Žemės ūkio naujienos: 2021-11-04

Viršijus šį nustatytą ribinį dydį, valstybė nustato pareigas suartą žemę užsėti daugiamečiais žolynais tiems ūkininkams, kurie turi žemės, pertvarkytos iš daugiamečių ganyklų arba daugiamečiais žolynais užsėtos žemės į kitos paskirties žemę ankstesniu laikotarpiu.

Žemės ūkio ministerija jau rengia pievų atkūrimo tvarkos aprašo pakeitimą. Jame žada aiškiai nustatyti, kas ir kokius pievų plotus turės atkurti bei kokios finansinės sankcijos bus taikomos.

Atkuriant suartas pievas bus taikomas proporcingumo principas – visi, per paskutiniuosius dvejus metus išarę pievas, turėtų atkurti nustatytą procentinę jų dalį.

Planuojama sukurti ir internetiniame puslapyje paskelbti žemėlapį, kuriame būtų matomi suarti pievų plotai, taip pat planuojama įtraukti leistinas lauko įbraižymo paklaidas.

Suskaičiuota, kad, kasmet suariant vis daugiau daugiamečių ganyklų bei pievų, jų plotai šalyje reikšmingai sumažėjo.

Palyginus, 2015 m. buvo deklaruotas 647 250,78 ha daugiamečių ganyklų ir pievų plotas. Jis sumažėjo daugiau nei 11 proc. – iki 572 902,41 ha šiais metais.

Nacionalinė mokėjimo agentūra pareiškėjus, kuriems bus nustatyta prievolė atkurti suartas pievas, iki šių metų gruodžio 31 d. informuos asmeniškai, nurodant, kokį pievų plotą bus privaloma atkurti iki ateinančių metų paraiškų pateikimo dienos.

Ukmergės rajono savivaldybės Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo Salvijaus Stimburio duomenimis, šiuo metu mūsų rajone yra deklaruota 10 731 ha daugiamečių ganyklų arba pievų.

Tačiau kiek konkrečiai ūkininkų galėtų paliesti dabartinė situacija, sunku pasakyti, nes deklaracija – individualus kiekvieno ūkininko atliekamas veiksmas.

Pasak skyriaus vedėjo, pievų ir ganyklų Lietuvoje, o taip pat ir mūsų rajone mažėja dėl to, kad ūkininkai atsisako pieno ūkių ir galvijininkystės. Vietoje šios kai kam net nuostolinga tapusios veiklos ūkininkai užsiima javų auginimu.

Pasak vedėjo, iki šiol iš ministerijos pusės nebuvo išaiškinta, kas nutiks, jei pievų Lietuvoje sumažės. Dabar kai kuriems ūkininkams grasinama sankcijomis. Vedėjas mano, kad jas taikyti visiems nebus labai paprasta, nes dalies žemių nuomininkai yra pasikeitę. O dabartiniai nuomininkai negali atsakyti už ankstesniųjų įsipareigojimus.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-11-03

Pasinaudojus Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ bus galima statyti naujus gamybinius pastatus ir rekonstruoti jau esamus, sutvarkyti valdos infrastruktūrą, įsigyti žemės ūkio technikos ir kitos reikalingos įrangos.

Daugiausia paramos sulauks pienininkystės sektorius – 27 mln. Eur iš KPP bei dar 30,6 mln. Eur iš EURI, mėsos sektorius – 15,5 mln. Eur iš KPP ir 21 mln. Eur iš EURI, sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės sektorius – 8 mln. Eur iš KPP ir 25,4 mln. Eur iš EURI (iš jų šildomiems šiltnamiams – 12 mln. Eur, o lauke auginamoms daržovėms, vaisiams, uogoms – 13,4 mln. Eur).

