiekį tirpale. Būtent tie fermentai vėliau leidžia mums natūraliai slopinti augalų ligas“, – gamybos procesą atskleidžia Edmundas.

Ūkininkas pats iš savo laukų yra išskyręs tris grybų rūšis, kurios pasižymi ypatingu poveikiu augalams. Pastebėjęs vietas, kur pasėliai auga geriau ir neserga, jis vežė dirvožemio mėginius į laboratoriją, kur buvo patvirtinta – čia dominuoja „gerieji“ mikroorganizmai. Dabar šie grybai dauginami ūkio patalpose įrengtuose fermentatoriuose. Per mėnesį Gikniai pasigamina apie 20 tonų šio gyvojo eliksyro.

Kova su šliužais pavyko ir be mėlynųjų granulių

Viena didžiausių pastarųjų metų problemų Lietuvos ūkiuose – invaziniai šliužai. Apie šliužus žino kone kiekvienas, kuris savo namų kieme turi darželį ar šiltnamį. Ir jei savame kieme šliužus suvaldyti dar įmanoma negailint mėlynųjų granulių (moliuskocidų), renkant ir sūdant, tai didelis ūkis tokiais rankdarbiais užsiimti neturi kada. Taip, taip – šliužai siaubia ne tik nedidelius daržus, bet ir didžiulius rapsų laukus. Įprastos granulės ne visada padeda, o jų kaina ir prieinamumas dažnai tampa ne ką mažesniu galvos skausmu už pačius šliužus. Edmundas Giknius rado sprendimą, kuris nustebino net mokslininkus.

„Šliužai tiesiog nušluodavo mūsų rapsus, nes dirbame žemę paviršutiniškai, o tai jiems ideali terpė. Granulės nepadėdavo dėl milžiniškos šliužų koncentracijos.

Ūkyje užauginama apie 20 tonų per mėnesį specialių bakterijų ir grybų tirpalų, kurie naudojami augalų apsaugai ir dirvos gerinimui.

Galų gale dažnai pamatydavome žalą per vėlai – naktį jie išeina maitintis, o ryte žiūri, kad ką tik išdygę augaliukai jau nukąsti.

Taigi pradėjau gilintis ir skaityti mokslinius straipsnius, ieškojau visų prieinamų žinių apie šliužus. Vežėme šliužus į laboratoriją, tyrėme jų natūralius priešus, skrandžio sandarą. Galiausiai iš mirusių šliužų išskyriau tam tikrą bakteriją. Ją padauginę ir išpurškę laukus pamatėme, kad kenkėjai tiesiog atsitraukė“, – sėkme dalijasi ūkininkas.

Šis metodas veikia kontaktiniu būdu – šliauždami per užkrėstą dirvą šliužai pasigauna bakteriją, kuri sustabdo jų skrandžio veiklą. Kenkėjai nustoja ėsti ir pasitraukia. Taip Gikniai natūraliu būdu su šliužais kovoja jau šešerius metus. Ši inovacija sulaukė ir kolegų dėmesio – preparatus iš Kėdainių rajono ūkininkų sėkmingai perka net Panevėžio krašto žemdirbiai.

Nedideliame ūkyje pritaikomi naujausi moksliniai atradimai

Nors Gikniai save vadina smulkiais ūkininkais, jų požiūris į technologijas – aukščiausio lygio. Jie bendradarbiauja ne tik su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto mokslininkais, bet ir palaiko ryšius su mokslininkais iš Kauno, Vilniaus, taip pat su laboratorijomis Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje bei Kinijoje.

„Kadangi plika akimi sporų ir mikroorganizmų nepamatysi, nuolat vežame produkciją tirti. Mikroskopu tikriname koncentraciją, atliekame vandens ir maisto terpių analizes. Svarbu, kad bakterijos būtų gyvybingos. Pavyzdžiui, Bacillus genties bakterijos sudaro sporas, kurios nepalankiomis sąlygomis tarsi užmiega, o patekusios į lauką vėl aktyvuojasi ir pradeda savo darbą, tačiau yra kitokių bakterijų, kurios jautresnės ir ne tokios gyvybingos. Joms reikia daugiau priežiūros ir specifinių sąlygų“, – aiškina Edmundas, o jo tėtis Egidijus sako, kad produkciją ūkyje gamina maksimaliai kokybišką. Juk ją įterpia į savo laukus, tačiau ir kolegos ūkininkai pas juos kasmet nesugrįžtų, jei jie parduotų prastą produktą.

