Kasmet Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademiją (LSMU VA) baigia per šimtą veterinarijos gydytojo ar gyvulininkystės technologo specialybę įgijusių absolventų. Šalies žemės ūkio vadovai primygtinai ragina jaunuosius specialistus rinktis darbą gyvulininkystės ūkiuose. Bet ūkių valdytojai skundžiasi tragišku specialistų stygiumi – darbą fermose pasirenka vos keletas veterinarų ar gyvulininkystės technologų.
Misija įmanoma
„Darbdaviai – „ant bado dietos“, – apie specialistų trūkumą pieno ūkiuose sako konsultantė dr. Donata Uchockienė. – Darbo yra ir veterinarams, ir gyvulininkystės technologams, specialistų paruošiama šimtai, bet su darbdaviais jie nesusitinka. Vadinasi, kažkas yra ne taip.“
VšĮ Plėtros ir informacijos centras vykdomas projektas Žemės ūkio praktikų akademija ėmėsi misijos pieno ūkių savininkams ir VA studentams padėti surasti vieniems kitus. Tik praėjusią savaitę iš savanoriškos praktikos pieno ūkiuose sugrįžus paskutiniesiems projekto dalyviams, Veterinarijos akademijoje praktikantams buvo įteikti praktikos pažymėjimai, juos pasveikino ir vykdomą projektą įvertino Karjeros centro vadovas Kęstutis Mažeika, Gyvulininkystės technologijos fakulteto dekanas doc. dr. Rolandas Stankevičius ir Veterinarijos fakulteto dekanė prof. dr. Vita Riškevičienė,
Aptariant praktikos rezultatus, išsirutuliojo diskusija, kodėl vis dėlto ir labiausiai besidomintys gyvūnų gydymu, ir savo noru vasaras besidarbavę pieno ūkiuose, būsimieji gyvulininkystės specialistai neskuba rinktis šio darbo pabaigę mokslus.
Veterinarijos mokosi miestiečiai
Gyvulininkystės specialistų teigimu, Lietuvoje yra apie 30 stambių pieno ūkių, kuriems reikia specialistų. Kasmet į šalies gyvulininkystės ūkius dirbti ateina ne daugiau 10-ties jaunų specialistų. Kur pasideda kiti?
– Didžioji dauguma stoja pas mus mokytis negalvodami apie produkcijos gyvūnus, – sako Veterinarijos fakulteto dekanė V. Riškevičienė. – Pažiūrėkim ir kas studijuoja – daugiausiai miestiečių iš Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Šiaulių. Ar galima tikėtis, kad šitie žmonės važiuos dirbti į kaimą? Net ir iš kaimo kilusių studentų nedaug kas nori grįžti kaiman.
Kuo mažesnis žmogus, tuo karvė mažiau bijo
Tautvilė Šukytė, vilnietė, penkto kurso veterinarinės medicinos specialybės studentė, paklausta, ar rinksis darbą fermoje, taktiškai nutylėjo, bet praktikos įspūdžiais dalijosi noriai:
– Nuo pat pirmo kurso važiavau į praktikas pieno ūkiuose. Labai įdomu su karvėmis dirbti.
– Tokiai smulkutei mergaitei?..
– Vat būtent, labai gerai, kad smulkutė – kuo mažesnis žmogus, tuo karvė mažiau bijo.
– Ką pačiai teko daryti su ta karve?
– Po pirmo kurso dirbau melžėja, po antro kurso praktinių pagrindų išmokau dirbdama su veterinarais, o praėjusią vasarą dirbau ne tik veterinarinį darbą, bet ir vadybinį.
– Trys vasaros praktikos pieno ūkiuose, kaip panaudosi tas žinias?
– Aš jau panaudojau – mokydamasi teoriją aš jau įsivaizduoju, kaip tai vyksta praktiškai. Žinau iš psichologijos pagrindų, kad žmogaus atmintis geriausiai įsimena tada, kai jau turi kažkokį žinių bagažą arba praktikos.
– Kaip tau atrodo, ką lengviau gydyti: smulkiuosius ar stambiuosius gyvūnus?
