Žemės ūkio naujienos: 2022-01-28

Nuo jaunumės gimtajame Pakapio kaime, rajono pakraštyje, ūkininkaujanti I. Raudienė puoselėja nedidelį pieno ūkį. Kadaise pradėjusi nuo trijų melžiamų karvių dabar laiko poros dešimčių bandą. Jos netenkina pakilusi pieno supirkimo kaina, nes viskas labai pabrango. I. Raudienė nežino, kur ateityje pasuks jos vaikai: jie nenori prisirišti prie žemės.

Ūkininkė valdo 100 hektarų, dalis žemės – nuosava. Didžiausi ūkininkės pagalbininkai – devyniolikmečiai sūnūs Rokas ir Lukas bei septyniolikmečiai Martynas ir Laurynas. Vyras paliko šeimą, kai vaikai, dvi dvynių poros, buvo maži.

Daugiavaikė mama kabinosi į gyvenimą kaip įmanydama, palaikoma giminaičių. Didžiausias motyvas puoselėti ūkį – keturi sūnūs, kuriuos reikėjo vienai auginti, auklėti, išleisti į gyvenimą. Ūkis buvo šeimos pragyvenimo šaltinis. Teko samdyti darbininkus, kol vaikai paaugo. „Buvo labai sunku, – prisipažino Irena. – Bet aš kaime gimusi ir užaugusi, pripratusi prie žemės darbų ir ūkio nepalikau. Žinoma, galėjau rasti darbą pas darbdavį, bet arčiausiai – Švėkšnoje. O kas būtų buvę su vaikais?“

Kartu su mama nuo mažens dirbdami ūkyje jie užaugo darbštūs, atsakingi. I. Raudienė džiaugiasi, kad daug dirbdami patys sugeba užsidirbti pragyvenimui – nereikia prašyti nei pašalpos, nei nemokamo maisto paketų.

Vilioja augalininkystė

„Aš septynerių metų išmokau melžti karves ir padėjau mamai, – prisipažino Lukas. – Paauglystėje pradėjau mokytis dirbti technika – geras kaimynas Romas mane išmokė žemės darbų, iš jo sulaukiau daug naudingų patarimų. Romas man kaip vyresnysis brolis.“

Technika dirbti anksti išmoko ir jo broliai, visi įgijo vairavimo teises. Taigi dabar samdyti darbininko nebereikia – patys susitvarko ūkyje: įdirba žemę, pasėja, paruošia pašarus. Beje, ankstesniais metais I. Raudienė ne kartą pasinaudojo europine parama ir pagal galimybes modernizavo savo ūkį, įsigijo technikos. Dabar ūkininkė nesiryžta dalyvauti paramos teikimo projektuose, nes nežinia, kur pasuks jos sūnūs. „Jaunimas nenori prisirišti prie žemės – nori gauti pelną čia ir dabar, būti savarankiški“, – sakė ūkininkė, kuri 28 metus pragyvena iš pieno ūkio.

Keturi broliai Raudžiai mokosi Klaipėdos verslo ir paslaugų mokykloje – žada tapti automobilių remontininkais. Studentai grįžta namo ir padeda mamai ūkyje darbus nudirbti. Lukas žada savo gyvenimą sieti su ūkininkavimu. Jis pradėjo auginti buliukus – gal rinksis mėsinę gyvulininkystę? „Pieno ūkyje sunku, daug dirbti reikia, be laisvadienių, o pieno supirkimo kaina, nors ir padidinta, menka palyginti su tuo, kiek viskas pastaraisiais metais pabrango, – dėstė Lukas. – Mėsinius galvijus auginti būtų paprasčiau, bet pabodo mėšlas – labiausiai norėčiau grūdininkyste užsiimti.“ Dabar grūdus augina savo reikmėms – galvijų pašarui.