Kiekvieno sektoriaus – pieninės galvijininkystės, mėsinės gyvulininkystės, kiaulininkystės, paukštininkystės, sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės – paraiškos bus vertinamos pagal tam sektoriui nustatytus atrankos kriterijus. Balai suteikiami atsižvelgiant į gamybos padidinimą, aplinkos išsaugojimą ir tvarią plėtrą, klimato kaitos švelninimą. Pagal žemės ūkio sektorius bus sudaromos ir paramos paraiškų pirmumo eilės.

Paramos lėšos padengs pusę visų tinkamų išlaidų – kitą pusę investicijoms reikalingų lėšų ūkininkai turės investuoti patys. Tačiau kolektyvines investicijas įgyvendinantiems pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams ir jauniesiems ūkininkams, pateikusiems paramos paraiškas penkerių metų laikotarpiu nuo įsikūrimo dienos, bus kompensuojama net iki 70 proc. tinkamų išlaidų.

Pareiškėjai, kurie kreipsis lapkritį, vienam projektui galės gauti iki 300 tūkst. Eur paramos. O štai EURI parama vienam projektui bus daug didesnė: pieninės galvijininkystės ir mėsos sektoriuose – iki 1,5 mln. Eur, sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės sektoriuje – iki 8 mln. Eur (uždaro grunto) ir 4 mln. Eur (atviro grunto).

Visu 2014–2020 metų laikotarpiu, įskaitant ir 2021-2022 metų pereinamąjį laikotarpį, vieno pareiškėjo didžiausia gaunama EURI parama pieninės galvijininkystės ir mėsos sektoriuose negalės viršyti 2,1 mln. Eur, sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės sektoriuje – 18 mln. Eur (uždaro grunto) ir 4,6 mln. Eur (atviro grunto). O susijusių įmonių ir sutuoktinių didžiausia bendra gautos paramos suma minėtuoju laikotarpiu pieninės galvijininkystės ir mėsos sektoriuose negalės viršyti 2,5 mln. Eur, sodininkystės, daržininkystės ir uogininkystės sektoriuje – 18 mln. Eur (uždaro grunto) ir 5 mln. Eur (atviro grunto).

Paraiškas ES ir valstybės paramai gauti Nacionalinės mokėjimo agentūros teritoriniams padaliniams galima teikti lapkričio 3 – 30 dienomis, o EURI paramai – gruodžio 1 – 30 dienomis.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-11-03

Tai jau antrasis šiais metais kvietimas teikti paraiškas trumposioms tiekimo grandinėms vystyti ir kurti logistikos centrus. Pirmasis kvietimas didelio susidomėjimo nesulaukė. Dabar paramai skiriama daugiau kaip 6 mln. eurų. Kurti logistikos centrus galės ne mažiau kaip 2 ūkio subjektai, užsiimantys žemės ūkio ir maisto gamyba ar perdirbimu ir (ar) realizacija (rinkodara). Maksimali paramos suma vienam projektui – 700 tūkst. eurų regioninio lygmens logistikos centro steigimui. Vietos ar rajoninio lygmens logistikos centrų kūrimui būtų skiriama iki 120 tūkst. ar 200 tūkst. eurų. Regioninio lygmens logistikos centrams statyti ar nuomotis jau esamas patalpas paramos intensyvumas siekia 60 proc. Logistikos centrų darbuotojams darbo užmokesčiui – 100 procentų. 100 proc. būtų kompensuojamos ir logistikos centrų komunalinės išlaidos.

Ar logistikos centrai iš tiesų pasitarnautų žemdirbiams, o vartotojus šviežia vietos gamintojų produkcija pasiektų trumpiausiu keliu?