– Labai sunku lygint, nes dirbant su galvijais, dirbi su banda, kaip su vienetu ir su žmonėmis, tos bandos prižiūrėtojais, kaip su kolektyvu. O dirbant su smulkiaisiais – dirbi su gyvūnu, kaip su pacientu ir žmogumi šeimininku.
– Ką turėtų pasiūlyti darbdavys, kad vilnietė, važiuotum dirbti į pieno ūkį?
– Žinau, kad niekas nieko stebuklingo nepasiūlys ir niekuo nenustebins. Žinau, kad tai yra darbas, kai žiemą – šalta, o vasarą – karšta, fiziškai sunkus, darbo valandų „nuo iki“ nėra, tenka eiti į fermą ir naktimis, ir anksti ryte… Na ir natūralu, kad kiekvienas žmogus nori socialinių garantijų, struktūrizuoto darbo laiko.
Ką ten veikt?
– Tai kodėl pieno ūkiuose trūksta specialistų?
– Kiek kalbėjau su nesenai baigusiais mokslus veterinarais, jie sako: ką ten veikt – kaime? – atvirauja Tautvilė.
– Ir aš, kai nuvažiavau praktikon, sakiau: Jezus, septintą valandą baigiasi darbas, grįžti, pavalgai, po pusės valandos tu vėl gyvas ir… ką veikti? – Tautvilei pritarė Jurgita Danilevičiūtė, gyvulininkystės technologijos specialybės magistrantė. – Gerai, kad yra facebook‘as, jungiesi ir rašai: gal kas esat netoliese, su kuo galima būtų pabendrauti?.. O šiaip tai labai gera, nors ir dirbi po 12 val. per dieną, pamatyti viską realybėj, ką mokeisi iš knygų, kai ką netgi „iškalei“ ir bandei suprast.
Mokė nemušti karvių
– Kaip sekėsi su veterinarijos gydytojais, kurie jau senokai mokslus baigę ir amžiumi vyresni, bendrauti? Gal kažką naujo jiems patarėt?
– Stebino pirmą savaitę melžimas, kai knygose skaičiau vienaip, o praktikoje mačiau darant kitaip. Nepiršau savo nuomonės, tik klausiau: ar neturėtų, pavyzdžiui, karvių spenių jodo tirpalu patept? Sako: turėtų, bet netepa. Tai, sakau, mastitu gali susirgti, va pas jus vos ne pusė karvių juo serga… Sako: taip, bet dabar nueik tu, priversk jas (melžėjas – PU) tai padaryt. Ir visi skundžiasi, kad labai daug mastitų, veterinarai rėkia, ant zootechnikų: ką čia darot, tvarkykit, .. Bet jei darbuotoja to nepadaro, taip ir gaunasi, – pasakojo Jurgita.
– O aš mokinau darbuotojus nemušti karvių,- prasitarė Tautvilė. – Žinau, kad visuose ūkiuose darbuotojai ar skaudžiai, ar neskaudžia gyvulius daužo. Buvo toks atvejis, kad ateinu į tvartą, du darbuotojai vyrai vaiko telyčią po tvartą, keikiasi. Priėjau aš prie tos telyčios, prisirišau ir nusivedžiau į vietą.
Pas mus karvės buvo laikomos pririštos ir kartais būdavo, kad pabėgdavo kuri. Tai darbuotojai, kurie nemoka jų gaudyt, fiksuot, savo keiksmais gyvulį dar labiau įerzindavo, gyvulys muistosi, dar labiau pasiunta… O turint kantrybės, palauki, gyvulys pasivaikšto, jam pabosta, tik eini jam iš paskos ir jis sugrįžta.
– Mokiau ir aš karvę vedžiot, – prisipažino būsimasis veterinarijos gydytojas penktakursis Domas Valentinas. – Darbininkai rėkia ant jų, keikiasi, net griūna. Sakiau: stop, dabar niekas nerėkiam, žiūrėkit, aš pavedžiosiu. Sakau, jeigu tau baisu, pasiimk pagalį, turėk jį, rodyk, bet nemušk. Užteko septynias karves jiems matant taip pravest, žiūriu, jau ir jie patys taip bando daryt.