I. Raudienė pieną parduoda Vilkyškių pieninei. „Praėjusį rudenį mokėjo po 18 centų už kilogramą, o šiemet daugiau. Visgi priklauso nuo pieno kiekio: pardavęs iki 300 kg gauni po 27 ct, o iki 100 kg – 24 ct už kilogramą. Šiuo metu daug užtrūkusių karvių, – dėstė ūkininkė. – Nors daug kalbama apie stulbinantį pieno supirkimo kainų šuolį, bet jis nepasiveja kitų prekių, paslaugų brangimo ir mūsų, smulkiųjų ar vidutinių ūkininkų, tai neguodžia. Žinoma, stambieji už pieną gauna daugiau.“ Taigi dėl ūkio ateities paskutinį žodį tars I. Raudienės sūnūs.

Uždirba daugiau nei kolegos užsienyje

BNS išplatintame pranešime skelbiama, kad sparčiausiai Europos Sąjungoje augančios pieno supirkimo kainos Lietuvoje toliau gerina visų laikų rekordus – vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina stambiesiems ūkiams mūsų šalyje praėjusį gruodį gerokai viršijo Bendrijos vidurkį ir pasiekė 466,62 Eur už toną. Ogi Europos Sąjungos šalyse, kuriose vyrauja dideli pieno ūkiai, išankstiniais duomenimis, gruodžio mėnesį vidutinė kaina – 407 Eur.

Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2020 m., žalio pieno kaina stambiesiems tiekėjams mūsų šalyje išaugo 34 proc., o palyginti su praėjusių metų lapkričiu – 4,9 proc. Stambieji ūkiai Lietuvoje pagamina ir parduoda perdirbti iki 70 proc. viso superkamo pieno šalyje.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, visiems ūkiams vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje pernai gruodį pasiekė 427,15 Eur už toną – 35,2 proc. daugiau nei metais anksčiau, ir 6,7 proc. daugiau nei lapkritį.

Lietuvos pieno sektorius yra priklausomas nuo eksporto – šalyje primelžiama ir perdirbama dukart daugiau pieno nei jo suvartoja šalies gyventojai. Taigi apie pusė produkcijos realizuojama užsienyje.

„Eksporto rinkose pieno produktų kainos nuo rudens laikėsi aukštumoje ir tai leido Lietuvos perdirbimo įmonėms daugiau mokėti ūkiams už pieną. Tačiau jau pastebima, jog kai kurių produktų kainos, pasiekusios piką, pradėjo leistis“, – sakė Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis.

Jis atkreipė dėmesį, kad dėl brangstančios žaliavos ir visame pasaulyje brangstančių produktų kainos taip pat kyla ir Lietuvoje. Tačiau dėl didelės konkurencijos mūsų šalies vidaus rinkoje, kuriai netrūksta pieno gaminių, kainų augimas yra mažesnis nei eksporto rinkose, kuriose pieno produktų trūksta.

KOMENTARAS
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio ir aplinkosaugos skyriaus vedėja Aurelija Latakienė:
– VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro administruojamo Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, 2021 m. sausio 1 d. Klaipėdos rajone registruoti 384 pienininkystės ūkiai, juose buvo laikomos 3 632 melžiamos karvės. Per praėjusius metus pienininkystės ūkių sumažėjo iki 331, o karvių – iki 3 435.

Pernai labiausiai sumažėjo 1–2 karvių laikytojų: iš 249 ūkelių nebeliko 50, jų savininkai atsisakė 55 galvijų. Tačiau kaip ir anksčiau pieno sektoriuje vyrauja smulkūs 1–2 karvių ūkiai, kurie sudaro net 60,12 proc. visų rajono karvių ūkių. Nesikeitė stambių ūkių skaičius, kuriuose laikoma daugiau nei 151 melžiama karvė – kaip ir anksčiau tebėra keturi, juose – 768 galvijai.

VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro administruojamo Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, 2021 m. sausio 1 d. rajone registruotas 401 mėsinių ir mišrūnų galvijų ūkis, kuriuose laikomi 5 546 galvijai. Praėjusiais metais ūkių sumažėjo, bet jie stambėjo. Šiemet sausio 1 d. registruota 380 mėsinių ir mišrūnų galvijų laikytojų ūkių su 5 580 galvijų.