Raimundas Juknevičius, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas

Problema ta, kad ūkininkai turėjo nelabai daug laiko pasiruošti tokiems politikos posūkiams ir viražams. Kyla įtarimų, kad tie paramos pinigai teks kitam verslui, o ne ūkininkams, kurie galėtų pasididinti savo produkcijos pridėtinę vertę. Tokių baimių girdžiu ir iš kolegų ūkininkų, juolab kad aktyvesni rajonai, kuriuose norima kurti logistikos centrus, tikrai išgirdo žemės ūkio ministro ketinimus ir ėmė aktyviai dėmėtis, ar jiems būtų naudinga steigti tokį centrą. Gal bus ir gerų projektų ir gal tai bus poslinkis link trumpųjų maisto tiekimo grandinių, tačiau bėda ta, kad pati ministerija nesugeba tinkamai pradėti darbą ir jį užbaigti. Kadangi yra daug chaoso, kyla abejonių ir dėl logistikos centrų steigimo – ar ten tikrai nėra interesų konflikto? Negalėčiau pasakyti, kad tai yra pinigų plovimas – tokių faktų neturime, bet žemdirbių visuomenėje tokių abejonių yra.

Pati idėja steigti logistikos centrus yra gera, bet kaip seksis suvaldyti šį procesą ir kas iš to turės naudos, parodys laikas.

Bronius Markauskas, Klaipėdos rajono meras

Pati idėja kurti logistikos centrus yra gera, nes ir mes, kaip savivaldybė, siekiame, kad kuo daugiau mūsų rajono darželių, mokyklų, ligoninių būtų maitinamos kuo natūralesne, ekologiška ar pagal kitas kokybės schemas auginama produkcija, kad būtų kuo trumpesnis maisto produktų kelias iki jo patekimo ant stalo. Sveikiname pačią idėją, bet ar ji taps kūnu – šiandien dar nesu tikras.

Trumpoji maisto tiekimo grandinė turėtų būti taikytina smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, bet steigiant logistikos centrą reikalingas ir nemažas pačių ūkininkų, steigėjų prisidėjimas lėšomis, o smulkieji ir vidutiniai ūkininkai paprastai neturi iš ko prisidėti. Manau, kad buvo galima eiti kitu keliu – valstybė, kažkiek prisidedant savivaldybei, galėtų pastatyti arba išnuomoti logistikos sandėlius, ir tada būtų skelbiama koncesija, kad galėtume tą procesą prižiūrėti, reguliuoti, kad jis tikrai nueitų tinkamu keliu, nes dabar kvepia galimybe, kad tas logistikos centras gali pasidaryti kažkokio „uabo“ ar stambiojo ūkininko logistikos sandėliu.

Labai gaila, kad Lietuvos žemės ūkyje neišvystyta kooperacija. Jeigu šiandien turėtume stiprius kooperatyvus, jie tikrai galėtų imtis tokios iniciatyvos ir pretenduoti į paramą steigiant logistikos centrus, tačiau, deja, kooperatyvų neturime.

Mes daug kartų diskutavome apie galimybes steigti logistikos centrą mūsų rajone. Galbūt ir bus pretendentų iš mūsų rajono į paramą steigti logistikos centrą, bet ar tikrai jis taps tuo, ko mes norime? Šiandien dar negaliu būti tikras, kad šis projektas bus sėkmingas.

Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas

Jeigu valdininkai galvoja, kad duos kažkiek pinigų ir logistikos centras ims ir pasidarys, tai klysta. Didžiausia numatyta parama steigti regioninį logistikos centrą – 700 tūkst. eurų. Ką už tiek pinigų gali padaryti? Mes paskaičiavome, jog regioninio logistikos centro įkūrimui reikėtų daugiau kaip 1,5 milijono eurų. Už tuos 700 tūkst. pastatysi pastatą su rampom, privažiavimo aikštelėm, apšvietimu, valymo įrenginiais, o kur dar valdymo sistema, produkcijos rūšiavimas, plovimas, fasavimas ir kt.? Logistikos centre turi būti bent keturios temperatūrinio režimo pozicijos, kad saugyklose nevystų daržovės, kad galėtų būti laikomi pieno produktai, mėsa, žuvis.