Tik vienas grįš į fermas
Kol kas iš penkiolikos Žemės ūkio praktikų akademijos projekto dalyvių, šiemet atlikusių savanorišką praktiką pieno ūkiuose, tik vienas antrakursis Mingaudas tvirtai pareiškė planuojąs dirbti karvių fermoje.
Dvi vasaras skirtinguose ūkiuose dirbęs vilnietis Domas dar neapsisprendęs, kur dirbs, bet į ūkį, kuriame dirbo „senas veterinaras“, kuris nieko nenorėjo keisti, nė už ką neis.
– Kai kažką pasiūlydavau, sakydavo: „jo, bet kiek problemų…“. Nors tai nebuvo problema kainoje, netgi ir darbo nebūtų buvę daugiau, bet – „ne“. O paskui drįsta skųstis, kodėl negalima pagydyti karvių. Be to ir veterinaras nieko negali padaryti, jei nėra vadovybės noro, kad būtų geriau, – įsitikinęs Domas. – Kitame ūkyje sutikau vadovą, kuris žiūri, eina, reikalauja, galiausiai – pats daro. Jei pasiūlysi mintį, jis ją apgalvos. Pas tokį vadovą gal ir norėčiau sugrįžti dirbti.
Pinigai ar gyvybė
D. Uchockienė pastebi, kad ateidami dirbti į didelius pieno ūkius studentai turi kitokį lūkestį, nėra paruošti ekonominiam verslo suvokimui, jie ateina gelbėti gyvūnų.
– Kai į ūkį ateina chirurgas veterinaras, kuris per 10 m. nedarys nė vienos operacijos, galima teigti, kad jo žinios yra per gilios. Kiek Lietuvoje reikia stambiųjų gyvulių chirurgų veterinarų? Kiek reikia dar kažkokios siauros specializacijos? Ūkiams reikia platesnio profilio specialisto, – įsitikinusi D. Uchockienė.
– Aš mokytis veterinarijos įstojau kaip tik dėl gyvūnų gelbėjimo,- patvirtino Domas. – Praktikoje dirbau su stambiais gyvūnais ir mano požiūris pasikeitė, bet ne visi gali tą požiūrį pakeisti. Ir man jau nesuprantama, kai kolegos gelbėja gyvūną iki paskutinio atodūsio, kai galima būtų leisti gyvūnui išeit nesikankint. Po praktikos ūkyje jau žiūriu, ar apsimoka. Bet, tarp mano draugų būsimų veterinarų, taip mąstančių nėra. Visi galvoja, kaip išgelbėt.
– Nes kitaip ir negali būti, – už gyvūnų gelbėjimą pasisako Veterinarijos fakulteto dekanė V. Riškevičienė. – Jeigu veterinarijos gydytojas skaičiuos pinigus, o ne gelbės gyvybes, jis nebebus gydytoju. Nors ir labai skaudu, bet, kai gyvulininkystės ūkiams vadovauja ne zootechniko, veterinarijos ar net ne agronomo specialybių žmonės, bet tik vadybą baigęs žmogus be profesijos, gaunasi taip: ateina veterinarijos gydytojas ir pasako, yra tokia ir tokia problema, reikia šito ir šito, o vadovas rėžia: tu nieko nemoki, tu blogai sėklini, tu blogai gydai… Šitokių nesusikalbėjimų yra labai daug, tai mes girdime ir iš praktikų veterinarų. Vienas iš variantų, kad verslo pasaulis suvoktų, kad vis tiktai vadovauti tokiems padaliniams turėtų irgi samdyti žmogų, suvokianti, kas tai yra gyvulys. Kai kalbam apie verslą ir gyvybės gelbėjimą, šitie dalykai susikerta gana stipriai.
Fabrike – kitas žaidimas
Vykdant Žemės ūkio praktikų akademijos projektą ryškėja ir platesnio profilio specialisto poreikis pieno ūkiuose. Anot pieno ūkius konsultuojančios D. Uchockienės, nei gyvulininkystės technologas, nei veterinaras atskirai, nėra visiškai tai, ko reikia fermai.