Šaltinis: valstietis.lt,2022-01-27

Mokslininkė Marija Čižauskienė VL prisipažino, kad neiškentusi pasižvalgyti laukuose, nes daug metų konsultuodavo ūkininkus. Į jos akiratį daugiausia pakliūva Kėdainių krašto pasėlių laukai. „Sunku iškęsti, tai sausio 16 d. pasižvalgiau Kėdainių regione. Ką pamačiau? Labai didelė dalis žiemkenčių buvo po vandeniu, o kokia jų ateitis bus toliau, sunku pasakyti. Pavyzdžiui, sausio 17 d. Kėdainiuose visur buvo balta, bet žemė neįšalusi, o ant pasėlių telkšojo vanduo, kuris, kas svarbiausia, nesigeria gilyn. Tai jau yra blogai, tačiau viską lems antroji žiemos pusė“, – pastebėjo M.Čižauskienė.

Agronomė, mokslininkė buvo įsitikinusi, kad jos pasižvalgymo metu pasėliai žiemojo ir nebuvo sunykę, bet neslėpė, kad kyla ir abejonių, nes poveikį jiems turi ir daugiau faktorių – kiek vandens yra susirinkę dirvos paviršiuje, ar žemė buvo nors kiek įšalusi tuo metu, kai rinkosi vanduo. Taip pat kokia rapsų ar kviečių veislė auginama, nes, anot M.Čižauskienės, peržiemojimas dar priklauso ir nuo veislės savybių.

Tačiau mokslininkė kiek sunerimusi kalbėjo apie žieminius svogūnus, kuriuos pastaraisiais metais masiškai pradėjo auginti daržininkai. Pasak M.Čižauskienės, ji sausio viduryje kalbėjosi su augintojais, kurių laukus stebi, ir šie neslėpė, kad su didžiuliu nerimu laukia pavasario. „Aš beveik dabar galėčiau sakyti, kad yra net 80 procentų tikimybė, jog svogūnai žuvo. Dėl ko taip galėjo atsitikti? Dėl to, kad nebuvo sniego ir kur neuždengta jokia danga, nei šiaudais, nei agroplėvele, nei niekuo kitu, o vieną rytą bent Kėdainių regione jau buvo 16 laipsnių šalčio, tai žieminiai svogūnai tokiomis sąlygomis neuždengti išgyventi negalėtų. Nebent įvyktų koks stebuklėlis. Nors dabar dar anksti spręsti apie žiemojimo rezultatus“, – susirūpinusi kalbėjo M.Čižauskienė.

Javai atsilaikė

VL pakalbintas Vilkaviškio rajono ūkininkas, mokslininkas, agronomas Algirdas Pilipavičius papasakojo, ką pastebi savame krašte. „Iki šiol dar nieko tokio neatsitiko, bet pirmi pavojaus varpai jau skamba – laukuose balos, ir tie temperatūros svyravimai“, – sakė jis.

A.Pilipavičiaus teigimu, jeigu nebus didelio temperatūros šuolio žemyn – į minusą, pavyzdžiui, laikysis iki 10 laipsnių šalčio, tai dėl šalčio nieko neatsitiks, jeigu ir nebus sniego. Bet jeigu bus daugiau šalčio, tada gali iššalti pirmiausia rapsai, paskui kviečiai. Ūkininko pastebėjimu, nėra geras reiškinys ir balos, kitaip sakant, ant pasėlių telkšantis vanduo.

„Yra dar įšalo, bet jeigu nefunkcionuoja drenažo sistemos, tai, kol augalai negyvena, nekvėpuoja, nejuda maisto medžiagos, dar nieko, ypač tos balos jei greitai pradingtų. Net kai šaltų, jos išgaruotų, nes sausio antroje pusėje laukti šiltėjimo vargu ar verta. Tad didžiausia grėsmė – išmirkimas. Bet tai nebūtų kokie tai dideli plotai – gal iki 1 procento derliaus ar bendro derliaus ar tik kokybės nuostoliai būtų“, – padėtį analizavo Vilkaviškio krašto ūkininkas.