Jei kas ir pasiryš logistikos centrą steigti, tai tikrai ne ūkininkai. Smulkieji ar vidutiniai ūkiai vargu ar galėtų dalyvauti šioje programoje steigti vietos ar rajoninio lygio logistikos centrą. Juk parama sieks 60 proc. projekto, o 40 proc. lėšų reikia pridėti savų. Kas iš smulkiųjų ūkininkų tiek turės ir norės įdėti į bendrą reikalą? Be to, iššūkių keltų logistika, valdymas. Tai būtų dar viena nauja veikla ūkininkams – turi būti ir specialistas, ir pardavėjas, išmanyti logistikos valdymą, turėti atitinkamas programas, sugebėti valdyti sandėlį, nes maisto produktus reikės susivežti, paruošti, sudėti į taras, supakuoti, paruošti produktų krepšelius. Reikia, kad produktai atitiktų reikalingas maistines savybes, gauti leidimus, o jei tai ekologiški produktai, reikėtų pagal „Ekokoagros“ reikalavimus sertifikuoti visą grandį – valymą, pakavimą, taras ir kt. Tai begalė veiklos, visur dokumentacija, kalnai pildomų žurnalų, kol produkcija galėtų pasiekti vartotoją. Reikėtų pereiti kryžiaus kelius.

Visi galvoja, kad ūkininkas, kuris augina pushektarį ar daugiau daržovių, turi 10, 50 ar 100 jaučių arba 30 karvių, jis trumpojoje grandinėje galės kažką padaryti. Nieko jis negalės padaryti, nes čia reikia aprūpinti ne vieną ir ne tris vartotojus, o daugiau ir kiaurus metus, kiekvieną dieną. Be to, nėra tinkamai sustyguota viešųjų pirkimų sistema.

Ar su tais logistikos centrais nebus taip, kaip kažkada nutiko su mėsos cechais? Buvo investuota į kelis šimtus mėsos cechų, o šiai dienai iš jų beveik nieko nelikę, tik pinigai ištaškyti.

Turi dirbti visa sistema, jei ji nedirba, kas iš to logistikos centro skambiu pavadinimu? Logistikos centrų verslininkai pristatys bet kiek. Jei logistikos centrą valdytų ūkininkai, jie stengtųsi parduoti savo produkciją, o kada logistikos centrus valdo verslas, jam nesvarbu, ar produkcija lietuviška, ar lenkiška, ar kiniška. Jam svarbu produktus pigiai nupirkti ir brangiai parduoti. Nesvarbu, ar jie iš vietinio kaimo, regiono ar iš kažkur kitur atvežti. Tuo ir skiriasi ūkininkų logistikos centras nuo verslo logistikos centro. Blogai, jei bus padarytos tokios pačios klaidos, kokios buvo kažkada padarytos atskiriant gamybą nuo žaliavų. Todėl dabar pieno, mėsos žaliava pas ūkininkus, o pridėtinė vertė tenka verslui. Visi pyksta ant grūdininkų, kad jie geriau gyvena, bet taip yra todėl, kad jie patys sugeba pakrauti laivą, išvežti grūdus į užsienį ir parduoti juos tiesiogiai. Jeigu dabar padarys logistikos centrus, kuriuos valdys kitas verslas, tai ar ūkininkai dėl to geriau gyvens? Važiuos į tuos centrus, o iš jų – mūsų vaikams į darželius, mokyklas lenkiška vištiena, ukrainietiški kiaušiniai. Kažin, ar vartotojas dėl to gaus naudą, o ūkininkas kaip buvo kvailio vietoje, kaip dabar yra, kad tiktai žaliavą gamina, taip ir liks. Jeigu padėsime ne ūkininkui, o verslui, vidutinio, smulkiojo ūkio niekada nepakelsim, viskas liks tik kalbomis.