– Žmogus 1000 karvių vien dėl to, kad nori turėti daug karvių ir kiekvieną ją mylėti. Bet laiko verslui ir nauda turi būti, – sako ji. – Melžiamos karvės yra produkcijos gyvūnai, kitaip tariant, gamybos priemonės. Ir studentas, būsimasis veterinarijos gydytojas, nusiteikęs gelbėt gyvybes, patekęs į tokį fabriką, susiduria su kitokia realybe. Pastiprinimas būsimų veterinarijos gydytojų iš vadybos pusės, dar studijų metu, būtų jiems labai naudingas.
Dirbam su dideliais ūkiais labiau pagal amerikietišką, nei europietišką modelį. Tuose ūkiuose reikalavimai žmonėms yra šiek tiek kitokie. Profesinis poreikis yra kitoks. Veterinarijos akademijos paruoštas gydytojas yra gydymui, kur tikrai reikia gelbėt gyvybę – močiutės nervus ir vienintelę jos karvę. O fabrike žaidimas kitas – gydymas turi kitą reikšmę.
– Stambiam pieno ūkiui reikia žmogaus, kokį amerikiečiai vadina herdsman (angl. herd – banda, man – žmogus). Jis – kaip žaidžiantis treneris fermoje – žmonių vadovas, procesų vadovas, turintis tam tikrų įgūdžių, daug ką galintis pats padaryti. Netgi pašarų gamyba turi būti herdsmano rankose. Lietuvoje yra tik kelios fermos, kurios turi būtent tokius vadovus (nebūtinai su aukštuoju išsilavinimu), – apie pieno ūkio valdymą kalbėjo D. Uchockienė. – Veterinarijos gydytojas su stipresniu vadybiniu parengimu, būtų visiškai tai, ko šiandien reikia Lietuvos pieno ūkiams. Reikia žmogaus, kuris mokėtų dirbti su žmonėmis, su gyvuliais, su procesais, su pašarų gamyba.
Gerai idėjai numirti nelemta
Veterinarijos fakulteto dekanė įsitikinusi, jog būtent Žemės ūkio praktikų akademija ir suteikia studentams galimybę prisiliesti prie produkcijos gyvūnų ir pieno ūkio valdymo. „Ačiū praktikų akademijai už galimybę realiai padirbti, Veterinarijos akademija pasiruošusi visom išgalėm prie to prisidėti. Be to ir studentų atsiliepimai labai geri.“ – sakė V. Riškevičienė.
Projektą trečius metus vykdo VšĮ Plėtros informacijos centras. Kaip sakė projekto vadovė Laura Baltrušienė, studentų, norinčių vasarą įgyti praktinių įgūdžių, kasmet daugėja. Įsijungia vis daugiau žemės ūkio bendrovių.
Iš viso jau 33 studentai dalyvavo šiame projekte. Yra jau ir du, ir tris kartus važiavusių į savanorišką praktiką. Yra bendrovių, kurios kviečia praktikon tuos pačius studentus, taip ugdydamiesi sau darbuotojus. Jie jau yra įgiję tokį pasitikėjimą, kad atvažiavę praktikon, išleidžia atostogų veterinarijos gydytojus, fermų vadovus ir dirba savarankiškai.
– Geriausias dalykas iš visų 3 metų praktikų akademijos, kad nebuvo nė vieno blogo atvejo, kad studentai netiktų ūkiui, kad susipyktų kažkas. O taip yra dėl to, kad čia ateina tie, kurie patys to nori,- projekto sėkme džiaugiasi D. Uchockienė.- Mane ypatingai džiugina tie studentai, kurie mūsų projektą renkasi ne kaip privalomą gamybinę praktiką, o kaip savanorišką – pirmakursiai, antrakursiai, trečiakursiai. Juk jie vasaromis galėtų atostogų malonumas džiaugtis, o renkasi darbą fermose.
Ar projektas bus tęsiamas ir kitą vasarą, pasak jo sumanytojos, priklausys nuo studentų. Jei ir toliau bus pageidaujančiųjų, VšĮ Plėtros informacijos centras pasirūpins, kas juos priims, įdarbins ir apgyvendins praktikos laikotarpiu.