A.Pilipavičius, svarstydamas apie ateitį, tikino, kad kol kas nėra reikalo skambinti pavojaus varpais, bet ir visai nusiraminti nereikėtų, nes dar labai neaišku, ką ši žiema iškrės. Ir žiemkenčiams, ir jų augintojams geriausia būtų, kad dar pašaltų iki 2–10 laipsnių šalčio, o tada užsnigtų bent 15 cm, ir taip išsilaikytų iki kovo mėnesio. Tačiau kaip bus – nežinia.

Didelių baimių dėl pasėlių žiemojimo sakė kol kas nematąs ir Telšių rajono Trimasėdžio kaimo ūkininkas Antanas Šakys, kurio mėsinių galvijų ūkyje auga žieminiai rapsai ir kviečiai.

„Šiaip kokios neigiamos įtakos dar nepastebėjau. Aišku, tie staigūs atlydžiai kas savaitę, daug vandens, bet kol kas pasėliai žiemoja, nekeldami didesnių baimių“, – trumpai drūtai VL aiškino A.Šakys.

Dalis permirko?

Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorius Marijampolės zonoje Sigutis Jundulas pastebėjo, kad iki sausio 17 dienos šiame krašte nukentėjusių žiemkenčių plotų galėjo būti tik tose vietose, kur vanduo stovėjo nutirpus sniegui. „Įšalas iki galo gal dar ir neišėjo, nors negalima net vartoti žodžio įšalas, nes žemė buvo įšalusi tik iki 10 cm gylio, bet vis tiek buvo tvirtumas ir nebuvo prasidėjusi nauja augalų vegetacija. Tokios šilumos, kad tai įvyktų, nebuvo, tik sniegas ištirpo ir susidarė vanduo, bet augalams, manau, jis nekenkė, nes jie dar buvo ramybės fazės. Kuo ilgiau jie išbus ramybės fazės, tuo jiems geriau, gal išskyrus lomeles, kur subėgo vanduo. Taip yra arčiau vandens telkinių, arčiau kalvelių, kur yra papėdės, jeigu ten vanduo ilgiau stovės be oro, toje vietoje augalai gali žūti. Bet suvalkietiškose lygumose jų nedaug – tik nedideli ploteliai“, – apibūdino S.Jundulas.

S.Jundulas minėjo, kad ūkininkai niekad nemiega ramūs. Anot jo, žiemojantys pasėliai visiems rūpi, bet ne tik jie, nes viskas susiję tarpusavyje. Jis aiškino, kad pasėlių peržiemojimas yra svarbus dar ir dėl to, kad kol kas nedrąsu sudaryti išankstines pardavimo sutartis. „Kainos stabilizavosi ir „stovi“ vietoje. Gal būtų gerai kažkokiam skaičiui tonų sudaryti išankstinę pardavimo sutartį, bet žiema tokia „įdomi“, kad stabdo šitą procesą, nes nežinai, kas bus pavasarį, ar vasarą turėsi tiek realaus derliaus? Gamta, žiema ir kainos, atrodo, skirtingi dalykai, bet labai susiję“, – mąstė S.Jundulas.

Išbandymai nedideli

Šakių rajono Degutinės kaimo ūkininkas Juozas Valaitis VL pasakojo apie savo ūkio pasėlius ir minėjo, kad apie 5 metus juos draudžia. Kai pernai rudenį J.Valaičio ūkio pasėlius prieš apdraudžiant apžiūrėjo specialistai iš draudimo kompanijos, jie nustatė (tą patį jau buvo pastebėjęs ir pats šeimininkas), kad ir kviečiai, ir žieminiai rapsai šią žiemą pasitiko kitokie nei norėtųsi. „Jie nebuvo stipriai pasiruošę žiemai, šiek tiek prasčiau išsivystę negu ankstesniais metais tuo pačiu metu. Todėl žiemą pasitiko silpnesni. Tai pirmas požymis, kad jiems ši žiema yra sunkesnė“, – teigė J.Valaitis.