Lina Meilutė-Datkūnienė, Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkė

Idėja steigti logistikos centrus yra sveikintina, nes labai norisi, kad vietinė produkcija ir liktų vietoje. Vietos ūkininkai gali visiškai aprūpinti savo rajoną maisto produktais. Mes Rokiškio rajone darėme apklausą, kalbėjomės su ūkininkais, ir jie tikrai galėtų maisto produktais aprūpinti rajono darželius, mokyklas, tačiau kaip būtų organizuojami pirkimai? Jie paprastai yra neskaidomi dėl biurokratinių dalykų, nes tam reikia daugiau laiko ir popierizmo, todėl kyla klausimas, ar tie logistikos centrai netaps tiesiog dar vienu prekybos centru?

Gal dar per mažai turime informacijos, bet kyla ir daugiau neaiškumų, kaip atrodys tas logistikos centras, kaip jam ūkininkai parduos savo produkciją, ar tiesiog veš saugoti, kas už tai ūkininkui mokės, kokia bus supirkimo kaina ir kokia kaina bus parduodama darželiams, mokykloms? Logistikos centras turės dalyvauti viešuosiuose konkursuose dėl produkcijos tiekimo darželiams ar mokykloms, o jeigu jų nelaimės? Kas bus su į logistikos centrą suvežta ūkininkų produkcija?

Dabar bus galima teikti paraišką paramai pačiam logistikos centrui statyti, įkūrimui, žmonių įdarbinimui, bet kas prisiims tokią atsakomybę? Jeigu tai ne kooperatyvas, aš labai sunkiai įsivaizduočiau, kad tai galėtų būti du ar keli fiziniai asmenys.

Martynas Laukaitis, Žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos daržovės“ vadovas

Produkcijos realizavimo klausimai vienodai aktualūs visiems ūkininkams – ir smulkiesiems, ir vidutiniams, ir stambiesiems. Steigti logistikos centrus ir taip vystyti trumpąją maisto tiekimo grandinę – logiškas sprendimas, bet ar pavyktų jį įgyvendinti, parodys laikas. Kiek ūkių ar kooperatyvų dalyvaus šioje programoje, matyt, priklausys nuo ūkių pasirinktos specializacijos, kur link jie orientuojasi. Logistikos centrai maisto produktų krepšelius turėtų tiekti įstaigoms, įmonėms, esančioms nuo centro ne didesniu nei 100 km spinduliu, nes tai lemia logistikos kaštus.

Ar teiksime paraišką paramai logistikos centro steigimui, tiksliai atsakyti negaliu, tai priklausys nuo sąlygų – viską reikia vertinti ir skaičiuoti, išsamiai analizuoti informaciją.

Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-11-03

„Tikimės, kad numatytos griežtesnės sankcijos sumažins žemės ūkyje esančią augalų apsaugos produktų šešėlinę rinką, kuri, EUIPO (European Union Intellectual Property Office) vertinimais, Lietuvoje yra viena didžiausių ES ir sudaro beveik 18 proc. nuo visos rinkos. Kasmet mūsų šalyje juodojoje rinkoje įvykdoma sandorių už maždaug 30-40 mln. eurų. Ir tokios nelegalios prekybos problema nėra tik nesumokėti mokesčiai – falsifikatų ar uždraustų apsaugos produktų naudojimas žemės ūkyje reiškia, kad iškyla grėsmė maisto produktų saugumui, jie gali būti užteršti žmogaus sveikatai pavojingomis medžiagomis ir padaryti nepataisomą žalą“, – teigė Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė Zita Varanavičienė.

Pasak jos, 2020 m. rudenį FNTT pareigūnai surado kontrabandinių produktų perpakavimo „centrą“ Šiauliuose. Jame rasta ne tik nelegalių produktų, bet ir tuščių pakuočių, gausybė falsifikuotų etikečių kopijų bei birių produktų pakavimo įranga. Šie produktai galėjo būti panaudoti laukuose bei sunaikinti pasėlius ar net užteršti aplinką neaiškiomis medžiagomis. Tokie neištirtos cheminės sudėties, dažnai gamybos priemaišų ir kitų neleistinų priedų turintys mišiniai kelia grėsmę ir gamtai, ir žmogaus sveikatai. Anot Z.Varanavičienės, vien baudos nelegalios prekybos nesustabdys – būtina ir efektyvi kontrolė: atsakingos institucijos turėtų kruopščiau analizuoti duomenis, identifikuoti rizikas, atlikti tikrinimus.