Tiesa, inovacijos ir novatoriškas žvilgsnis į ūkininkavimą ne visiems Lietuvos žemdirbiams prie širdies. Vis dar nemažai kolegų į tokius eksperimentus dar visai neseniai žiūrėjo skeptiškai, tačiau jau dešimtį metų trunkanti Giknių ūkio sėkmė net ir didžiausius skeptikus verčia keisti savo nuomonę.

Kiekvienai kultūrai – kviečiams, rapsams, žirniams ar cukriniams runkeliams – Edmundas sudaro skirtingą „Lego“ rinkinį iš mikroorganizmų. Naudojamos tokios bakterijos kaip Rhizobacteria, Bacillus subtilis, Bacillus megaterium, taip pat grybai Trichoderma harzianum ir Trichoderma viride.

Maža to, skirtingas problemas išspręsti galima vienu purškimu – taip sutaupoma ir nemažai laiko.

„Gyvenimas priverčia tokiais dalykais domėtis. Kiekvienais metais stengiamės tobulinti savo bakterijų arsenalą, skaitome naujausius mokslinius straipsnius, dalyvaujame diskusijose. Mes siūlome kolegoms ne tik produktą, bet ir patirtį“, – sako Edmundas, tiesa, pridurdamas, kad visu šituo gėriu dalintis gali tik su kolegomis ūkininkais. Kovai su šliužais ir ligomis savo darželį turintiems žmonėms šios technologijos, deja, per sudėtingos. – „Be to, mažiau nei tonos net neparduodame – paprasčiausiai neturime į ką įpilti“

Inovatyviam ūkiui reikalingi ir kitokie technikos sprendimai

Giknių ūkyje pasikeitė ir derliaus nuėmimo filosofija. Jie įsitikinę, kad kombainas turi nuimti derlių, o ne smulkinti šiaudus, nes smulkintuvas sunaudoja net iki 25 proc. variklio energijos. Vietoj to, ūkininkai palieka aukštą ražieną (apie 38–40 cm) ir ją apdoroja mikroorganizmais.

„Didžiausias mūsų turtas yra šiaudai. Juos reikia apkrėsti tinkamais mikrobiologiniais preparatais. Prie traktoriaus priekio turime įrengtą purkštuvą su talpa, o gale – diskinį skutiką. Vienu važiavimu mes įterpiame mikroorganizmus į 6–10 cm gylį. Taip organika suskyla greičiau, patogenai prislopinami, o pašaknio ligų rizika sumažėja iki minimumo“, – techninius niuansus dėsto Edmundas.

Toks ūkininkavimo modelis, dar vadinamas regeneracine žemdirbyste, sparčiai populiarėja visame pasaulyje – nuo Brazilijos sojų laukų iki JAV prerijų. Tai leidžia ne tik saugoti gamtą, bet ir drastiškai sumažinti savikainą, o tai šiandieninėje rinkoje yra kritiškai svarbu. Nuostabu, kad toks ūkininkavimas įleido šaknis ir nedideliame Padotnuvio kaime pačioje Lietuvos širdyje bei tampa pavyzdžiu net ir didžiausiems mūsų šalies ūkininkams.

Savam krašte pranašu… būsi?

Nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, Giknių ūkis šią taisyklę laužo. Jų patirtis rodo, kad net ir nedidelis ūkis, pasitelkęs mokslą ir kantrybę, gali tapti pavyzdžiu kitiems. Edmundas neslepia, kad informacijos srautai yra milžiniški, o darbas su gyvais organizmais reikalauja preciziškumo – per stipri saulė ar sausra purškimo metu gali nubraukti visas pastangas.

„Gyvenimas priverčia tokiais dalykais domėtis. Kiekvienais metais stengiamės tobulinti savo bakterijų arsenalą, skaitome naujausius mokslinius straipsnius, dalyvaujame diskusijose. Mes siūlome kolegoms ne tik produktą, bet ir patirtį“, – sako Edmundas, tiesa, pridurdamas, kad visu šituo gėriu dalintis gali tik su kolegomis ūkininkais. Kovai su šliužais ir ligomis savo darželį turintiems žmonėms šios technologijos, deja, per sudėtingos. – „Be to, mažiau nei tonos net neparduodame – paprasčiausiai neturime į ką įpilti“, – juokiasi agronomas.

Kėdainių rajono ūkininkų sėkmės istorija dar kartą įrodo, kad ateities žemės ūkis bus ne cheminis, o biologinis. Ir šios ateities kūrėjai gyvena čia pat, tarp mūsų, kasdien išeidami į laukus ne kariauti su gamta, o bendradarbiauti su ja.

Šaltinis: valstietis.lt, 2026-09-07