Anot Šakių rajono ūkininko, dabar, kai jau praėjo nemaža dalis žiemos, zanavykai sako, kad Šakių krašte žiema buvo palanki pasėliams, nes nebuvo ypatingų šalčių, buvo susidariusi plutelė sniego, šiek tiek pašalo, bet žiemkenčių šutimo nebuvo. „Buvo tarsi ir potvynis, tik jis, kiek pastebėjau, pas mus nieko blogo nepadarė. Iki sausio 17 dienos pasėliai gerai žiemoja, nešunta, žinoma, jeigu nebus kokių besniegių šalčių su vėju. Dabar žiemkenčių laukai visai neblogai atrodo“, – tikino J.Valaitis.

Jis atkreipė dėmesį, kad augalams sunkiau prisitaikyti prie žiemos permainų – žmogus, kad nesužvarbtų, apsirengia šilčiau. „Pasėliams gerai yra tada, jeigu nedaug pašąla ir užsninga. Bet jeigu pašalo ir vėjas, jau blogiau. Bet augalas irgi kiek įmanoma prisitaiko“, – tvirtino ūkininkas.

Vis tik jis mano, kad pirmoji pusė žiemos nebuvo pikta – jų krašte daugiausia buvo nukritę iki 14 laipsnių šalčio. „Toks šaltis nieko per daug nereiškė, tiesa, sniego buvo nedaug, bet vis tiek jis šiek tiek tą šaltį sulaikė“, – žiemos išbandymų kol kas nesureikšmino J.Valaitis.

Kontrastai augalams nepatinka

Dr. Zita Brazienė, vyresn. mokslo darbuotoja, LAMMC ŽI Rumokų bandymų stoties direktorė

Kol kas pasėliai Suvalkijos regione atrodo neblogai. Rapsai daugumoje laukų iki žiemos spėjo sukaupti pakankamai maisto medžiagų, dauguma ūkininkų laiku juos nupurškė augimo reguliatoriais. Blogiau tuose laukuose, kur yra apsemtų vietų. Tai gali pakenkti augalams. Tokia pati situacija ir su žieminiais kviečiais.

Orai, nors ir permainingi, bet labai didelių temperatūros svyravimų kol kas nebuvo. Kai šalo, mūsų krašte augalai buvo padengti nestoru sniego sluoksniu. Tai apsaugojo juos nuo iššalimo.

Aišku, iki pavasario dar toli, sunku ką nors prognozuoti. Tokia diena, kaip šiandien: naktį šaltukas, dieną saulė, – labai maloni žmonėms, bet pavojinga augalams. Augalai neapsaugoti sniego sluoksniu nuo saulės spindulių, jie įšildo tamsų dirvožemį, o naktį atšąla. Tokie temperatūrų kontrastai žiemojantiems augalams nepatinka.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2022-01-26

Ūkininkė Vitalija Morkūnienė savo ekologiškame ūkyje augina morkas, bulves, kopūstus, burokėlius ir svogūnus, o jos vyras Algimantas Morkūnas – UAB „Sodžiaus rytas“ įkūrėjas – morkas ir kopūstus.

Tėvų pavyzdžiu pasekęs sūnus Darius su žmona darbuojasi ūkyje, kuriame augina nacionalinės kokybės produktus (NKP): morkas, kopūstus, burokėlius ir svogūnus. Šios daržovės parduotuvių lentynose jau atpažįstamos pagal specialų kokybę liudijantį ženklą, o dalį šios produkcijos ūkininkai tiekia mokykloms ir darželiams.

„Nors auginti šiuo ženklu pažymėtas daržoves yra sunkiau, tokia produkcija pasižymi išskirtine kokybe. Mums svarbu, kad visos vartotojus pasiekiančios daržovės būtų kokybiškiausios“, – sako ūkininkas.

Iššūkių nestinga, tačiau noras augti – didesnis

Visą 130 ha plote auginamą produkciją ūkininkai realizuoja ir galėtų jos užauginti dar daugiau (toks poreikis yra), tačiau šiuo metu trūksta sandėlio. Jį pastačius, ūkininkai galėtų daržoves tiekti ilgiau – ir balandžio bei gegužės mėnesiais.