Svarbus naudotojo nusiteikimas rinktis legalias prekes, o legalius, žinomos cheminės sudėties ir registruotus produktus įsigyti iš legalių prekiautojų. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos analizė rodo, kad juodąją rinką labiausiai lemia trys probleminės sritys – sunkus nelegalių produktų judėjimo atsekamumas, silpna intelektinės nuosavybės apsauga ir egzistuojanti korupcija valdžios institucijose. Institucijų duomenimis, kad dauguma nelegalių falsifikatų iš Kinijos į Lietuvos rinką patenka klastojant pervežamų krovinių dokumentus arba vežant kontrabanda iš Ukrainos per Lenkiją, iš kitų ES valstybių arba per Rusiją bei Latviją.

Vertinama, kad prekybos augalų apsaugos produktų falsifikatais pelningumas prilygsta pelnui iš tokių nelegalių veiklų, kaip prekyba narkotikais, ginklais ar žmonėmis. Pasak Z. Varanavičienės, griežtesnės baudos nelegaliam importui ir prekybai buvo reikalingos jau labai senai: iki šiol uždraustus produktus pardavinėję prekeiviai išsisukdavo su vos 60 eurų bauda. Ši suma – kelis šimtus kartų mažesnė, nei valstybės rinkliava, kurią turi sumokėti legaliai veikiantis verslas norėdamas užregistruoti sertifikuotus, mokslinius tyrimus turinčius augalų apsaugos produktus.

„Esame paskaičiavę, kad iki šiol 267 kartus labiau apsimokėjo būtų nelegaliam, nei registruoti produktą oficialiai. Be to, šis skirtumas dar neįvertina visų naujo produkto sukūrimo, mokslinių tyrimų kaštų, – kalbėjo Z.Varanavičienė. – Todėl tikimės, kad didesnis institucijų dėmesys šešėliui ir finansinės grėsmės padės mažinti juodąją rinką“.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-11-03

Pašariniai miežiai supirkti po 219,6 euro – atitinkamai 5 proc. ir 43,3 proc. brangiau. Kvietrugiai supirkti po 172,2 euro – atitinkamai 9,5 proc. pigiau ir 13,6 proc. brangiau. Rugių kaina siekė 173,4 euro – 4,7 proc. mažesnė nei prieš savaitę, bet 61,8 proc. didesnė nei prieš metus. Rapsų vidutinė supirkimo kaina ir toliau didėja – ji siekė 662,2 euro ir buvo 7,5 proc. didesnė negu prieš savaitę ir 77,2 proc. didesnė nei prieš metus.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-11-03

Žmogus metė gyvulininkystę, kuriai atidavė keletą dešimtmečių, ir išarė pievas – dabar jose auga javai ir, kaip jis pats sakė, „rapsai, kurių iki tol nekenčiau“. Trauktis privertė ne pandemija, kurią sugebėjo pergyventi gana sėkmingai, bet tai, kad nebeįmanoma rasti net nekvalifikuotų darbuotojų. „Atlaikėme pandemiją, tačiau bėda atėjo iš kitos pusės. Kai valdžia pradėjo dalinti bedarbiams pinigus, norinčių dirbti nebeliko“, – aiškina J. Pažėra. Ūkyje per dieną buvo perdirbama tona pieną. Nuolat be šeimos plušo 4-6 žmonės. Gamino šviežią pieną, varškę, natūralaus raugimo sūrius. Melžiamų karvių laikė 70-90, priklausomai nuo laikotarpio. Dirbo pelningai.

Sūrių spaudėjų užteko

„Buvo kam melžti, kam gaminti sūrius, tačiau neliko nekvalifikuotų darbuotojų, kurių pareiga tiesiog išginti ir parginti gyvulius, juos pagirdyti, perkelti į kitą ganyklą. Mėginau ieškoti, buvau priėmęs ir emigrantą iš Didžiosios Britanijos, tačiau jiems reikia du kartus per dieną sulakstyti į parduotuvę. Vyrai po 40 metų, tačiau jau pragėrę sveikatą, vairuotojo pažymėjimus. Aš pats per 30 metų neturėjau atostogų ir nežinau, ką reiškia nedarbingumo pažyma. Melžti ir išvežioti produkciją reikėjo du kartus per dieną“, – patirtimi dalinasi J. Pažėra ir pastebi, kad prie to prisidėjo ir valdžia su keistais įstatymais. Jis sako, kad nustoti gaminti sūrius ir parduoti pieną kaip žaliavą nenorėjo, nes tai vargu ar ekonomiškai tikslinga. „Geriausi mano laikai buvo kai po Nepriklausomybės aštuonerius metus vežiau pieną į Kauno turgų. Dirbau praktiškai nelegaliai. Vėliau aštuonerius metus turėjau pieno supirkimo punktą. Po to užsiėmiau perdirbimu“, – aiškina J. Pažėra ir sako, kad sūrių gamyba nebuvo aukso kasyklos, tiesiog užtikrintas verslas.

Paramos nėra

„Visi kalba apie tai, kad kaime reikia kurti darbo vietas, tačiau nė piršto nepajudino, kad palengvintų realizaciją, kad produktus būtų galima tiekti valstybinėms įstaigoms. Mūsų gaminiai trumpo galiojimo, kurių niekam nereikia. Viešieji pirkimai galėtų būti neišsemiama tema laikraščių humoreskoms“, – liūdnai dėsto ūkininkas. Nutraukti gamybą paskatino tai, kad nuolat neblaivūs darbuotojai grasino įvairiomis įstaigomis, nors dirbti nenorėjo. Per šiuos piliečius darbo neteko ir kiti, padorūs, žmonės. Ūkininkas sako, kad į tokią poziciją buvo galima rasti tik tokių darbuotojų, kuriems turi suteikti ir gyvenamą vietą. Juos tenka ir maitinti. Praktiškai kiekvieną vakarą girti, gavę algą perka mašina už 300 eurų ir neblaivūs važinėja po kaimą.

Pievas gali tekti atkurti

„Ministerijoje ne kartą kėlėme šias problemas, siekėme sutvarkyti įdarbinimo formalumus, nes žmones reikia apgyvendinti, aprengti, pamaitinti. Reikia socialinių darbuotojų pagalbos. Tačiau vietoj to valdžia gaivina kaimą klodama trinkeles ar įrenginėdama vaikų žaidimo aikšteles, nors vaikų kaimuose jau nelikę“, – piktinasi ūkininkas ir sako, kad kai atvažiuoja valdininkai, tai jie, miestiečiai, tiesiog pradeda mokyti, kaip teisingai gaminti sūrius ir nuolat sugalvodavo naujų žurnalų, kuriuos žmogus turi pildyti. Karves pardavė lietuviams.

Keletas lenkų supirkėjų buvo atvažiavę, tačiau siūlė tokią kainą, kad jas verčiau apsimokėjo išvežti lietuviams į skerdyklą. Vieną fermą jau pritaikė grūdams laikyti. Kitos įrangą pjaustys ir ką toliau darys neaišku. Kokia bus ateitis J. Pažėra nespėlioja. „Paskaičiau, kad teks atkurti pievas, o mes daugybę metų deklaravome ganyklas, kurios užėmė keturis penktadalius mano plotų, ko nedarė stambūs grūdininkai. Pardavus gyvulius pievų mums nebereikia ir jas išarėme. Gali būti, kad dabar teks jas atkurti. Pakliuvome“, – liūdnai kalba J. Pažėra.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2021-10-31