„Reikia paramos statyti sandėlį, kuris kainuotų pusantro milijono, tad kreipsimės, kai bus kvietimas. Šiuo metu nėra kur sandėliuoti didesnio kiekio daržovių, tad sandėlis, ypač kopūstams, labai reikalingas“, – planais dalijasi A. Morkūnas.

Už Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos paramos lėšas, skirtas investicijoms į žemės ūkio valdas, ūkininkas jau įsigijo kopūstų galvų valymo liniją, kelias kopūstų valymo stoteles, daržovių laikymo konteinerių ir kitų ūkyje praverčiančių padargų.

Planuose – ir daugiau svarbių pirkinių, kurie palengvintų ūkio darbus. Pavyzdžiui, nerimo kelia nenuspėjami orai. Nors jų valdyti negali, tačiau užėjus sausrai, derlių gelbsti laukuose įrengtos laistymo sistemos.

Ūkininkai susiduria ir su kita dažnam žemdirbiui aktualia problema – sezoninių darbuotojų trūkumu. Morkūnų ūkiuose nuolat dirba apie 40 darbuotojų, tačiau sezoniniams darbams prireikia dar keliasdešimt žmonių.

Nors iššūkių nestinga, pasirinkto kelio ūkininkai nesigaili, o tai, kad ir sūnus pasekė jais, tik įrodo, kad pasirinkimas buvo teisingas.

Šaltinis: zum.lrv.lt,2022-01-27

IGC naujausiais sausio mėnesio prognozės duomenimis, grūdų atsargos pasaulyje 2021–2022 derliaus metų pabaigoje, palyginti su 2020–2021 m. pabaiga, numatomos 0,1 proc. mažesnės ir turėtų sudaryti 601,1 mln. t. Kviečių atsargų prognozė per analizuojamą laikotarpį gali būti mažesnė 0,6 proc. ir 2021–2022 derliaus metų pabaigoje sudaryti 276,0 mln. t.

Kviečių derlius, JAV Žemės ūkio departamento (toliau – USDA) 2022 m. sausio mėn. atnaujintos prognozės duomenimis, 2021–2022 m., palyginti su 2020–2021 m., turėtų būti 0,3 proc. didesnis ir sudaryti 777,89 mln. t. Kviečių sunaudojimas pasaulyje 2021–2022 m. gali siekti 789,35 mln. t ir tai būtų 0,8 proc. daugiau negu praėjusį sezoną.

Pasaulinės kviečių atsargos 2021–2022 derliaus metų pabaigoje, palyginti su 2020–2021 m., gali
būti 3,7 proc. mažesnės ir sudaryti 278,18 mln. t. Rugių derlius, USDA duomenimis, pasaulyje 2021–2022 m., palyginti su 2020–2021 m., turėtų būti 12,1 proc. mažesnis ir sudaryti 12,56 mln. t. Rugių sunaudojimas pasaulyje 2021–2022 m. gali sudaryti 12,67 mln. t – 10,9 proc. mažesnis negu 2020–2021 m. Pasaulinės rugių atsargos 2021–2022 derliaus metų pabaigoje turėtų sudaryti 833 tūkst. t ir būtų net 11,6 proc. mažesnės, palyginti su 2020–2021 m.

Europos Sąjungos grūdų prekybos asociacijos (toliau – „Coceral“) 2021 m. gruodžio mėn. duomenimis, ES šalyse (be Jungtinės Karalystės) 2022 m. prognozuojamas 281,22 mln. t grūdų derlius, tai būtų 1,2 proc. mažiau, palyginti su 2021 m. ES šalyse 2021 m. minkštųjų kviečių derlius turėtų sudaryti 125,38 mln. t ir tai būtų 2,7 proc. mažesnis derlius negu buvo 2021 m. Numatoma, kad rugių derlius 2022 m. ES šalyse gali sudaryti 8,54 mln. t ir tai būtų 4,8 proc. daugiau, palyginti su 2021 m.

Šaltinis: vic.lt, Agro Rinka, 2022-01-24